Reklama

Ukrinuose pinami krepšiai, o į juos dedami „vobulū“ sūriai(5)

Pinti krepšius Liudvikas Vasiliauskas išmoko dar vaikystėje. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Ukrinų kaimo bendruomenė – vieningas kolektyvas, drauge dirbantis ir siekiantis rezultatų. Štai vienas bendruomenės narių Liudvikas Vasiliauskas pina krepšius, o kaimo moterėlės, prisirinkusios obuolių, spaudžia ne bet kokius, o žemaitiškus „vobulū“ sūrius.

Ukriniškių pinti krepšeliai su pačių pagamintais skanėstais nukeliauja ne į vieną šalies kampelį.


Išmokė tėtis

Nuo pat vaikystės krepšius pinantis Liudvikas Vasiliauskas „Santarvei“ pasakojo šio amato išmokęs iš tėvo. Dar būdamas mažas berniukas, jis su šeimos galva eidavęs ganyti karvių, o pievose ir miškuose atsirado meilė šiam pomėgiui.
„O ką daugiau veiksi tas karves ar arklius ganydamas? Kadaise išmokęs pinti tą tebedarau ir dabar“, – tikino pašnekovas.
Ukriniškis prisimena, kad kadaise krepšių pynimas buvo gana geras verslas: užsidirbdavęs jaunuolis iš to pakankamai.
Pašnekovas pasakojo už vieną krepšį tais laikais gaudavęs penkis rublius, o ir reikėdavo jų visiems. Juk kai plastmasinių kibirų nebuvo, tai krepšys, jei dar tvirtas ir ilgaamžis, tarnaudavo ne vienam ūkiškai gyvenančiam žmogui.
„Dabar aš tik stebiuosi ir galvoju: nejaugi šiandien, kada pramonė tiek pažengusi į priekį, negalima pagaminti plastmasinio krepšio, kad būtų kaip tikras“, – samprotavo vyriškis.


Pomėgis vis dar žavi

Nepamiršo išmokto amato vyriškis ir susituokęs, kada kaime reikalingą daiktą pindavo tik savo reikmėms. O štai sulaukus pensinio amžiaus jis savo pomėgiui vėl gali skirti daugiau laiko: dabar pina ne tik sau, bet ir draugams, kaimynams, giminaičiams.                       
 „Tų krepšių esu išdovanojęs begalę, jau ir pats nesuskaičiuoju kiek. Tai vakaronei reikia į kažką įsidėti vaišes – krepšys tinka, tai kažkam dovanų reikia – jis irgi tinka“, – kalbėjo pašnekovas.
Liudvikas pridūrė, jog neseniai ir už žmonos plaukų sutvarkymą kirpėjai atsilyginęs paties pintu krepšiu. Ir vienai, ir kitai kirpėjai krepšys patikęs, todėl ukriniškis grįžo namo visus juos išdalijęs.
„Jei kam patinka mano dirbiniai, tai ir padovanoju, jei kas paprašo, kad nupinčiau, taip pat neatsisakau“, – sakė ukriniškis. Jis pabrėžė tai darąs ne iš didelio „biednumo“, todėl ir už simbolinį mokestį krepšio parduoti ar padovanoti negaila.


Pina  įvairius

Ir iš ko tik krepšių ukriniškis nepina: ir iš virvių, ir iš vielos, ir iš kabelio, na, o pačiam labiausiai patinka gaminys iš medžio. Šie dirbiniai populiariausi ir tarp aplinkinių.
„Žmonėms sakau, kad metalinio krepšio garantija dvidešimčiai metų, o medinio, jei nenaudosi – trisdešimt. Juk medinis yra medinis. Laikui einant jis pajuoduos, supus, tačiau žmonėms jie vis tiek gražiausi“, – tikino pašnekovas.
Ukriniškis pasakojo, jog vieną krepšį įmanoma nupinti beveik per dieną, o per savaitę suskaičiuojami dažniausiai 5 dirbiniai. Tik pasiruošimas pynimui užtrunka kiek ilgiau.
Vyriškis pasakojo, kad krepšius galima pinti ir iš karklo, ir iš ievos karnų, tačiau pastarieji  medžiai stangresni, iš jų sunkiau kažką padaryti. Surasti pynimui tinkamų karklų irgi nėra paprasta. Mat karklų yra keliolikos rūšių, tačiau krepšiams tinkamos – tik kelios.  Pynėjas pripažįsta esantis ir neblogas medžių žinovas – tarp gausybės medžių jis randa sau tinkamą.
Ukriniškis pabrėžia, kad su medžiu reikia darbuotis tol, kol jis žalias, šlapias, nes kai mediena išdžiūva, iš tokios medžiagos krepšio nebenupinsi.
Baigtas gaminys, iki kol nukeliauja į savininko rankas, turi būti džiovinamas ne mažiau kaip parą.


