Tirkšlių paslaptys. Radinys po bažnyčios grindimis

Tirkšlių kapinių koplyčia. Nuotr. P. Šverebo, 2020 m.

Tęsinys. Pradžia 13 nr.

Skaičius keitėsi

Pateikti duomenys rodo, kad Tirkšlių bažnyčia varpus kabindavo tai šventovės bokšte, tai atskirai pastatytoje varpinėje. Jos ne kartą buvo remontuojamos, todėl keitė savo išvaizdą.
Varpų skaičius taip pat keitėsi. Jeigu 1676 m. buvo du nedideli varpeliai, tai 1913 m. jų jau buvo keturi. Du buvo vidutinio dydžio ir du maži. Jie turėjo būti patys seniausi. Ko per Pirmąjį pasaulinį karą nepaėmė vokiečiai, tą turėjo sunaikinti 1936 m. gaisras.
Neaišku yra su Tirkšlių kapinių koplyčios varpu. Geidžiuose dabar kabo monsinjoro Bronislovo Burneikio įkurtoje Kaduginės liejykloje 1992 m. kunigo Antano Šimkaus rūpesčiu pagamintas varpas. Anksčiau varpinėje kabojo du mažiukai instrumentai.

Kalbos apie Tunelį

1938 m. išleistame turistiniame vadove po Lietuvą Tirkšliai pristatomi kaip kurortinis miestelis, garsėjantis savo pušynu ir jame besiglaudžiančiais vasarnamiais. Praeitis atsiremia į pasakojimą apie iš dvaro į bažnyčią ėjusį tunelį. Jis turėjęs ir dvi atšakas. Viena vedusi į pušyną, o kita – į kapines. Tunelis buvęs sumūrytas iš akmenų ir plytų, surištų kalkiniu skiediniu. Jis dar buvęs sutvirtintas ir ąžuoliniais rąstais.
Anksčiau dar yra tekę sutikti ne vieną žmogų, kuris pats, jo tėvas ar senelis yra landžioję tuneliu. Vieni į jį patekę iš mokyklos rūsių. Kiti – pro prie Penkių širdžių koplytstulpio atsivėrusią angą. Tretieji – iš po bažnyčia buvusių rūsių. Su liudininkais pradėjus konkretinti faktus, pasirodydavo, kad jie tuneliu toli nenuėję arba tik girdėję kitus taip šnekant. Daugumai jis tuo metu jau buvęs užgriuvęs. Kiti aiškino, kad toli nenueidavo todėl, jog pradėdavo trūkti oro, užgesdavusios žvakės, todėl būdavo priversti grįžti atgal. Ne vieną apimdavęs ir baimės jausmas.

Laidojimo vietos

Pasakojimai rodytų, kad po senąja Tirkšlių bažnyčia buvo rūsiai ar kriptos. Pavarčius Mirimų metrikos knygą (1786–1802), galima suprasti, kad parapijiečiai buvo laidojami skirtingose vietose. Netikrinta visa registracijos knyga, o apsiribota 1786–1797 m. laikotarpiu. Iš jo matyti, kad vienų mirusiųjų kūnus priglausdavo kaimo kapinaitės. Tokias tikriausiai turėjo kiekvienas kaimas. Šiuo laikotarpiu žmonės dar laidoti Balėnų, Bugenių, Daubarių, Kalnėnų, Kurmaičių, Ruzgų, Skuodo, Ketūnų, Šerkšnėnų, Traškučių ir Zastaučių kapinaitėse. Parapija jau buvo sumažėjusi, nes dalis teritorijos atiteko 1753 m. įkurtai Žemalės bendruomenei.

Penkių širdžių koplytstulpis. Nuotr. P. Šverebo, 2020 m.

