Viekšniškei tautodailininkei kritika – postūmis žengti pirmyn

Sniegina Chriščivaničienė kūrybą vadina stebuklu ir pašaukimu. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Balandžio 12-ąją bibliotekininkė, tautodailininkė, poetė Sniegina Chriščinavičienė paminėjo 65-ąjį jubiliejų. Tądien Viekšnių pirmosios vaistinės muziejuje pristatyta jos jubiliejinė paroda „Gyvenimas – šventė. Kūryba: praeitis, dabartis, ateitis“.
Ta diena buvo paskutinė ir jos darbo bibliotekoje diena.

Ir vyturys, ir pelėda

„Išeinu ilgalaikių atostogų, kurių metu džiaugsiuosi, kursiu ir tuo dalysiuosi su kitais“, – kviesdama į parodos pristatymą ir jo dalyviams pasakodama apie savo veiklą, kalbėjo viekšniškė.
Telefonu su S. Chriščinavičiene tariantis dėl susitikimo laiko, išsprūdo klausimas: o jei atvažiuotume trečiadienį, devintą valandą ryto? Paklausiau ir išsigandau: nekuklu į svečius prašytis taip anksti.
Paaiškėjo, kad viekšniškei tokiu laiku priimti svečius – patogu.
„Pabundu penktą valandą ryto. Tada geriu kavą, planuoju, ką veiksiu – diena yra trumpa, o veiklos ir minčių – begalė. Viską apmąsčiusi keliuosi. Savaitgaliais vėliausiai keliuosi šeštą ryto. O ir miegoti einu apie vienuoliktą vakaro“, – pasakojo pašnekovė.
Tokius įpročius moteris išsiugdė jau seniai. Jos nuomone, tiek miego, poilsio žmogui pakanka. Bet yra sąlyga – neturi kankinti neramios mintys ir slogūs sapnai.

Kūrybiškumas – iš vaikystės

Pirmuosius kūrybinius impulsus S. Chriščinavičienė pajuto vaikystėje. Būdama penkerių ir ganydama karves ji piešdavo ant smėlio, žemės.
Pašnekovė šypsosi: buvo prasta mokinė – per pertraukas išeidavo rinkti akmenukų, juos visaip dėlioti… Dėl to, jei klasės draugai iškrėsdavo kokių išdaigų, į kaltininkų sąrašą visada būdavo įtraukiama ir Sniegina. Niekas per daug nesigilindavo, kad ji, nors iš pamokų ir pradingdavo, ne išdaigas krėtė.
Sniegina įsitikinusi, kad „menišką gyslelę“ paveldėjo iš mamos, kuri tapė. Tiesa, tradicinėmis priemonėmis – dažais. Tapė ir S. Chriščinavičienės sesuo.
„Aš negalėjau pažiūrėti į dažus. Man jie lyg svetimkūnis – netikri, dirbtiniai. Man gamta, žemė, takai po kojomis yra stebuklas ir grožis“, – sakė viekšniškė.

Techniką tobulino ir bandė

1999-aisiais S. Chriščinavičienė atidarė savo darbų galeriją „Sniegenos giesmė akmenėliui“.
„Mano tikslas buvo ir yra parodyti, kad žemė, kuri poetiškai apibūdinama kaip „žemė maitintoja“, iš tiesų yra ne tik mūsų kūnų, bet ir dvasios maitintoja. Norėjosi ją iš po kojų pakelti į akių lygį“, – mintimis pasidalijo tautodailininkė.
Ilgus metus viekšniškė tobulino savo išrastą tapybos žeme, smėliu techniką. Bandė įvairiausius klijus tam, kad sukurtus paveikslus drąsiai būtų galima liesti, prireikus – plauti vandeniu.
Pasak išskirtinių darbų autorės, kiekviena smėlio rūšis pasižymi vis kitomis savybėmis. Pajūrio smėlis labai slidus, priemolio – klampesnis, tad darbas kaskart vis kitoks. Ir pažinti tas savybes užtruko nemažai laiko.

