- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Susitikimo laikas ir vieta – Nausodėje per šv. Magdaleną…

Lementauskų giminė Pranciškaus ir Adelės auksinėse vestuvėse. 1994 m.

Liepos 22-ąją, per šv. Magdalenos atlaidus, tradiciškai buriasi senieji nausodiškiai, jų vaikai bei vaikaičiai. Susieina kaimu, giminėmis, bendrauja ir džiaugiasi, kad gali susitikti.
Ir šiemet, priešpaskutinį liepos sekmadienį, Grūstėje pasibaigus atlaidams, naudsodiškiai rinksis prie buvusios Lukošių sodybos.
Tokie susitikimai jiems – tai galimybė prisiminti kaimą, kuris gyvavo iki sovietmečio melioracijos vajaus, jo žmones. Po to, kai iš vienkiemių buvo iškeldinta nemažai šeimų, o sodybos užartos, Nausodėje yra likę 15 trobų.
„Gerai, kad nors kažkas liko, nes yra kur susirinkti“, – sako mažeikiškė Danutė Jonaitytė, renkanti nausodiškių prisiminimus ir planuojanti juos visus sudėti į vieną leidinį.
Praėjusį penktadienį „Santarvėje“ publikuota vienos nausodiškių giminės istorija. Šiandien – kitų buvusių kaimo gyventojų prisiminimų fragmentai.

ŽEMEI UŽSIDIRBO AMERIKOJE
Genoveita Jasaitė-Ričkienė, dabar gyvenanti Sedoje, prisimena senelį Ignacą Jasą. Jis kartu su tėvais, broliu ir seserimi gyveno Nausodėje. Jasai tuomet turėjo mažai žemės, tad 1912 metais 22-ejų sulaukęs Ignacas su būriu draugų išvažiavo į Ameriką. Po penkerių metų grįžo, nusipirko žemės, pasistatė namus. Tada nutarė ieškotis žmonos. Ją surado tame pačiame kaime.
Pasak G. Jasaitės-Ričkienės, jos močiutė Konstancija Gramauskaitė buvo šviesių garbanotų plaukų, „labai „straina“, avėjo aukštakulnius batelius, puošėsi gražiomis bočiaus iš Amerikos parvežtomis skaromis“. Jauna šeima greitai susilaukė vaikų: pirmagimės Adelijos – 1918-aisiais, po metų gimė sūnus Ignacas, dar po dvejų – Konstantinas, šiek tiek vėliau – Vaclovas ir Danutė.
Apie senelį sediškė pasakoja: „Jis buvo darbštus, geras žmogus, laikė daug bičių ir mylėjo balandžius“.

VORELE PRO MARKAPIUS…
Užaugę vaikai vienas po kito paliko tėvų namus, ūkį senelis užrašė Konstantinui – G. Jasaitės-Ričkienės tėvui. Jis į tėvų namus parsivedė žmoną Onutę Andriekutę, visų vadinamą Anele. Jauna šeima gyveno kartu su tėvais, paskui, kai gimė jų vaikai, čia parėjo ir mamos tėtis Simonas, sesuo Stefutė. Jasų šeima buvo nemaža – dvi dukros ir penki sūnūs. Jiems užaugus ir susiradus antrąsias puses, tėvai kiekvienam vaikui iškėlė vestuves, jose dalyvaudavo visa giminė.

Lukošiai: iš kairės stovi Adomas su Sandra ant rankų, Aldona, Vanda,
Zita, sėdi Tomukas, A. Lukošius, sūnus Stasys. Nuotr. iš asmeninio archyvo

„Mama buvo „šposininkė“. Prisimenu, užvažiavusiam pusseserės vyrui Zigmui Gramauskui ji sukeitė žmonai vežamą dovaną – vietoj medžiagos rulono suvyniojo plytų ir uždėjo ant Zigmo dviračio…“ – pasakojo Genoveita.
Ji prisimena vaikystės vasaros nuotykį: „Kartą brolis Vytautas grįžo visas kruvinas, subraižytas, mus išgąsdino. O pasirodo, Varduvoje jis pagavo dešimties kilogramų lydeką, tad kol ją iš upės ištraukė, ši sukandžiojo ir subraižė brolio rankas.“
Vasaromis Jasų kiemas būdavo pilna vaikų: pusbroliai, pusseserė, anūkėliai, vėliau ir proanūkiai. Nuo Sedos keliuku pro vadinamąsias maro kapinaites matydavosi vorele ateinantys vaikai, giminaičiai. Visada po Grūstės atlaidų pas Jasus giminė rinkdavosi švęsti Oninių…