Vertina  visi

Ponas Liudvikas ne tas siuvėjas, kuris pats kelnių neturi – krepšių pas jį galima rasti kiekvienoje namo kertelėje. 
Kai ukriniškis kviečia talką bulvėms kasti, tai padėjėjams primena krepšių nesinešti, nes jų tikrai turįs. O ir namo ne vienas jų išeina nešinas dovana.
„Kaimynės atlekia padėti veltui, tai ir sakau: eikit, po vieną krepšelį pasiimkit. O kai išgėrus čierkutę suminkštėja širdis, kuriai daugiau dirbusiai padovanoju ir dar vieną“, – juokavo pašnekovas.
Vyras tikino, jog nors žmona kartais ir „paburbuliuoja“, tačiau dėl jo pomėgio pykčių šeimoje nekyla. Juolab kad Liudvikas šituo užsiima šaltuoju metų laiku ar kai oras nepalankus lauko darbams.
„Aš dirbu ne pagal kažkokią sutartį, o savo malonumui, tai vieną vakarą pinu, kitą – ne, taip ir nenusibosta man ta veikla. Kai yra noras – tada ir pinu“, – sakė ukriniškis, pabrėždamas, kad pynimas – kruopštus darbas, todėl ne kiekvienam priimtinas.
Tam reikia ir kantrybės, ir jėgos, o su pirštinėmis dirbant jų nespėjama lopyti.


Veiklos  netrūksta

L. Vasiliauskas pasakojo laisvalaikį skiriantis ir kitiems pomėgiams. Jis aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje: ir aplinką tvarkęs, ir pavėsinę statęs, o ir kiekvienam paprašiusiam neatsisako padėti. 
Laiko ukriniškis randa ir kelionėms – nuolat lanko įdomesnes šalies vietas, ne kartą yra buvęs ir užsienyje.
Garbaus amžiaus vyriškis, paklaustas, kur slypi jo energijos šaltinis, atsakė nerūkantis, beveik nevartojantis alkoholio, negeriantis kavos. Pasak jo, sveikata tame ir slypi.
„Visiems sakau, kad laisvo laiko niekad neturėsiu. Tik juokauju, jog arba geriu, arba guliu, arba dirbu, o svarbiausia man – kad tik bendruomenė gyvuoja“, – atviravo 67 metų vyriškis.
Ukrinų bendruomenės pirmininkė Vilma Vžesniauskienė patikino: ponas Liudvikas – nuostabus žmogus, bendruomeniškas ir visada galintis padėti. Tokia pat ir jo žmona – visur pirma ir daranti viską su meile.


Rūpinasi  paveldu

Bendruomenės pirmininkė pasakojo, kad į nupintus krepšius dedamas obuolių sūris Ukrinuose gaminamas taip pat ne atsitiktinai. Jau ir seniau, vos atėjus rudeniui, kiekvienoje  kaimo sodyboje pukšėdavo ant krosnies verdama obuolynė, kurią šeimininkės be perstojo maišydavo, maišydavo, o paskui tą skanumą sukrėsdavo į sūrmaišius. 
Remdamosi senosiomis tradicijomis tą patį ukriniškės tebedaro ir dabar.
„Pati mintis atgaivinti senąsias obuolių  sūrių gaminimo tradicijas kilo dar pavasarį, o rimtai tuo pradėta užsiimti šių metų rudenį“, – pasakojo V. Vžesniauskienė.
Ji pabrėžė, kad bendruomenė gavo sertifikatą, suteikiantį teisę obuolių sūrį ženklinti Kulinarijos paveldo fondo ženklu. O ant sūrio užklijuotas ženkliukas rodo, kad produktas yra pagamintas tradiciniu būdu iš vietinės žaliavos.
Taip pat gautas ir Maisto ir veterinarijos tarnybos leidimas užsiimti šia veikla.
Šie visi dokumentai, pasak pašnekovės, įrodo, kad Ukrinų kaimo bendruomenės žmonės brangina savo tautos paveldą – kultūrinį, kulinarinį, ir atsižvelgdami į žmogiškuosius bei gamtinius išteklius populiarina obuolių sūrį.


