Sedoje generolui Povilui Plechavičiui atidengta atminimo lenta(0)

Atminimo lentą atidengia Aleksandro Plechavičiaus anūkė Regina Veigel ir dabartinis Sedos malūno savininkas Darius Lauraitis.

Vasario 16 d. Sedoje atidengta atminimo lenta generolui Povilui Plechavičiui. Kraštiečio atminimas įamžintas minint 100-ąsias Sedos karo komendantūros metines.

Viešnia – A. Plechavičiaus anūkė

Nėra išlikusių duomenų, kur galėjo būti karo komendantūra, tad atminimo lentai vieta buvo numatyta prie Aleksandro Plechavičiaus malūno sienos.
Atminimo lentos idėją iškėlė ir įgyvendino sediškiai Gintautas Daukša ir Kęstutis Liauba, gyvenantys Vilniuje, bei Saulius Kleinauskas, ir dabar gyvenantis Sedoje.
Šeštadienį Sedoje atminimo lentą atidengė Aleksandro Plechavičiaus anūkė Regina Veigel ir dabartinis malūno savininkas Darius Lauraitis.
R. Veigel į Lietuvą iš Jungtinių Valstijų gyventi atvažiavo po nepriklausomybės atgavimo, jos mamai atstačius tėvų ūkį. Lietuviškai jau pramokusi moteris kalbėjo, jog džiaugiasi ir didžiuojasi, būdama garbingos giminės palikuonė. Sediškiams ji pažadėjo dalytis prisiminimais, savo archyvais ir nuotraukomis, jei ir toliau bus domimasi generolu P. Plechavičiumi bei jos seneliu Aleksandru.

Saugo atminimą

K. Liauba savo kalboje pabrėžė generolo nuopelnus, vaduojant Lietuvą nuo bolševikų. Ypač svarbus Žemaitijos apgynimas. Seda, Židikai, Skuodas kentė nuo plėšikaujančių gaujų, o Lietuva, kaip valstybė, dar nebuvo pajėgi įvesti tvarkos.
Tik P. Plechavičiaus gebėjimų sutelkti ir apginkluoti kovotojų būrius dėka pavyko įvesti tvarką ir leisti žmonėms laisvai gyventi.
Karo lakūnas Audrius Gineitis kalbėdamas pasidžiaugė, kad jam malonu grįžti į Sedą – kraštietį džiugina ir tai, kad čia saugomas didelį autoritetą tarp kariškių ir tarp civilių turėjusio generolo P. Plechavičiaus atminimas.
Atminimo lentos atidengimo iškilmėse dalyvavo ir susirinkusius pasveikino Savivaldybės paminklosaugininkė Rūta Končiutė-Mačiulienė, Sedos seniūnė Audronė Dipševičienė. Lentą pašventino Sedos parapijos klebonas Modestas Ramanauskas. Susirinkusiesiems grojo Kęstučio Dvažeckio vadovaujamas dūdų orkestras „Griaustinis“.

P. Plechavičiaus biografijos faktai

P. Plechavičius gimė 1890 m. vasario 1 d. Mažeikių apskrities, Židikų valsčiaus, Bukončių vienkiemyje. Povilas buvo antras gausios šeimos vaikas – turėjo penkis brolius ir šešias seseris. Mokėsi Lietuvoje, vėliau – Maskvos gimnazijoje. 1914 m. baigęs Orenburgo kavalerijos karo mokyklą, dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose, 1917 m. Rusijos pietuose kovojo prieš bolševikus.
1918 m. P. Plechavičius grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Žemaitijoje. Čia suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Jis tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais. Už kovas dėl Lietuvos laisvės P. Plechavičius buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu.

Lietuvos kariuomenės karininkas Povilas Plechavičius su žmona Irena. 1919 m.

1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 m. – Generalinio štabo akademiją Prahoje. Vadovavo 1926 metų gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininkas, 1929 m. vasario 13 d. prieš savo valią buvo išleistas į atsargą. P. Plechavičius Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo kapitonu, o baigė generolu leitenantu.
Pirmosios sovietinės okupacijos metais jis pasitraukė į Vokietiją, Antrojo pasaulinio karo metais vėl grįžo į Lietuvą ir vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę, vokiečių buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, iš ten paleistas. Po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją.
Nors sovietų valdžia reikalavo išduoti P. Plechavičių kaip karinį nusikaltėlį, net planavo jį pagrobti iš Vakarų Vokietijos, generolui pavyko emigruoti į JAV. 1949 m. P. Plechavičius atvyko į Čikagą, kur gyveno jo motina Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė.
P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje.