Kiti parapijiečiai amžino poilsio atsiguldavo prie koplyčių esančiose šventoriuose-kapinėse. Tokios kapinės buvo Geidžiuose ir Pievėnuose.
Daug mirusiųjų buvo palaidoti ir parapijinės bažnyčios šventoriuje-kapinėse. Kilmingieji dažniausiai buvo laidojami po bažnyčia, bet ne visi. Pavyzdžiui, 1788 m. vasario 4 d. šį pasaulį palikęs bajoras Antanas Rečinskis iš Daubarių buvo palaidotas „Tirkšlių kapinėse“. 1789 m. spalio 16 d. miręs bajoro Tomo Kryževičiaus iš Daubarių pusės mėnesio vaikas taip pat buvo palaidotas „Tirkšlių kapinėse“, o 1790 m. sausio 24 d. mirusi dvejų metų bajoro Kazimiero Zmailos iš Jonaičių dukra Elžbieta – „Tirkšlių parapijos kapinėse“.
Toks pat įrašas yra 1792 m. sausio 26 d. mirusios aštuoniasdešimtmetės bajorės Marijonos Lukapevičienės iš Daubarių. Dažniausiai kilminguosius laidodavo bažnyčioje.
Atidžiau įsiskaitę matome, kad jų palaidojimų įrašai apibūdinami skirtingai. Pavyzdžiui, 1788 m. vasario 5 d. mirusi penkiolikos metų bajoraitė Elžbieta Ibianska iš Jonaičių buvo palaidota „Tirkšlių bažnyčioje“. Toks pats įrašas yra ir prie po savaitės mirusio kilmingojo Juozapo Ibianskio, turėjusio 70 m., iš Jonaičių pavardės. 1788 m. liepos 1 d. mirė vieno mėnesio vaikas Benventūra Nikodemas, sūnus bajoro Antano Klapatausko, iš Tirkšlių miesto. Jis buvo „palaidotas Tirkšlių bažnyčioje“.
Toks pat įrašas yra ir prie 1789 m. vasario 2 d. mirusios bajorės Barboros Semenavičienės iš Daubarių, turėjusios per 70 metų amžiaus. Bet palaidojimų bažnyčioje įrašai skiriasi. 1786 m. kovo 26 d. mirė bajorė iš Daubarių Barbora Daubarienė. Ji palaidota „po bažnyčios skliautais“.
Iš peržiūrėto laikotarpio dar yra du tokie įrašai. Po bažnyčios skliautais amžinojo poilsio paguldyta ir 1788 m. birželio 30 d. miręs vaikas, turėjęs metus su viršumi amžiau, Karolina Amalija Liudvika Važinska, dauggalio pono Žemaitijos kapitono, Tirkšlių dvarininko Felikso dukra. 1788 m. liepos 7 d. mirė ir po dviejų dienų buvo palaidotas trisdešimties metų Tirkšlių kamendorius (vikaras) Mykolas Petrauskas.
Matome, kad jų padėtis visuomenėje buvo išskirtinė. Daubarienė tikriausiai buvo didelio Daubarių dvaro savininkė, o Važinskiai, nors buvo kilę iš Lenkijos, jau priklausė Žemaitijos elitui.
Kunigas parapijoje taip pat nebuvo eilinė figūra. Apibūdinimas, kad palaidotas po bažnyčios skliautais, gali reikšti rūsį-kriptą. Jų galėjo būti ne viena.
Atrodo, kad viena buvo skirta laidoti dvasininkams, o kitos atskiroms giminėms, kurios gausiausiai prisidėjo prie bažnyčios išlaikymo. Kriptos buvo įrengtos po 1766 m. statyta bažnyčia, kuri sudegė 1936 m. Neaišku, kaip dabartinė šventovė įsikomponuoja į senosios vietą. Aišku, kad rūsys-kripta nereiškia tunelio.

Slėptuvių turėjo būti daugiau

Pagal senųjų žmonių pasakojimus, tunelis ėjęs į bažnyčios rūsius. Žinant tų laikų nuolatinius karus ir plėšikavimus, toks įrenginys ar bent padori slėptuvė turėjo būti po kiekvieno rimtesnio pono namu. Važinskiai tikrai priklausė šiai kategorijai. Tik suprantama, kad tunelių atstumai nebūdavo dideli. Tirkšlių atveju yra daug neaiškumų. Nežinoma, kur stovėjo pirmoji bažnyčia, iki kurios vietos tais laikais driekėsi pušynas.
Ne vieną kartą su buvusiais Tirkšlių vidurinės mokyklos mokiniais yra tekę prisiliesti prie tunelio paieškų. Tuos rezultatus trumpai ir apžvelgsiu. Tyrimai parodė, kad dvarvietė dar slepia ne vieną paslaptį.
1984 m. birželį tikrinome versiją, ar tunelis tikrai ėjęs iš senosios, tarpukario metų pradinės mokyklos, stovėjusios dvaro vietoje, į šiaurę. Netoli šios mokyklos pamatų pabandyta padaryti 1,2×1 m perkasą. Jau 70 cm gylyje buvo surastas kalkiniu skiediniu surištas akmens ir plytų mūras. Jis buvo prisiglaudęs prie mokyklos pamatų. Tai tikriausiai senojo pastato pamatai. Jų plotis buvo 50 cm. Kasėjams greitai pritrūko entuziazmo, todėl nepasiekėme jų apačios.
1985 m. pradžioje mokykloje buvo įrenginėjamas Traktorininko specialybės mokymo kabinetas. Jam reikėjo patalpų, kur būtų galima mokytis mechanizmų veikimo principų.
Tam buvo išmontuotas visas „Belarus“ markės traktorius. Medinės grindys tokio svorio būtų neatlaikiusios, todėl buvusio ūkvedžio Huberto Plaščiausko bute, išlupus grindis, buvo ruošiamasi jas išbetonuoti. Sausio pabaigoje–vasario pradžioje tarp šių darbų susidarė puiki galimybė atlikti tyrimą. Viename kambaryje buvo iškasta 1,2×1,2 m perkasa. Mokiniams netrūko ryžto, ypač juo pasižymėjo mokyklos bendrabutyje gyvenusieji, kuriems vadovavo Algimantas Petraitis. Jie, pasijungę apšvietimą, kasdavo iki vėlyvo vakaro. Plytos, akmenys ir menka erdvė sunkino darbą, nebuvo kur mesti žemių, bet buvo įveiktas visas kultūrinis sluoksnis, siekęs net 3,2 m gylio. Pietinėje perkasos pusėje išryškėjo 180 cm aukščio skliautinio mūro fragmentas, o dugne gulėjo apdegusių rąstų liekanos.
Akmenų ir raudonų plytų mūras buvo rištas kalkiniu skiediniu. Plytos skaldytos, pritaikant jas prie akmenų, bet buvo ir sveikų. Jų išmatavimai – 8,5 cm aukščio, 12 cm pločio ir 28,5 cm ilgio. Tai rodytų, kad jos pagamintos iki 1831 m. sukilimo, kol carinė Rusija nebuvo įvedusi savo standarto. Viršutiniame sluoksnyje buvo surastos dvi indo dugno šukės. Jas suklijavus, matėsi carinės Rusijos herbas ir užrašas kirilica „M. (?) S. Kuznecova“. Tai XIX a. pabaigos–XX a. pradžios dirbinys. Vieno metro nuo kultūrinio sluoksnio apačios dar buvo aptikta žiestinio puodo kaklelio šukė su bangelės ornamentu. Ją tada preliminariai datavau XVIII a. Keista, bet tie daiktai greitai dingo ir jų daugiau nematėme. Dėl kabineto įrengimo darbų mūsų perkasa greitai buvo užversta, o grindys išbetonuotos.