DRAUGIŠKAS KAIMAS
Lietuvoje žinoma krepšininkė Stefanija Razgutė-Pekarskienė, dabar gyvenanti Vilniuje, su nostalgija prisimena savo vaikystės kaimą: „Žmonės buvo labai draugiški, niekas nerakindavo durų, net spynų neturėjo“.
Sodyboje, kur 1935-aisiais apsigyveno S. Razgutės močiutė Sofija, iki tol ūkininkavo jos tėvai Konteniai, vėliau – brolis Simonas. Kai jis mirė, močiutė Sofija iš Kalnėnų kaimo, kur ji šešiolikos metų buvo išleista už vyro, grįžo į Nausodę.
Ūkis buvo nemažas – 35 hektarai žemės. Sofija Kontenytė buvo ištekėjusi du kartus, pirmoje santuokoje susilaukė 3 vaikų, antroje – penkių.
S. Razgutės mama Petrė – iš antrosios Sofijos santuokos su Jonu Toliautu, kuris mirė 1965-aisiais, tik metais pragyvenęs savo žmoną.
„Senelis buvo kilęs iš bajorų, caro laikais baigė mokyklą, buvo labai elegantiškas – visada su skrybėle, kiekvienai mokytojai pabučiuodavo ranką… Man apie tai pasakojo mokytoja Butkuvienė, Senelis visada domėjosi, kaip mes mokomės, ar nekrečiame kokių šunybių“, – prisimena S. Razgutė.

AUGO PAS MOČIUTĘ
Ne visų penkių Stefanijos ir Jono vaikų likimai susiklostė sėkmingai, Janina jauna mirė nuo džiovos, Antanas slapstėsi nuo rusų, praėjus gal 10 metų po Antrojo pasaulinio karo, mirė, Stefanija, baigiantis karui, su vyru pasitraukė į Vakarus, gyveno Čikagoje.
Arčiau tėvų liko Eugenija ir Petrė. Eugenija turėjo penkis vaikus, Petrė – Stefaniją ir Praną. Judviejų tėvai anksti mirė, tad našlaičius augino močiutė.
„Augome didelis vaikų būrys, vieni kitus auginome. Kaime vasarą būdavo daug darbo, laikėme nemažai paukščių, reikėdavo ir daržus ravėti. Mano močiutė Sofija buvo labai griežta, uždėdavo mums daržų normas ravėti, taip pat šieną grėbti. Tik vakarais turėdavome laiko žaidimams. Pas mus susirinkdavo Jasai, Šoblinskas, Bernotas, tai žaisdavome kvadratą iki vidurnakčio.
Su kamuoliu draugauti pradėjau anksti, žaisdavau žaidimus, kuriuos pati sugalvodavau. Penktoje klasėje iš kaimynų parsinešiau vilkinį šuniuką, kuris man vėliau buvo didžiulis pagalbininkas. Su juo bėgiodavau, kitaip sakant, treniruodavausi“, – pasakojo S. Razgutė-Pekarskienė.
Nausodiškė aktyviai žaidė iki ir po nepriklausomybės atkūrimo, dalyvavo olimpinėse meistrų žaidynėse, Europos ir pasaulio čempionatuose. Ir vis dėlto pirmoji krepšininkės pergalė buvo pasiekta čia, greta namų, – kai Sedos vidurinės mokyklos mergaičių krepšinio rinktinė 1966 m. tapo Lietuvos čempione.