Pokyčių nejaučia

Ilgametė Mažeikių viešosios bibliotekos Viekšnių filialo bibliotekininkė S. Chriščinavičienė dabar, išėjusi į pensiją, pasikeitimų nejaučia.
Lankydamasi Mažeikiuose ji sutiko buvusią kolegę.
„Ji manęs klausia: „Na ką, jau išėjai?“ Niekur neišėjau. Ir toliau dirbu tam, kas man davė pašaukimą. Dirbu tai, kas man duota – rašau, tapau, tvarkausi, lekiu į Viekšnių trečiojo amžiaus universitetą, planuojame atnaujinti Biržiškų draugiją. Todėl nesijaučiu iš kur nors išėjusi“, – teigė pašnekovė.

Darbas gali būti įdomus

S. Chriščinavičienė tikino, kad net ir „sausiausiame“, konkretumo bei tikslumo reikalaujančiame darbe žmogus gali parodyti bent jau dalelę savo kūrybiškumo.
Kadaise Mažeikių statistikos skyriuje ekonomiste dirbusi S. Chriščinavičienė turėdavo kas ketvirtį rašyti analizes, racionalizacinius pasiūlymus. Į šiuos raštus ji įterpdavo įvairių gražių minčių. Iš sostinės atvykę tikrintojai analizes skaitydavo su malonumu ir sakydavo, kad jos nenuobodžios.
Ir bibliotekoje – iš pradžių Naftininkų filiale, Mažeikiuose, o po to  Viekšniuose – darbas nebuvo nuobodus. Jis buvo kupinas bendravimo su žmonėmis, lakstymo, organizavimo, pasiruošimo renginiams, mokymosi.
„Nebuvau ta, kuri dirbo tik tai ir tik tiek, kiek parašyta pareiginėse nuostatose. Negalėjau ir negaliu sėdėti uždaryta, būti įsprausta į rėmus“, – sakė pašnekovė.

Gali būti turtingas, bet neįdomus

Pasak viekšniškės, bendravimas su įdomiais žmonėmis, niekada nevargina. O nuo nuolat dejuojančiųjų, kalbančiųjų apie tai, koks blogas gyvenimas, kokios mažos pensijos, atlyginimai, galima ir atsitraukti.
„Sakykime, Seimo nariai, valdininkai, uždirba tūkstančius. Bet pasiklausai –  jie visada vargšai, visada neturi. O paprastas, eilinis žmogelis, žiūrėk, ir linksmas, ir knygą nusiperka, ir į vieną kitą renginį ateina. Ir jo „biednumo“ nepamatysi“, – kalbėjo S. Chriščinavičienė.
Būtent su tokiais žmonėmis jai ir patinka bendrauti.

Patarimų neprašo ir nedalija

Trijų poezijos knygų bei daugybės paveikslų autorei didžiausias džiaugsmas ir įvertinimas būna tada, kai pavyksta kitus žmones įkvėpti kūrybai, prasmingiems darbams.
Patarimų žmonėms apie tai, kaip gyventi, kokios veiklos imtis ar kokiais būti, viekšniškė nedalija. Ir pati kitų patarimais nesivadovauja, nesistengia niekam įtikti. Tiesiog daro tai, kas plaukia iš širdies.
Pašnekovė prisiminė, kad po pirmosios – 1997 metais Viekšnių seniūnijoje pristatytos jos darbų parodos atsiliepimų knygoje buvo išsakyta įvairių nuomonių. Kai kas rašė, jog pažiūrėjus į paveikslus atrodo, kad juos sukūrė kalėjime sėdintis žmogus… Kai kas ir atviriau išsakė savo neigiamą nuomonę.
„Taip, paveikslai iš tikrųjų buvo tamsūs – be žalių, mėlynų atspalvių, kuriuos nori regėti akys. Bet ta kritika manęs nepaveikė. Priešingai, pastūmėjo eiti ieškojimų keliu.
Jei nebūčiau buvusi atkakli, nebūtų nė vieno paveikslo“, – apibendrino S. Chriščinavičienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*