- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Pirmosios Mažeikių katalikų bažnyčios varpų pėdsakais

Mažeikių senoji bažnyčia. Nuotr. iš Mažeikių muziejaus fondų.

Sugedus televizoriui ar kompiuteriui, niekam nekyla mintis jų nešti remontuoti santechnikui arba chirurgui. Sunegalavęs žmogus taip pat  pagalbos nesikreipia kad ir į aukščiausios klasės santechniką. Atvirkščiai yra su istorija.  Daugeliui atrodo, kad jeigu perskaitei keletą istorinių knygų, pavartei dokumentus, išgirdai pasakojimą iš patikimo žmogaus, tai viskas aiškiau nei aišku, todėl skelbk savo išmintį ne tik kaimui, bet ir parapijai. Užmirštama, jog pasakojusysis arba rašiusysis yra žmogus, todėl ne tik ribotas, bet ir subjektyvus, turįs savų interesų.
Praeities tyrinėtojui, net turinčiam specialųjį išsilavinimą, sunku užčiuopti visumą. Išbaigtų tiesų mėgėjai piktinasi, kad istorikai po ilgų tyrimų paskelbia prielaidas, o ne galutines išvadas. Deja, kuo rimtesnis mokslininkas, tuo daugiau abejoja <…> Istorikui pirmiausia reikia nustatyti, kas tuo klausimu skelbta anksčiau, nes visada esi didesnis ir toliau matai, pasilypėjęs ant kitų pečių.
Į pirmosios miesto katalikų bažnyčios varpus pažvelkime per istorijos mokslo prizmę.

Straipsnyje „Mažeikių miesto pradžia“ („Būdas žemaičių“, 2002-05-03, Nr. 49) rašoma: „Tais metais (1905 m. – aut. past.) prabilo  Mažeikių bažnyčios galingi varpai: du jų – 30 ir 19 pūdų – buvo įkelti į varpinę, vienas – tik pūdą sveriantis – pakeltas į bažnyčios bokštelį. Per I Pasaulinį karą vokiečiai varpus išsivežė ir jie dingo be žinios. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios vargonininkas Karolis Pukevičius turėjo žinių, kad tie varpai pateko į Kauno Įgulos bažnyčią.“
Pateiktą informaciją reikia analizuoti, nustatyti, ar autorius remiasi pirminiais šaltiniais, ar anksčiau parašytu apibendrinamojo pobūdžio tekstu.
Mūsų cituojama medžiaga rodytų, kad remiamasi apibendrinamojo pobūdžio darbu, nes į krūvą surašyti atsiminimai ir tikslūs faktai, kurie tikriausiai paimti iš bažnyčios inventorių. Pūdų, o ne kilogramų vartojimas gali būti prielaida, kad inventoriai ar inventorius surašytas prieš I Pasaulinį karą arba tuoj po jo. Kitose parapijose tai dažniausiai atlikta 1922 m.
Iš pateikto straipsnio gabaliuko ryškėja ir kita priešprieša – varpus išvežė vokiečiai, o jie atsiduria Kaune. Vokiečiai varpus vežė į Vokietiją, iš kur negrąžintas nė vienas instrumentas. Atsitraukiančiai carinės Rusijos armijai buvo duotas įsakymas iš paliekamų teritorijų išgabenti varpus, kad jie, kaip karo žaliava, neatitektų priešams. Ant kiekvieno varpo turėjo būti  pritvirtinti užrašai, nurodantys, iš kur jie paimti. Vėliau sovietų valdžia išlikusius varpus grąžino Lietuvai.
Vokiečiams netikėtai užpuolus Rusiją, jos generolai nespėjo vykdyti vadovybės įsakymų, todėl tik frontui įstrigus pasirūpinta varpus išvežti. Fronto stabtelėjimas prie Ventos ir geležinkelių ėjimas per Mažeikius leidžia manyti, jog varpus suspėta išvežti.
Jau vien bendrosios istorijos žinios mus stipriai pastūmėja į priekį, bet iš pradžių paieškokime darbo, kuriuo rėmėsi straipsnio „Mažeikių miesto pradžia“ autorius. Juk kiekvienas perrašinėjimas, redagavimas keičia pirminę mintį.

Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios varpai. Nuotr. P. Šverebo. 2004 m.

