Tirkšlių istorijos: ir iš rašytinių šaltinių, ir žmonių lūpomis

Mūrinei Kristaus Karaliaus bažnyčiai šiemet – 80 metų. Autorės nuotr.

Praėjusį penktadienį minėdami Tirkšlių 450 metų jubiliejų, tirkšliškiai ir miestelio svečiai turėjo galimybę sužinoti arba prisiminti kai kuriuos Tirkšlių istorijos faktus. Kultūros centre jie klausėsi pranešimo, žiūrėjo filmuką apie savąjį miestelį, o vakare gausus būrys žmonių išsiruošė į ekskursiją – pamatyti Tirkšlius naujai, išgirsti istorijų.

Domisi miestelio istorija

Tirkšlių kultūros centre pranešimą skaitė tirkšliškė kraštotyrininkė, lietuviško žodžio nešėja Stanislava Gintvainytė. Ilgametė pedagogė domisi miestelio istorija, bendraudama su žmonėmis, ką nors prisimenančiais apie Tirkšlius, tas istorijas užrašo, saugo ateities kartoms.
Savo pranešimą ji pavadino „Istorijos ir jų atspindžiai XVI–XIX amžiaus Tirkšlių įvykiuose“.
Pranešėja susirinkusiesiems kalbėjo apie tai, kad nėra istorikė, o skaičių ir faktų kalba jai reikalinga tiek ir tam, kad padėtų įsiskverbti į praeitį, paliestų širdį, nukeltų į konkrečią aplinką ir pažadintų vaizduotę bei jausmą, tarsi pats būtum toje praeityje ir girdėtum, regėtum, kaip gyveno senieji tirkšliškiai.

Pirmiausia perskaitė pranešimą

Šiemet yra minimi 450 metų, kai rašytiniuose šaltiniuose 1569 metais Tirkšlių dvaro inventoriaus apraše pirmą kartą paminėtas Tirkšlių vietovardis. Vis dėlto neabejojama, kad ir pats dvaras, ir miestelis augti pradėjo kur kas anksčiau ir iki pirmojo paminėjimo miestelis jau turėjo turgavietę, alaus, midaus ir degtinės smukles, apibrėžtas miestelio ribas, sklypus, seniūniją, kurios teritoriją sudarė apie 150 valakų (arba 4,5 tūkst. hektarų) žemės.

Stanislavos Gintvainytės pranešimo klausėsi smalsi ir dėmesinga auditorija. Autorės nuotr.

Apžvelgdama dvarą valdžiusius dvarininkus, kalbėdama apie svarbiausius Tirkšlių istorinius įvykius, čia gyvenusius bei dirbusius žmones, su pranešimo klausytojais dalydamasi žiniomis, kurias jai pavyko aptikti, S. Gintvainytė sakė, kad miestelio istorija yra marga tarsi Velykų margutis, bet tuo pačiu ir trapi.
Po pranešimo buvo rodomas S. Gintvainytės filmukas apie Tirkšlius. Jis buvo įžanga į ekskursiją po miestelį.

Tikisi, kad sulauks restauracijos

Pamatyti Tirkšlius kitu kampu, lydimi daug įvairių faktų apie miestelį žinančios gidės S. Gintvainytės, išsiruošė nemažas būrys vietinių gyventojų ir svečių.
Įprastai ekskursijose po įvairius miestelius, kaimus dalyvaujantys žmonės, išklausę, ką pasakoja gidas, – nesvarbu, ar jis būtų profesionalas, ar savamokslis, besidomintis istorija, ir patys randa, ką pridurti, mielai pasidalija, ką patys žino apie vieną ar kitą tos vietos objektą.
Ekskursijos dalyviai pirmiausia patraukė prie Tirkšlių sinagogos. XIX amžiaus pirmoje pusėje statyta medinė sinagoga prieš ketverius metus buvo įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Iš viso Lietuvoje yra išlikę tik 19 medinių sinagogų. Mažeikių rajone jos buvo dvi. Tačiau Sedoje kadaise buvusi sinagoga šių dienų nesulaukė.
Ekskursiją po Tirkšlius vedusi S. Gintvainytė žmonėms pasakojo, kad jai dar yra tekę pabendrauti su vieno kunigo seserimi. Ji pasidalijo prisiminimais apie tai, kaip pagarbiai žydai elgdavosi, kokios rimties ir tvarkos laikydavosi savuosiuose maldos namuose.
Tirkšliškiai viliasi, kad jų miestelyje esanti sinagoga sulauks tos dienos, kai bus restauruota ir taps žydų kultūros paveldą pristatančiu objektu.