SODYBA – ANT „ŽALNIERIŠKOS“ ŽEMĖS
Nedaug senųjų sodybų Nausodėje išlikę. Aldonai Lukošiūtei-Mekšraitienei pasisekė – ji gali aplankyti savo senelių ir tėvų namus. Sodybą greit pamatysi, jei atvažiavai senuoju keliu pro Sedos girią, – ji ant kalniuko. Dabar Lukošių sodyboje įsikūrę Olė ir Antanas Navickai. Namas buvo perstatytas, sodyba pasikeitė, tačiau būtent šalia jos dažniausiai renkasi buvę nausodiškiai ir jų vaikai bei vaikaičiai.
A. Lukošiūtė pasakoja, kad namą jos senelis Petras Lukošius su žmona Marijona ir sūnumis pasistatė 1928 metais ant vadinamosios žalnieriškos žemės, kuri caro būdavo dovanojama už tarnyba.
Seneliai neilgai gyveno naujame name, Marijona mirė 1936 metais, o karui baigiantis, 1944-aisiais, mirė ir Petras. Ūkis atiteko sūnui Aleksandrui – Aldonos tėvui.
„Nagingas buvo tėtis. Prieš karą pasistatė plytinę, degė plytas. Deja, atėjus sovietams, plytinės neliko, o jis pats su visa gausia šeima vos neatsidūrė Sibire. Daug metų dirbo kolūkyje, palaidojo žmoną Marcelę, vaikai išsivažinėjo…“ – pasakojo Aldona.
Ji prisimena: tėvai gyveno darniai, buvo itin darbštūs, draugiški su kaimynais. Artimai bendravo su Šoblinskais, Gramauskais, Petrauskais.
Nebeliko šios gražios kaimynystės – vienus iškeldino melioracija, kiti pasimirė. 1986-aisiais savo kaimą paliko ir Aleksandras. Apsigyveno pas dukrą Zitą Klaipėdoje, ten ir mirė, sulaukęs 93-ejų metų.

Ne visi išvažinėjo

Apie Gramauskų giminę pasakojo Vida Gramauskaitė-Lukauskienė.
Konstantinas Gramauskas, vedęs Veroniką Bernotaitę, pasistatė nedidelį namelį dešinėje Sedos vieškelio pusėje. Pora užaugino 9 vaikus: Aldoną, Oną, Zigmantą, Stefaniją, Genovaitę, Alfonsą, Konstantiną, Augustiną ir Zitą. Buvo gimęs dar vienas vaikelis, bet jį dar mažą ištiko nelaimė – mirtinai suspardė arklys.

Petrauskų giminė prie bočių namų (iš kairės): sėdi Julijona ir Jonas Petrauskai, Jono sesuo Marijona, stovi vaikai: Jonas, Marcijona, Karolina, Domicėlė. Nuotr. iš asmeninio archyvo

K. Gramauskas mirė 1980 metais, sulaukęs 77-erių, jo žmona Veronika – 1993 m. Iš gausaus Gramauskų vaikų būrio šiuo metu gyvų likę penki, jie išsisklaidė po Lietuvą – gyvena Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje. Yra ir toli neišvykusiųjų.
Jauniausiai Zitai šiuo metu 67-eri, ji įsikūrusi Panevėžyje, sūnus Alfonsas, vedęs Zitą Andriekutę, gyvena netoli gimtinės.

Iš Nausodės – arčiau Sedos

Ilgą laiką Nausodėje gyveno ir Zigmantas Gramauskas, kuris taip pat išsirinko žmoną iš Andriekų giminės – Jadvygą Andriekutę.
„Pora gyveno žmonos tėvų – Felikso ir Onos Andriekų sodyboje, tame pačiame name, antrame jo gale įsirengę savo kambarius. Zigmantas buvo kolūkio vairuotojas, o Jadvyga darbavosi namuose, augino gyvulius, siuvo.
Jie užaugino du vaikus – mane ir sūnų Rimantą. Abu dabar gyvename Sedoje. Iš Nausodės tėvai išsikraustė 1981-aisiais, pasistatę namą arčiau Sedos, ant Gaiškalnio. Tėtis mirė 2001-aisiais, mama – po šešerių metų. Abu palaidoti Grūstės kapinėse“, – pasakojo V. Gramauskaitė-Lukauskienė.