Nustatyta, kad naudotasi darbu „Mažeikių parapijos istorija“, kurios autorius kun. S.Gorodeckis. Jis su Mažeikių parapija atsisveikino 1963 m. vasario 13 d. Kunigas šiltai atsiliepia ir apie K.Pukevičių, suteikusį žinių apie varpus: „1955 m. rugpjūčio mėn. ilgametis vargonininkas K. Pukevičius labai pergyvendamas atsisako nuo savo numylėtų pareigų. Kitą pavasarį mirė.“ Tikėtina, kad iki išvykimo klebonas ir parašė šią istoriją.
Iš 31 puslapio parapijos istorijos, mus labiausiai domina varpų aprašymas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog esmė pateikta. Įsigilinus suprantame, kad mažąjį varpelį kun. pagal paskirtį vadina „signaturka“, o kitus 2  – varpais. Vokiečiai, anot šaltinio, išvežė tik varpus.
Šis dalykiškas skirstymas rodo, kad iškabinti tik didieji varpai, o signatūra gali būti išlikusi. Iškilusis vargonininkas ne „turėjo žinių“, o tik „įtarinėjo, kad Mažeikių varpais naudojasi Kauno Įgulos bažnyčia. 1948 metais Krakių gyventoja Šlaustienė, būdama deputatė Mažeikiuose, buvo susirūpinusi sugrąžinti Mažeikiams varpus, jei jie ten Kaune yra, bet greit po to nusiramino“.
Įdomus ir dar vienas sakinys, rodąs, jog  instrumentus tikriausiai išgabeno rusai: „Po karo (I Pasaulinio, – aut. past.) daugeliui bažnyčių varpus sugrąžino, bet Mažeikių varpais niekas nesirūpino, todėl jie dingo be žinios.“ Visas iškeltas prielaidas reikia patikrinti remiantis pirminiais šaltiniais – t.y. tų laikų dokumentais ar jų nuorašais, bei atlikti vadinamuosius natūrinius – lauko tyrimus. Pradėjome nuo paskutiniųjų.
Parapijos istorija iškalbinga ir šiuo klausimu, nes nurodo, jog 1960 m. gruodžio 7 d. rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, remdamasis Kultų įgaliotinio raštu, įsakė per savaitę iš senosios bažnyčios  „pasiimti visus savo daiktus ir perkelti į didžiąją bažnyčią.“ Jeigu tai nebus atlikta, rajonas viską paims pats. Kunigas apgailestauja, nors darbas ir nemalonus, net priekaištų sulaukta, bet jį reikėjo atlikti.
1996 m. apžiūrėjome Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios varpus. Bokšte kabojo 5 instrumentai. Ant didžiausio buvo užrašyta, kad jis nulietas 1938 m. Liepojos vielų fabrike. Kiti neturėjo užrašų. 2 varpai, galį sverti apie pūdą, išsiskyrė puošyba. Ant vieno atlieti sudvigubinti medaliai, o kitą juosia gėlių žiedų ornamentinė juosta. 2001 m. vienas instrumentas pakeistas.
Jis anksčiau kabojo koplyčioje, kurios pavadinimas nudildytas, pašvęstas [Švč.Mergelės] Marijos garbei. Tuometinis klebonas Juozas Vaičius paaiškino, kad varpą padovanojo rajono vyr. architektas  Remigijus Kazlauskas. Ši informacija neįrodo, kad tarp jų yra senosios bažnyčios signatūra.
Labiau pradžiugino darbas archyvuose. Vien bylos pavadinimas – „Išvežtų laike karo Žemaičių vyskupijos į Rusiją varpų sąrašas“ rodė, jog dokumentus verta peržiūrėti. Juose minima, kad pagal 1921-11-17 rusų ir lietuvių susitarimą numatyta Lietuvai grąžinti sandėlyje Nr. 16, įsikūrusiame Soltykovskajos g. Nr. 3, Maskvoje, esančius 132 varpus, kurių bendras svoris 1247 pūdai. Neaišku, kodėl delsta, bet susitarimas įgyvendinamas tik 1925 m.
Per tą laiką daugiau nei pusė instrumentų dingo. Sovietų Sąjunga sutiko už trūkstamus varpus atsilyginti kitais instrumentais, prisilaikant bendro svorio. Atlikta varpų inventorizacija. Tekstų užrašai kartais leidžia nustatyti ankstesnę varpų kabojimo vietą. Mažeikių parapija minima, bet kituose dokumentuose, kuriuose nurodyta, kad iš jos paimti 2 varpai. Vienoje vietoje rašoma, jog instrumentai svėrė – 30,15 ir 20,15 pūdus, jų vertė 1500 a.r. Gal aukso rublių? Pargabenimo išlaidas reikėjo apmokėti patiems.
Mažeikiškiai, neturėdami žinių apie savo tikruosius varpus, galėjo pasiimti analogiškus. Deja, niekas nevyko ir nesprendė šių klausimų.
2001 m. archyve pavyko rasti Mažeikių muziejaus vedėjo S. Ličkūno 1942 m. rugpjūčio mėn. Kultūros  paminklų apsaugos įstaigos Dailės skyriui pildytą Mažeikių senosios bažnyčios varpų anketą. Joje yra pieštuku  nukopijuoti varpo bareljefiniai medaliai. Instrumentas su tokia atlaja dabar kabo Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje. Nekyla abejonių, kad jis perkeltas iš pirmosios Mažeikių katalikų šventovės.
Dokumentai nerodė, kad Mažeikių varpai pateko į Kauno Įgulos bažnyčią, bet 2004 m. tikrinome ir šią versiją.