Dirba  kartu

Semtis ekologinių produktų gamybos patirties ukriniškiai sakė važiavę į Budraičių kaimo bendruomenę Kelmės rajone, kur domėtasi  produktų perdirbimu, jų įmonės įkūrimu, apžiūrėtas gamybos cechas. Budraitiškiai patys gamina ekologinius produktus, spaudžia sultis, todėl su jais ukriniškiai tebesikonsultuoja ir dabar. Dėl gamybos taip pat konsultuotasi su biomedicinos ir žemės ūkio produktų kokybės žinovu prof. dr. Pranu Viškeliu.
„Tas receptas gana tradicinis, todėl, manau, jį žino kiekviena kaimo moteriškė. Mūsų sūriuose įdėta daug meilės, o tai ir yra pagrindinis skiriamasis bruožas“, – tikino bendruomenei vadovaujanti moteris.
Ji pasakojo, jog prie sūrių gamybos prisideda visas kaimas: kas obuolius renka ir atneša, kas juos verda, kas sūrius pardavinėja. Daugiausiai jėgų į gamybos procesą įdeda Raimunda Timinskienė, Jelena Kryževičienė, patarimais dalijasi ir Sandra Milienė.
Maišeliai sūriams įdėti taip pat siuvami pačių ukriniškių. Tai Loretos Lingienės darbas.
„Svarbu viską surišti į visumą, o tada jau turime gražų rezultatą“, – sakė bendruomenės pirmininkė.


Ilgas procesas

Ukriniškės sūrius daro bendruomenės gamybinėse patalpose, o šio skanėsto gamybos procesas, pasak jų, nėra toks paprastas kaip valgymo. 
J. Kryževičienė pasakojo, kad sūrių gamybai tinka ne visi obuoliai. Iš vasarinių ir ankstyvų rudeninių obuolių nelabai ką ir padarysi: labiau šiam skanėstui gaminti tinka kietesni, ypač antaniniai obuoliai.
Teigdama, kad sūrio gaminimas – ilgas ir atsakingas darbas, ponia Jelena pasakojo, kad gamybos procesas prasideda supjaustytus obuolius užpylus cukrumi. Palaikius šią masę dvi paras susidaręs sirupas nupilamas ir verdamas. Kiek vėliau sudedami ir obuoliai ir taip visa iš 3,5 kg obuolių padaryta masė verda keturias valandas.
Išvirusi košė atšaldoma, sudedama į maišelius, pasveriama, suslegiama. Taigi visas darbas trunka apie aštuonias valandas. Paskui porą savaičių skanėstai džiovinami, tad kol pasiekia pirkėjo stalą, praeina nemažai laiko.
Pasak J. Kryževičienės, svarbiausia verdant sūrį nepamiršti jo maišyti, o ir katilas turi būti storu dugnu, priešingu atveju, košė prisvils ir nieko gero neišeis.
„Kas penkias minutes turi prieiti ir pamaišyti. Ilgesniam laikui košės tikrai negali palikti, taip kad tokį darbą darydamas knygos nepaskaitysi“, – juokavo ukriniškė.


Sūrių  įvairovė

J. Kryževičienė pasakojo, kad norėdama atrasti geriausią technologiją, sūrius bendruomenė daro įvairių rūšių. Būna jie ir natūralūs, ir pagardinti riešutais, cinamonu. 
Priedai, pasak šeimininkės, keičia ne tik sūrių skonį, bet ir spalvą, todėl kiekvienas jų savotiškai unikalus.
„Sau patinkantį produktą kiekvienas pirkėjas susiras pats. O perka juos žmonės pagal skonį“, – tikino ukriniškė.
200 gramų sveriančius sūrius bendruomenė pardavinėja už simbolinį šešių litų mokestį. Nors iš pažiūros tai nemaži pinigai, tačiau į jį įdėti produktai ir darbas, pasak gamintojų, vos atsiperka.  Didelio pelno pasidaryti ir nesitikima: tiesiog norima užimti bendruomenę ir puoselėti kultūrinį paveldą.
„Tai nebus vietinės reikšmės produktas. Ketiname plėstis, turime minčių, o surinkti pinigėliai bus išleidžiami bendruomenės reikmėms. Svarbiausia mums yra žmonės, nes vieni kitais pasiremdami, palaikydami idėjas, jas ir įgyvendiname“, – tikino V. Vžesniauskienė.
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.