Vaikystės darbai ir pramogos

Nausodiškės prisiminimuose – nelengvi ūkio darbai: „Tos pakalnės ežero link, priklausiusios seneliams, kurias reikėjo šienauti, užveikdavo juodai. Šieno vartymas, grėbimas, vežimas, krovimas į daržinę buvo labai sunkūs darbai. Vyrai turėjo nuolatinius darbus, o mes, vaikai, su mano mama privalėjome padėti seneliams, nes jie nebeturėjo sveikatos, tačiau gyvulių atsisakyti nenorėjo.“
Vida prisimena, kad vaikams darbų pakako ir daržuose, reikėjo pagelbėti ne tik seneliams, bet ir tetai Leokadijai, tėvams.
„Visos poilsio valandos maudynėms, žaidimams buvo normuotos. Bet buvo smagu, pas mus visada buvo pilna vaikų, nes visi atostogaudavo pas babytę Oną“, – prisimena V. Gramauskaitė-Lukauskienė. Ir priduria: nors darbų visiems pakako, senasis Gramauskas mėgo skaityti knygas ir joms surasdavo laiko…

Pirko iš varžytynių

Pranas Lementauskas prisimena: žemė ir pastatai, kur gyveno jo seneliai Antanas ir Morta Lementauskai, anksčiau priklausė kumetynui. Ir kaimas tais laikais vadinosi Ronkalniu, tik vėliau tapo Nausode.
Jis pasakoja tėvų ūkio priešistorę: viena tarnaitė pastojusi nuo ūkininko, o tvarka buvusi tokia, kad šis turėjo atlyginti vaiko išlaikymą. Dėl šios priežasties ūkininkui priklausanti žemė buvo parduota iš varžytinių. Tas žemes ir įsigijo Lementauskų pora.
Jų šeimoje buvo trys vaikai. Vėliau ūkyje liko gyventi sūnus Pranciškus su žmona Adele Irkinaite, nes nukaršino tėvus. Jiems gimė 14 vaikų. Ir šiandien visi gyvena, išskyrus mažą sesutę, kuri mirė būdama kūdikiu, – pasakoja Pranas.
„Senelis buvo medžio meistras. Pas tėvus radom daugybę medžio įrankių, jie buvo senelio“, – prisimena Pranciškaus ir Adelės sūnus P. Lementauskas.

Sodyba – girioje

Lementauskų ūkis buvo Sedos girios viduryje, į pradinę mokyklą vaikams tekdavo eiti pėsčiomis apie keturis kilometrus į Dimgailų mokyklą, o vėliau – į Renavo aštuonmetę, kuri buvo dar toliau – už 7 kilometrų.
„Augom miško žvėrelių ir paukščių apsuptyje. Miške rinkom uogas, grybus. Duona ir pyragai buvo kepami namuose. Mama buvo labai vaišinga. Pamenu iš grybų užeidavo Arlauskienė, mama visada pavaišins, nors gyvenome biednai. Tėvas supirkdavo kiaušinius ir veždavo į Rygą parduoti. Taip prisidurdavo pragyvenimui“, – apie vaikystę prisimena P. Lementauskas.
Jo sesuo Zita taip pat prisimena gyvenimą girios apsupty: „Netoli namų augo didelė eglė. Einu iš mokyklos, o prie eglės – didelis šernas su vaikais. Aš sustojau, sustingau, labai išsigandau. Kai šernas su šerniukais nuėjo, tik tada pajudėjau namo.“ Pasakoja ji ir apie tai, kaip tėvas į sodybą arkliais kinkytame vežime parvežė negyvą vilką, nes vaikams norėjo parodyti, kaip atrodo tas žvėris, kuris gyvena čia pat, miške.

Ne viena Petrauskų sodyba

Vita Petrauskaitė-Semionova prisimena: pačiame Nausodės kaimo viduryje rikiavosi Petrauskų giminės sodybos. Jų buvo ne viena.
Tai ir mano bočelių Julijanos Gramauskaitės-Petrauskienės, kilusios iš to paties kaimo, sodyba, ir Jono Petrausko sodyba.
„Susiženiję jie sugyveno aštuonis vaikus. Albinas, Liudas, Domicėlė, Marijona, Jonas, Karolina, Kazys, Vaclovas – visi užaugo dorais žmonėmis“, – pasakojo Vita.
Močiutė garsėjo kaip gražių ir be galo skanių tortų kepėja – ant jos vaišių stalo puikuodavosi ir meškos, ir kelmai, ir avys, ir dar daug visokių grožybių. Vaclovas buvo batsiuvys, tad visi sediškiai jam nešdavo taisyti batus, be to, jis mėgo fotografuoti. Kiti taip pat buvo geri meistrai.
„Bočelis labai mylėjo mus, vaikus. O mums būdavo didžiausia šventė, kai mama pasakydavo, kad eisim į Nausodę. Jau buvo aišku, kad pas bočius. Bočelis mus bučiuodavo, kutendamas savo ilgais, vešliais ūsais“, – pasakojo V. Petrauskaitė-Semionova.