Senosios bažnyčios signatūros fragmentas. Nuotr. P. Šverebo. 2004 m.

Kapelionas kun. Tomas Karklys telefonu paaiškino, kad jie turi 2 didelius varpus, kurių kiekvienas sveriąs apie toną. Vienas nulietas 1886 m., o kitas 1894 m. Mažeikiškiai svėrė mažiau: vienas apie 480, o kitas apie 320 kg. Senose nuotraukose galima įžiūrėti ir Mažeikių bažnyčios varpinę. Sunku jai būtų atlaikyti kauniškių svorį. Mūsų varpai suskambo 1905 m., bet neaišku, kada jie nulieti. Gal mažeikiškiai pirko senus? Nors tai mažai tikėtina.
Parapijos istorijos taip pat nereikia suprasti tiesiogine prasme. Pasakymą, kad varpai buvo galingi, gal reikia vertinti ne tiek dydžio, kiek skambėjimo prasme.
XIX a. pab. – XX a. pr. skambumu pasižymėdavo Usačiovų giminės iš Valdajaus  gaminiai.  Telšių apskrities bažnyčių varpų tyrimai rodo, jog tuo metu daugiausia pirkta Valdajaus varpų. Tik keli parsivežti iš Vengrovo (Lenkija) liejyklos. Usačiovai ant savo nulietųjų varpų  visada įrėždavo jo svorį, kuris nurodomas pūdais, o po kablelio, kaip mes sakome, svarais. Archyviniuose dokumentuose Mažeikių varpų svoris būtent taip ir nurodytas.
Šią hipotezę reikėtų patikrinti išsiaiškinant, ar Rusijoje nėra išlikusios Valdajaus liejyklų gaminių užsakymų, išdavimų knygos, gabenimo geležinkeliu dokumentai. Iškalbingi turėtų būti ir Lenkų komiteto Maskvoje varpų aprašymo dokumentai. Jų pildytą Akmenės bažnyčios varpo anketą teko matyti. Lenkai Maskvoje registravo ir Lietuvos  instrumentus, nes į mus žiūrėjo kaip į savo valstybės dalį. Jie ne tik suregistravo, bet vertingiausius varpus suskubo išsivežti. Įdomu būtų peržiūrėti ir senosios bažnyčios archyvą, kuriuo rėmėsi parapijos istoriją rašęs kun. S. Gorodeckis. Vilniaus archyvai taip pat ne visi peržiūrėti.
Verta būtų žvilgterti ir į pačius Kauno Įgulos bažnyčios varpus, kitus iš Maskvos parvežtuosius, ypač panašius savo svoriu į mažeikiškius.
Apibendrinant pateiktą medžiagą, peršasi kai kurios išvados. Senojoje Mažeikių katalikų bažnyčioje, pašventintoje 1905 m., buvo 3 varpai: 2 pakabinti varpinėje, o 1 bažnyčios bokštelyje. Pirmuosius išsivežė besitraukianti carinės Rusijos armija. Signatūra 1960 m. perkelta į naująją bažnyčią, vertinant tų laikų duomenimis. Dabar tai būtų senoji bažnyčia. Teisus buvo K. Pukevičius, sakydamas, jog mažeikiškiai nesirūpino varpų atgavimu. Jeigu neparvežė senųjų Mažeikių varpų, tai buvo galimybė gauti kitus analogiškus instrumentus. Galima įžiūrėti ir Lietuvos Vyriausybės apsileidimą, nes ji nuo 1921 iki 1925 m. menkai tesirūpino išvežtų varpų atgavimu. Iškėlėme ir krūvą naujų prielaidų. Skaitytojui gali kilti klausimas: kodėl skelbiamas neužbaigtas tyrimas?
Manome, kad istorijoje galutinių tiesų nebūna, o surinkta medžiaga yra nauja, neskelbta, daug ką paaiškinanti, nubrėžianti naujų tyrimų gaires.
Kitiems nebereikės kartoti praeito kelio, galės iš aukščiau pažvelgti į šią problemą. Detaliu aprašymu norėta parodyti, kad istorija yra mokslas.
Povilas ŠVEREBAS
„Santarvė“, 2005-02-26, Nr. 23.
Straipsnis spausdinamas sutrumpintas