Knyga apie generolą

Petras Jurgėla ir Paulius Jurkus parašė knygą „Gen. Povilas Plechavičius“. Ją 1978 m. išspausdino JAV leidžiamas pasaulio lietuvių karių veteranų mėnesinis žurnalas „Karys“. (Šis leidinys: žurnalas, vėliau savaitraštis, laikraštis buvo įsteigtas Lietuvoje 1919-asiais – Nepriklausomybės kovų metais ir leidžiamas iki 1944 m. 1950 m. „Kario“ leidyba buvo atgaivinta JAV, Lietuvoje leidinys atkurtas 1991 m.)
P. Jurgėla knygos įžangoje cituoja 1927 m. „Karyje“ savo parašytą straipsnį: „Iš pat mažens, būdamas rusų gimnazijoje, plk. Plechavičius didžiuodavosi savo žemaitiška kilme, kas, žinoma, labai nepatikdavo jo mokytojams rusams ir todėl jam prisieidavo daug nukentėti.
1908 m. baigęs Maskvoje gimnaziją, Plechavičius įstojo į Orenburgo kavalerijos karo mokyklą, kurią baigė 1914 m. gegužės 13 d. Prasidėjo didysis karas. Plk. Plechavičius kariavo vokiečių ir turkų frontuose. Iš did. karo išsinešė 29 žaizdas! Po vieno sužeidimo net 3 dienas išbuvo be sąmonės. Pirmą kartą buvo sužeistas ties Šiauliais.“

Nepriklausomybės kovos Žemaitijoje

Knygos autoriai cituoja P. Plechavičiaus atsiminimus, kuriuos gyvendamas JAV jis buvo pradėjęs rašyti, bet taip ir nebaigė. Šioje ištraukoje – generolo prisiminimai, susiję su mūsų krašte vykusių Nepriklausomybės kovų istorija.
„Visame krašte nebuvo tvarkos. Besikurianti Lietuvos valdžia neturėjo jokio iždo. Padėtis pablogėjo, kada vokiečiai pradėjo trauktis iš Lietuvos. Bolševikų kariuomenė brovėsi į kraštą.
1918 m. rudenį su broliu Aleksandru grįžau į tėviškę – į Žemaitiją. Pamatęs tėvynę pavojuje, tuojau pradėjau organizuoti savo kariuomenę. Darbas buvo sunkus ir pavojingas. Banditų gaujos plėšė ūkininkus, terorizavo žmones. Kova prieš juos prasidėjo prie Židikų. Tai buvo maži partizanų susirėmimai, nes dar neturėjome nei kareivių, nei ginklų. Pirmieji ginklai buvo pačių savanorių atnešti. Dalis buvo nupirkta iš vokiečių.
Su broliu Aleksandru nuvykau į Liepoją prašyti iš vokiečių generolo von der Goltz’o medžiaginės paramos. Generolas davė mums septynis kareivius ir apie tiek pat šautuvų. Gavę tokią paramą, pasijutome drąsesni. Įsitvirtinome Skuode ir ten suorganizavome pirmąją komendantūrą.
Užimant Sedą, buvo atkaklių kautynių, nes išvaryti bolševikai vėl grįžo. Vėl kreipiausi į vokiečius, prašydamas paramos. Jie iš Liepojos atsiuntė vieną artilerijos bateriją ir daugiau šautuvų. Anksti rytą puolėm priešą. Krito daug bolševikų. Keliolika mūsų buvo sužeisti. Vokiečiai grįžo į Liepoją. Tą pat vidunaktį puolė iš Mažeikių atvykę bolševikai, bet jie gavo didelį smūgį. Komendantūrą perkėliau į atgautą Sedą.
Su centru, t. y. su vyriausybe, nebuvo jokių ryšių. Paskelbiau atsišaukimą, kviesdamas savanorius į kovą prieš bolševikus. Jaunieji vyrai entuziastiškai atsiliepė į šaukimą. Dabar jau prasidėjo didesni susirėmimai su bolševikais ir banditais. Bolševikai buvo išvaryti iš Telšių ir Mažeikių. Mažeikių komendantu paskyriau savo brolį Aleksandrą Plechavičių. Bet jis buvo iš ten greit iškeltas ir paskirtas komendantu Utenoje, kur ėjo kautynės su bolševikais.

Iš kairės: „Draugo“ redaktorius Bronius Kviklys, Povilas Plechavičius ir JAV lietuvių jėzuitų vyresnysis kun. Bronius Krištanavičius. Praėjusio amžiaus šeštasis dešimtmetis.

1919 m. vasario 16 dieną buvo išvalytas jau didelis rajonas. Labai džiaugsmingai, su paradu ir dūdų orkestru atšventėm Vasario 16 dieną – Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimą. Dalyviai verkė iš džiaugsmo.
Savanoriai entuziastiškai ėjo būriais. Jų ateidavo daugiau, negu galėjom priimti.“
Karo lakūnas Audrius Gineitis kalbėdamas pasidžiaugė, kad jam malonu grįžti į Sedą – kraštietį džiugina ir tai, kad čia saugomas didelį autoritetą tarp kariškių ir tarp civilių turėjusio generolo P. Plechavičiaus atminimas.
Atminimo lentos atidengimo iškilmėse dalyvavo ir susirinkusius pasveikino Savivaldybės paminklosaugininkė Rūta Končiutė-Mačiulienė, Sedos seniūnė Audronė Dipševičienė. Lentą pašventino Sedos parapijos klebonas Modestas Ramanauskas. Susirinkusiesiems grojo Kęstučio Dvaržeckio vadovaujamas dūdų orkestras „Griaustinis“.

