Sedos kautynių dalyvių prisiminimai renkami ir saugomi gimnazijoje

Regina Montrimienė sakė, kad laiškai su Kautynių dalyvių prisiminimais ir kita informacija vis dar plaukia į Sedą. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Praėjusią savaitę buvo paminėtos tragiškosios Sedos kautynės. Vietos bendruomenės iniciatyva minėjimai rengiami nuo 1994-ųjų metų.
Daugiau nei dešimtmetį į žuvusiųjų karių pagerbimą atvykdavo likę gyvi bendražygiai, tačiau  pastaraisiais metais jų gretos stipriai išretėjo – dauguma jų atgulė amžino poilsio.
Kad tragiškosios kovos liudininkų prisiminimai nenueitų užmarštin, juos surinko ir užrašė Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos bendruomenė su istorijos mokytoja Regina Montrimiene.

Dalyvių gretos retėja

Daugiau nei du dešimtmečius spalio 7-ąją Sedoje pagerbiami 1944-aisiais metais spalio 6–7-ąją žuvę Tėvynės gynėjai. Dalijamasi amžininkų prisiminimais apie kautynių eigą ir jų dalyvius, visada aukojamos šv. Mišios bei atiduodama pagarba aidint šūvių salvėms.
Taip pat minėjimo metu kapinaitėse ir prie paminklo žuvusiems dedamos gėlės ir uždegamos žvakutės, sakomos iškilmingos kalbos, liudininkai dalijasi prisiminimais. Nuo 1994-ųjų metų nemažai informacijos būdavo galima sužinoti apie kautynes iš jų dalyvių, tačiau vėliau jų vis mažėjo. Todėl norėdami, kad tie prisiminimai nedingtų ir siekdami išsiaiškinti, koks buvo tolimesnis likusių gyvų Sedos kautynių dalyvių likimas, Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos bendruomenė pradėjo rinkti informaciją.

Išplatintos anketos

Surinkti informaciją padeda parengtos ir likusiems kautynių dalyviams išplatintos anketos. Jos  pasklido plačiai ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienio šalis, ėjo iš rankų į rankas.
Netrukus buvo sulaukta pirmųjų užpildytų anketų. Jose Sedos kautynių dalyviai trumpai prisistatė, nurodė savo kilmę ir trumpai nupasakojo savo likimą po Antrojo pasaulinio karo.
Sedos Vytauto Mačernio gimnazijos istorijos mokytojos ir vienos iš informacijos rinkimo iniciatorės R. Montrimienės teigimu, užpildytos anketos vis dar keliauja į Sedą. Gauti laiškai skaičiuojami dešimtimis.
Sediškė sakė, kad prie informacijos rinkimo daug prisidėjo Amerikos lietuvių bendruomenės pirmininkas Bronius Nainys, vienas iš Sedos kautynių dalyvių.

Laiškai –  iš viso pasaulio

Sulaukus grįžtamojo ryšio, laiškai, atėję iš viso pasaulio, Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje buvo kruopščiai peržiūrimi ir segami į segtuvą kartu su vokais ir visa gauta informacija. Laiškuose – ne tik kautynių dalyvių surašyti prisiminimai, bet ir to laiko nuotraukos, kovų ir atsitraukimo planai, brėžiniai.
„Vieni parašė daugiau, kiti mažiau. Buvo, kas atsiuntė ir užsienyje leidžiamų laikraščių, kuriuose bent kažkiek paminėtos Sedos kautynės“, – kalbėjo R. Montrimienė.
Jos teigimu, buvo rašyta ir Prezidentui Valdui Adamkui, nes, pagal turimus duomenis, jis, būdamas vos 17-os metų, dalyvavo Sedos kautynėse.

Išliko ne daug senovinių nuotraukų kuriose yra užfiksuoti tuometiniai kariai ir karininkai. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Iš kanceliarijos sulaukėm atsakymo-pažado, kad bus atrašyta ir pasidalinta prisiminimais, bet jau praėjo nemažai metų, o laiško taip ir nesulaukėme. Matyt, tuomet užimamos pareigos ir valstybiniai reikalai neleido pasidalinti prisiminimais. Todėl tikimės, kad dabar Prezidento rašomuose prisiminimuose vis dėlto bus paminėtos Sedos kautynės ir kaip jis jose dalyvavo“, – kalbėjo istorijos mokytoja.

Daug neatitikimų

R. Montrimienė pastebėjo, kad gautuose laiškuose surašyti prisiminimai ir minimi įvykiai vieni nuo kitų skiriasi, yra daug neatitikimų.
„Mūsų tikslas nebuvo užfiksuoti neginčijamus faktus, o tiesiog išsaugoti prisiminimus iš pirmų lūpų ateities kartoms. Labiausiai mus domino likusių gyvų kautynių dalyvių likimas – tų, kurie užpuolus rusų kariams suspėjo pabėgti į užsienį. Istoriniuose kariniuose dokumentuose turbūt yra užfiksuota pati tikriausia informacija, o mes vadovaujamės tiesiog žmonių pasakojimais“, – sakė R. Montrimienė.
Kaip vieną iš pavyzdžių ji parodė atsiųstą dainą apie Sedą, karių sukurtą prieš Sedos kautynes. Tačiau daugiau pasidomėjus, paklausus kitų kautynių dalyvių, jie apie šį kūrinį nieko nežinojo. Buvo, kas papasakojo, kaip po kiaušinių dėžėmis slėpėsi, buvo, kas prisiminė, kaip tris dienas slėpėsi ir valgė razinas, kol pasitaikė proga pabėgti.
R. Montrimienei susidaręs įspūdis, kad daugumai kautynių dalyvių gyvenimai užsienyje susiklostė gana neblogai – jie baigė mokslus, pradėjo gyvenimą iš naujo. Buvo ir tokių, kuriems mažiau pasisekė, nes niekur toli nenubėgo, todėl atsidūrė Sibire arba pakliuvo į vokiečių koncentracijos stovyklas.