Kas prie ūkio, kas prie meno…

Ji prisimena, kad su seneliais kartu gyveno jų sūnus Vaclovas su žmona Juzefa ir trys jų vaikai: Laima, Algis, Rima.
„Nausodėje buvo ne viena Petrauskų sodyba. Per kalnelį nuo bočelių, prie vieškelio, namus pasistatė sūnus Kazys su žmona Zofija. Jie augino du sūnus: Antaną ir Albiną. Gražūs vyrai užaugo. Antanas linkęs prie meno – ir šiandien dar siuvinėja įvairius paveikslus, ruošia parodas. Albinas pamėgo gyvulius, todėl ūkininkauja.

Danutė ir Adelė Jasaitės, Ona Jasienė ir Pranciškus Jonaitis. 1968 m. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kiek tolėliau kaime gyveno ir bočelio brolis Petras Petrauskas su žmona. Jų vaikai taip pat užaugo ir išsiskirstė – kas į miestą, kas į kitus kaimus, pas vyrus ir žmonas išėjo gyventi.
Dar viena sodyba – netoli vieškelio. Ten gyveno netekėjusios bočelio seserys – Domicėlė ir Marijona. Bet ir jos ne iš kelmo spirtos buvo, labai gražius audeklus audė: lovatieses, rankšluosčius, patalynę. Visi buvo pažymėti jų inicialais. Kai kas ir dabar dar yra išlikę, nors jau apie penkiasdešimt metų praėjo nuo Marijonos mirties. Domicėlė mirė ankščiau“, – prisimena Vita.

Gyveno su sūnėno šeima

Likusi viena Marijona užrašė savo namą savo sūnėno šeimai – Vitos tėveliams Aldonai ir Liudui Petrauskams – už tai, kad ją karšintų.
Vita, kuriai tuomet buvo trylika, prisimena vieną įvykį: „Mano tėveliai nusipirko televizorių, tais laikas dar mažai kas jį turėjo. Teta Marijona, pamačiusi televizoriuje kalbančius žmones, staiga išbėgo į savo kambarį. Neilgai trukusi, pareina pasipuošusi šventiškais drabužiais.
Paklausta, kodėl pasipuošė, atsakė: „Juk jie mus mato, tai reikia gražiai atrodyti.“

Visi mėgo bendrauti

V. Petrauskaitė-Semionova pasakoja, kad tėvų namuose niekada netrūko žmonių. Mama buvo gera siuvėja, tai reta diena, kad neateitų moterys. Vienai – pasiūti suknelę, kitos vaikams išaugtą drabužėlį pataisyti. Moterys klausdavo Aldonos patarimo, kaip gražiau pasisiūti vienokį ar kitokį drabužį.
„Mamytė sakydavo: „Šiąnakt pabudau ir sugalvojau jai fasoną…“ Visi namai klegėdavo nuo moterų balsų. O savaitgalių vakarais dažniausiai sueidavo kaimynai kortomis palošti. Artimiausi, geriausi šeimos draugai – kaimynai Danilevičiai, Skaruliai, tėčio brolis Kazys, pusbrolis Zigmas Gramauskas, Šoblinskai. Ir ne iš pinigų lošdavo, o pramogai, bendravimui“, – pasakojo Vita.
Savo prisiminimus apie Nausodę V. Petrauskaitė-Semionova užbaigia taip: „Išsiskirstė žmonės kas kur. Dabar likusi viena kita sodyba ir iki šiol vidury laukų, medžio paunksmėje, tebestovintis prie bočelio namų buvęs kryžius. Matyt, niekam nekilo ranka jo nuversti.“