Tirkšlių kapinių vartai. Nuotr. P. Šverebo, 2020 m.

Nugriovus medinį mokyklos pastatą, susidarė puikios sąlygos tyrimams. 2003 m. birželį su mokiniais buvo kibta į darbus. Susidūrę su plytgaliais ir akmenimis mano kasėjai greitai išbėgiojo. Nors iškasėme nedidelę 1,5×1,4 m ploto ir 30 cm gylio duobę, bet Ramūnas Butkevičius joje aptiko Nyderlandų Pilypo IV pustalerį. Jis buvo datuotas 1633 m. Radinys buvo perduotas Mažeikių muziejui. Ne vienas tirkšliškis dvarvietėje yra radęs ir ortų. Vienas jų buvo datuotas 1664 m. Apie tai buvo rašyta „Santarvėje“ (2003, Nr. 66). XVII a. pirma puse datuotas pustaleris rodo, kad šioje vietoje tais laikais jau virė gyvenimas.

Radinių dar bus?

Kiekvienas prisilietimas prie senovės atskleidžia ne tik naujus atradimus, papildo žinias, bet ir verčia susimąstyti. Surastas Tirkšlių varpas rodytų, kad jis tikriausiai buvo įsigytas prieš pat Antrąjį pasaulinį karą, nes nėra pasidengęs patena. Labiausiai tikėtina, kad instrumentas buvo pagamintas tarp 1936 m. ir 1940 m. vasarų. Prasidėjus Lietuvos okupacijoms, jį reikėjo paslėpti. Tai daryti vertė ir karti Pirmojo pasaulinio karo patirtis. Šio varpo niekaip negalime susieti su Tirkšlių ar Geidžių koplyčiomis. Įdomu, kad klebonas P. Smilgys mūsų rajone jau suranda antrą iki šiol nežinotą varpą. Vieną 2018 m. su bažnyčios patarnautoja Janina Budrikiene aptiko Žemalės bažnyčioje. Jis buvo pagamintas 1805 m. ir dovanotas Lėlaičių dvaro savininkės Marijonos Stirpeikienės. Įrašai Tirkšlių parapijos mirimų registracijos knygoje liudytų, kad po senąja bažnyčia galėjo būti laidojimo rūsiai, kurie priglausdavo tik išskirtines asmenybes. Nekyla abejonių, kad ir po Tirkšlių dvaro ponų pastatu taip pat buvo rūsiai, o tunelis vis dar lieka paslaptimi. Taip pat matome, kad miestelio dabartinis vaizdas yra gan apgaulingas.

Povilas ŠVEREBAS

One Reply to “Tirkšlių paslaptys. Radinys po bažnyčios grindimis”

  1. Dangiras parašė:

    Labai, labai geras straipsnis. Džiaugiuosi, kad pagaliau ėmėte vystyti šią temą. Apskritai su Tirkšliais kažkokia mistika, kaip kažkoks traukos objektas. Nuo seno tirkšliečiai garsino ir stebino aplinkinius su savo charizma. Manau reikia kapstytis giliau…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*