Pušyne kadaise skambėjo „Pilėnai“

Kiek ilgiau ekskursijos dalyviai užtruko Tirkšlių pušyne, kuris šiandien yra mėgstamas ir pačių tirkšliškių, ir mažeikiškių.
Senųjų žmonių prisiminimuose pušynas irgi išlikęs kaip žmonių pamėgta lankytis vieta. Pasakojama, kad į miestelio pušyną ateidavo ir vietiniai žydai, ir atvykę iš kitų vietovių. Pasivaikščioti, pakvėpuoti tyru oru. Juokaujant šis pušynas buvo pavadinamas ir žydų Palanga.

Penkiolikos širdžių koplytstulpis – pagrindinis Tirkšlių simbolis. Autorės nuotr.

Žvelgdami į pušyne esančią daubą, kurioje dabar pastatyta vasaros estrada, įrengtas futbolo stadionas ir pastatyti sporto įrenginiai, vyresni tirkšliškiai prisiminė: kadaise toje dauboje laikėsi vanduo, todėl žiemomis vaikai čia čiuožinėdavo pačiūžomis.
Kiti pasidalijo prisiminimais apie tai, kad apie 1970 metus toje aikštėje esančioje dauboje buvo rodoma Vytauto Klovos opera „Pilėnai“. Tai buvo įspūdingas reginys. Vyko jis naktį, aplinka buvo apšviesta fakelais.

Turėjo vietinį keistuolį

Daug įdomių istorijų nuskambėjo ir ekskursijos dalyviams stabtelėjus prie pušyne esančio paminklo, skirto keistuoliui, atsiskyrėliui, pustelninku vadintam Tadeušui Drazdauskiui.
Ilgai buvo galvojama, kad Drazdauskis yra sugalvota, iš tikrųjų neegzistavusi asmenybė. Tačiau faktą, kad toks žmogus – vienuolis atsiskyrėlis Tirkšlių pušyne iš tiesų gyveno, patvirtino viena moteris – Živilė Underaitienė. Tyrinėdama savo giminės šaknis, bažnytinėse gimimų ir mirties registracijos knygose ji rado įrašus apie registruotą T. Drazdauskio gimimą bei mirtį.
Pagal Motiejų Valančių, T. Drazdauskį apie 1780 metus gyventi į pušyną atsiuntė vyskupas Giedraitis. Drazdauskis pasistatė medinį namelį ir jame gyveno savo atsiskyrėlišką gyvenimą melsdamasis, nebendraudamas su vietiniais gyventojais.
Pasak S. Gintvainytės, ši asmenybė žmonių buvo „apauginta“ įvairiomis mįslėmis, dėl to, kad žmogui visada keista ir įdomu tai, apie ką jis nežino. O ir pats pustelninkas Drazdauskis žmonių kuriamas spėliones dar ir pakurstydavo. Kai vietiniai ateidavo klausti patarimo, prašyti paguodos, jis tik atsakydavo „Vargas baigiasi su smerčium. Kai numirsi, nebevargsi“ ir į tolimesnes kalbas nesileisdavo.
Ekskursijos metu tirkšliškiai ir miestelio svečiai aplankė ir kapines. Paklaidžiojo tais miestelio takais ir takeliais, kuriais įprastai neklaidžioja, klausėsi istorijų apie Tirkšlių bažnyčią, apie Penkių širdžių koplytstulpį.

Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top