Vietinės rinktinės istorija

Pasakodamas apie Vietinės rinktinės vaidmenį ir jos likvidavimą „Gen. Povilo Plechavičiaus“ autorius P. Jurgėla rėmėsi buvusio šios rinktinės karininko Henriko Žemelio knyga „Okupantų replėse“, išleista 1947 m.
„Buvęs Didžiosios Britanijos vicekonsulas E. J. Harrisonas, didelis lietuvių draugas ir geras Lietuvos reikalų žinovas bei kelių knygų apie Lietuvą autorius, 1944 m. lapkričio mėn. išleido knygą „Lithuania’s fight for freedom“. Apie V. Rinktinę ten tarp kitko taip rašoma:
…Įvairūs vokiečių mobilizaciniai mėginimai įtikino juos, jog nėra jokios vilties paskatinti lietuvius formuoti bet kokius ginkluotus dalinius, kol jie sutiks su nepriklausomos Lietuvos valstybės faktu. Iš kitos pusės, vokiečiai neabejotinai juto lietuvių troškimą formuoti tautinius dalinius savo valstybės apsaugai. Dėl to jie nutarė tą troškimą išnaudoti savo tikslams. Tai gerai žinodami, kreipėsi į gen. Plechavičių, vieną žymiausių karinių figūrų, buv. Štabo viršininką. Jie iškėlė jam grynai lietuviškų batalionų formavimo idėją, jo tiesioginėje vadovybėje. Gen. Plechavičius sutiko, tačiau su tam tikromis sąlygomis. Po užsitęsusių derybų 1944 m. kovo mėnesio pradžioje buvo prieita prie susitarimo. Gen. Plechavičius turėjo suformuoti 14 batalionų – 13 batalionų po 750 vyrų kiekvienas ir keturioliktas mokomasis puskarininkiams paruošti batalionas iš 800 vyrų. Be to, turėjo būti įsteigta Karo Mokykla.
Gen. Plechavičius išleido atsišaukimą stoti savanoriais į jo batalionus ir labai trumpu laiku 1944 m. balandžio mėn. buvo suformuota 14 batalionų. Sakoma, kad į jo kvietimą atsiliepė 30 000 savanorių, t. y. dvigubai tiek, kiek buvo reikalinga. Tačiau vokiečių veidmainiškumas čia vėl pasirodė. Matydami gen. Plechavičiaus pasisekimą, užmiršo savo pažadus nerekrutuoti kitiems junginiams ir balandžio 28 d. staigiai ėmėsi žygių mobilizuoti dešimties šaukimo metų vyrus ir visus lietuvių karininkus ir puskarininkius. Gen. Plechavičius griežtai protestavo. Vokiečių atsakymas buvo duotas gegužės 13 d. įsakymu, pagal kurį visi batalionai pervedami SS formacijų žinion. Gen. Plechavičius atsisakė vykdyti šį įsakymą.
„Aš esu karys, – pasakė jis, aš niekad netarnavau policijoje ir nenoriu dabar tarnauti. Jeigu šis įsakymas nebus atšauktas iki ryt dienos – aš pats paleisiu batalionus.“
Po kelių dienų jis gavo iš vokiečių gen. komisaro raštišką pranešimą, kad suteiktoji „garbė“ batalionams vadintis „Waffen SS“ atšaukiama. Tas vokiečių žestas pasirodė eilinė klasta generolo nuraminimui. Sekančią dieną gen. Plechavičius ir jo Štabo viršininkas plk. Urbonas gavo iš vokiečių policijos viršininko Lietuvoje Hintze kvietimą atvykti pas jį. Čia buvo abu areštuoti ir išvežti. Tuo pačiu metu vokiečių daliniai apsupo lietuvių batalionų būstinę Kaune tikslu suimti visus karininkus, kurie priešinosi ginklu. Įvyko kruvinas susirėmimas. Pasipriešinimas buvo palaužtas. Dalis karininkų buvo vietoje sušaudyta, o likusieji suimti ir ištremti. <…>
Nuginkluotų batalionų kariai buvo verčiami paraduoti Kauno gatvėmis – pusnuogi, basomis ir sužeistomis kojomis – tikslu juos paniekinti. Karininkai ir puskarininkiai buvo deportuoti nežinomam likimui, o eiliniai kariai buvo įvilkti į „Luftwaffe“ uniformas ir su SS sargyba nusiųsti į Vokietiją aerodromų apsaugai. Daug karininkų buvo sušaudyta. Dvidešimt karininkų iš gen. Plechavičiaus štabo buvo apkaltinti užmezgę ryšius su Vakarų valstybėmis (Anglija ir JAV), ruošiant invaziją Europon ir į Baltijos valstybes.
Buvo suimta ir civilių, įskaitant apie 100 intelektualų, kurie buvo kaltinami bendradarbiavimu su Jungtinėmis Tautomis, dalyvavimu Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto veikime ir platinimu pogrindinės spaudos.“
Audronė MALŪKIENĖ
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš knygos „Gen. Povilas Plechavičius“

Tags: ,
  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.