Vis dar nenori kalbėti

R. Montrimienė tikėjosi, kad visą surinktą medžiagą bus galima sudėti į knygą. Prie jos išleidimo žadėjo prisidėti Amerikos lietuvių bendruomenė, bet pažadai esą tik ir liko pažadais.
Paklausus, o ar vietiniai istorikai, kraštotyrininkai nenorėtų pagelbėti išleidžiant knygą, istorijos mokytoja atsakė, kad jie šiuo klausimu labai atsargūs ir nenori gilintis.
„Teko kalbėti ne su vienu iš jų, bet niekas neparodė didelio susidomėjimo. Sedos kautynės vis dar apgaubtos paslapties šydu. Kodėl taip yra, sunku apsakyti. Net pabandžius prakalbinti senuosius Sedos gyventojus, atsiveria tylos siena. Buvo net tokių, kurie atsisakė kalbėti, bijodami tremties“, – su nuostaba kalbėjo R. Montrimienė.

Plinkšių dvare buvo įsisteigęs Sedos kautynių rinktinės batalionų štabas. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Pašnekovė išsakė viltį, kad galbūt svajonę išleisti knygą vis dėlto pavyks įgyvendinti iki 2019-ųjų, kuomet bus minimos Sedos kautynių 75-osios metinės. Reikia tik kad atsirastų bendraminčių ir galinčių padėti.
Pašnekovė pasidžiaugė bent tuo, kad gali apie Sedos kautynes papasakoti savo mokiniams – Sedos kautynės yra įtrauktos į 10 klasės mokymo kursą.
„Pamokoms kaip tik ir praverčia mūsų, kaip sakoma, iš pirmų lūpų surinkta medžiaga“, – kalbėjo istorijos mokytoja.

Įamžinta paminklais

Sedos bendruomenės ir R. Montrimienės iniciatyva prieš daugiau nei du dešimtmečius buvo pastatyti paminklai žuvusiesiems atminti kapinaitėse ir prie bažnyčios.
Kapinaitėse dar 1994-aisiais buvo pastatytas medinis kryžius su daugiau nei šimtu Sedos kautynėse žuvusių karių pavardžių. Tiek buvo surasta dokumentų. R. Montrimienės teigimu, šis skaičius iš tiesų gali būti kur kas didesnis.
„Kai kautynių dalyviai atsitraukdami plaukė per Varduvos upę, ant kranto stovėjęs rusų tankas juos šaudė ir upės srovė žuvusiųjų kūnus nunešė tolyn ir neaišku, ar visi buvo ištraukti. Buvo tokių liudijimų, kad dalis žuvusiųjų buvo palaidoti kartu su žuvusiais rusų kariais. Todėl iš tiesų yra neaiškus tikslus kritusių Sedos kautynėse skaičius. Pagal turimus duomenis, tarp žuvusiųjų Sedos miestelio gyventojų nebuvo“, – turimomis žiniomis dalijosi istorijos mokytoja.
Ji prisiminė, kad tarybiniais laikais žuvusių kautynių metu kapinaitės nebuvo išskirtos, jose tiesiog buvo laidojami vietos gyventojai. Į akis krisdavo tik tai, kad būtent karių palaidojimo vieta buvo lygi, be antkapių ir tik per sukaktis ar per šventes vienas kitas sediškis čia uždegdavo žvakutes ir sakydavo, kad čia palaidoti partizanai. Ir tik atgavus Nepriklausomybę viskas pasikeitė.
Sedos kautynėms atminti memorialinės lentos yra pakabintos Pievėnuose ir Plinkšiuose, kur prieš Sedos kautynes rinkosi Sedos kautynių dalyviai bei vadai.

Priešinosi, kiek galėjo

Istoriniuose šaltiniuose sakoma, kad, artėjant rusų armijai, daugelis patriotiškai nusiteikusių lietuvių organizavosi į kovos būrius, ginklavosi ir traukėsi į Žemaitiją. 1944-aisiais liepos mėnesio pabaigoje čia buvę karininkai bei būrių vadai nutarė visus atskirus dalinius sujungti į karinį junginį ir pavadinti jį Tėvynės apsaugos rinktine. Susikūrė rinktinės vadovybė, štabas. Būriai buvo performuoti į kuopas. Rugpjūčio pradžioje buvo suformuotas Pirmasis lietuvių savanorių pulkas, kuris sugebėjo laikinai sustabdyti Raudonosios armijos veržimąsi į Vakarus, kovėsi Ventos fronte, taip pat Sedos kautynėse, kurios įvyko 1944 metų spalio 7 dieną.
Šiose kautynėse žuvo apie 100 Tėvynės apsaugos rinktinės savanorių, nemažai jų pateko į nelaisvę, o dalis pasitraukė į Vakarus ir išsibarstė po įvairias pasaulio šalis. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuota, kad Tėvynės apsaugos rinktinės vadu tapo kapitonas Izidorius Jatulis, štabo viršininku – kapitonas Jonas Čėsna. Vėliau rinktinei vadovavo majoras Alfonsas Urbonas, kuris taip pat Sedos kautynėse vadovavo ir rinktinės batalionams. Štabo būstinė iš pradžių įsikūrė Pievėnuose, po to persikėlė į Plinkšių kaimo dvarą.
Sedos kautynės buvo paskutinis lietuvių nesėkmingai pasibaigęs mėginimas pasipriešinti plūstantiems agresoriams iš Rytų.

Adelė VARANČISKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top