„Rėmolē“ paminėjo 30 metų sukaktį

Visi ansamblio „Rėmolē“ jubiliejinio vakaro dalyviai. Nuotr. iš ansamblio archyvo

Per patį Lietuvos pakylėjimą, 1988 metais, Sedoje tvėrėsi folkloro ansamblis. Tada dar maža grupele be pavadinimo, bet jau rinkosi dainuoti savo žemaitiškų dainų, prisiminti tėvų ir bočių šokių.
Į sukaktuvinį vakarą, kaip ir dera santūriems žemaičiams, buvo pakviesti tik patys artimiausi: „Platelē“ iš Platelių ir „Alksna“ iš Mažeikių, visi Sedos saviveiklininkai ir, žinoma, sediškiai, norintys išgirsti, pamatyti ir pasveikinti. Atvyko Sigita Dacienė iš Telšių apskrities etnokultūros globos tarybos, Jurgita Šilinskytė, Mažeikių savivaldybėje atsakinga už etnokultūrą.
Scenoje susėdę už stalo vakarą pradėjo rimoliškiai. Prisiminė „kiek mūsų buvo“, kokias dainas atsinešė ateidami ir paliko išeidami, kokius senovinius valgius mokėjo padaryti, kokius šposus krėtė… Amžiną atilsį buvo pasakyta net trisdešimčiai žmonių, vienu ar kitu laiku prisidėjusių, ilgiau ar trumpiau kartu buvusių.
Didžiausias dainų indėlis buvo Liudvikos Gricienės. Kiek ji tų dainų išdainavo, rodos, nesuskaičiuosi, o kiek dar į kapus nusinešė… Tokios atminties, natos jautimo ir didelio noro dalytis nedaug žmonių iš viso esama. Vladislovas Raštikis buvo ir „tonciou ir rožončiou“, prie tokių ir Ernestą Mažrimą galima priskirti.
Pirmoje žiūrovių eilėje kaip pačios brangiausios viešnios buvo susodintos jau nebedainuojančios garbios dainų pateikėjos ir jų atlikėjos: Valerija Mizinienė, Adelė Lakačiauskienė, Bronė Jucienė.
Valerija – įstabi dainų užvedėja, turinti vidinės jėgos, jaučianti ne tik dainos natą, bet išspinduliuojanti iš vidaus jos žodžių turinį taip, kad pakylėtų ir kartu su ja dainuojančius, ir dainos besiklausančius žmones. Klaipėdos universitetas išleido „Valerijos Mizinienės tautosakos rinktinę“. Savo dainomis Valerija garsi visoje Lietuvoje.

Ansambliečiai prisimena buvusius dalyvius. Nuotr. iš ansamblio archyvo

Vakaro metu dainas vedė Eufemija Jonavičienė, Onutė Balandienė, Algimantas Mockus ir Valerijos marti Aldona Mizinienė.
Nuoširdžiai jubiliatus sveikino „Rėmoliokā“. Mažieji solistai Pijus Monkevičius iš Sedos, Laurynas Balsys iš Domėnų kaimo taip traukė savo dainas, kad buvo ko paklausyti. Ir pasakojo, ir orkestrėlis grojo, ir šokius trypė. Graži pamaina „Rėmoliams“ auga. Tiesioginių anūkų, giminių nedaug atėjo, bet daugiau nei trys dešimtys vaikų iš širdies senovines dainas traukia. Vadovė Gražina Vainutienė švariai, teisingai vaikus moko. Smagu tai matyti ir klausytis.
Alksniškiai palinkėjo, kad ir toliau širdimi metus skaičiuotų, kad ir toliau ūpo dalytis netrūktų. Plateliškiai, paskui sediškius susitvėrę, seną draugystę saugo ir visaip palaiko. Bendros dainos, bendra nuotrauka. Ir, kaip sakė S. Dacienė, viskas teisingai. Nebuvo ekranų su filmais ar nuotraukom, nebuvo dainų įgarsinimo. Nemaišė seno su nauja, viskas paprastai, senoviškai – kaip turi būti.
Cibulynę srebiant, kastinį nelupta bulve užkandant, buvo pasidžiaugta ir atskirai spaustuvės išleistu fotoalbumu „Sedos kultūros centro folklore ansamblis „Rėmolee30“. Tai vadovo Gintauto Griškėno rūpesčiu visa istorija nuotraukose pamečiui išguldyta.
Turi aukštaitis nuo Rokiškio žemaitiško būdo: mažai kalbėti, bet užsispyrusiai darbuotis. Kitas gal nebūtų atlaikęs senų žmonių ligų, padejavimų, ambicijų. O jis sau šypsosi ir – nė krust. Amžino nieko nėra, bet… GYVUOKIT ILGAI IR GARSIAI.
Jūratė MEDEIKYTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*