Viekšniškės mokytojos tiki, kad tradicijos išliks

Žemaitijai atstovavusiems viekšniškiams – diplomai ir dovanos. Nuotrauka iš mokyklos archyvo

Trečius metus Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyrius atstovavo Žemaitijai konkurse „Lietuvos kulinarijos ir etninio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas“. Viekšniškiai tapo šio konkurso nugalėtojais.

Pirmieji – antrus metus iš eilės

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras (LMNŠC) jau ne pirmus metus organizuoja respublikinį etnokultūrinį projektą „Lietuvos kulinarijos ir etninio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas“.
Respublikinėse varžytuvėse Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus komanda nurungė keturias komandas ir tapo šio projekto nugalėtoja.
Beje, Žemaitijos regionui atstovavę viekšniškiai laimėtojais, geriausiai atskleidusiais ir įdomiausiai pristačiusiais pasirinktos kalendorinės šventės papročius, tradicijas bei kulinarinį paveldą, tapo antrus metus iš eilės.

Mokinių ir mokytojų komanda

Viekšniškių komandą sudarė Daiva Barvydytė, Renatas Garalis, Samanta Kozytė, Lina Petuškinaitė, Dainora Švelnytė ir Deivydas Švelnys. Brolis ir sesuo D. ir D. Švelniai konkurse dalyvavo antrą kartą.
Komandą konkursui paruošė muzikos mokytoja Milda Tenienė ir profesijos mokytoja Geleta Gelvinauskienė.
Mažeikių politechnikos mokyklos Viekšnių skyriaus neformaliojo švietimo organizatorė Genovaitė Čiužienė sako, jog abi mokytojos – savo srities specialistės.
„Švenčių ir papročių tradicijomis daugelį metų besidominti M. Tenienė sukuria ir realizuoja puikius buitinio siužeto pristatymus. G. Gelvinauskienė įsigilinusi į tradicinius ir šventinius patiekalus, į autentišką jų ruošimo technologiją“, – koleges apibūdino G. Čiužienė.

Paskutinė rudens šventė

Viekšniškiai, šiame konkurse dalyvaujantys ne pirmus metus, jau turėjo progų iki smulkmenų išnagrinėti vestuvių, krikštynų, o taip pat Užgavėnių bei kitų kalendorinių švenčių ypatumus.
Šiemet komanda nutarė pasigilinti į paskutinės rudens šventės – Šv. Martyno dienos tradicijas.
Kadangi konkursas vyko lapkričio pabaigoje, mokytojos pasitarė ir nusprendė pristatyti šventę, vykstančią rudens pabaigoje–žiemos pradžioje.

Viekšniškiai konkurse buvo drąsūs ir gerai nusiteikę. Nuotrauka iš mokyklos archyvo

„Jeigu būtume pasirinkę perteikti Jonines, Sekmines ar Jurgines, nei mes būtume turėję šviežių berželių šakų, nei vainikų būtume galėję nupinti“, – sprendimą nulėmusias priežastis vardijo G. Gelvinauskienė.
Viekšniškė turėjo minčių paanalizuoti Kūčių tradicijas. Tačiau tradiciniai Kūčių patiekalai paprastai būdavo iš termiškai neapdorotų produktų. Ant lietuvių stalų puikuodavosi rauginti, brandinti produktai.
„Nutarėme, kad, komisijai pasiūlius, pavyzdžiui, daigintų kviečių, vargu ar įtiksime ir nustebinsime. Todėl Kūčių temos atsisakėme“, – prisiminė mokytoja.

Gamino pagal mamos receptus

Pašnekovė sakė, jog jai pasiruošti konkursui-projektui užtruko gana ilgai. Vien to, kad specialybės mokytoja gali gaminti maistą ir geba žinias bei įgūdžius perteikti mokiniams, neužteko. Reikėjo įrodyti, kad konkursui pagaminti ir komisijai pateikti patiekalai – tradiciniai, autentiški ir anksčiau Žemaitijoje tikrai buvo ruošiami.
„Visa tai reikėjo pagrįsti įrodymais. Labai daug skaičiau, o kuo daugiau skaičiau, tuo daugiau nuorodų gavau. Be to, klausinėjau ir savo giminių bei artimųjų, kokie patiekalai čia, mūsų krašte, anksčiau buvo gaminami. Taip susidariau bendrą vaizdą, išgryninau sumanymus. Bet visa tai užtruko“, – kalbėjo profesijos mokytoja.
Senovinius receptus ir išmintį mokytoja perėmė iš savo mamos Birutės Kesminienės, kuri buvo gaspadinė. Pagal jos receptus drauge su mokiniais G. Gelvinauskienė konkursui kepė žąsį su obuoliais ir kriaušėmis, riaušius arba kitaip morkų paplotėlius, gamino sviestinį aviną. Tad šiandieninis jaunimas turėjo galimybę perimti iš senų laikų atkeliavusią patirtį.

Lietuviškoji padėkos diena

Mokytojos M. Tenienės nuomone, viekšniškių laimėjimą lėmė ir kryptingas komandos narių bendradarbiavimas, ir patirtis.
„Kolegės Geletos dėka mūsų stalas buvo išties puikus. Mokiniai puikiai pasirodė prisistatydami ir pristatydami atsivežtus tradicinius lietuviškus patiekalus. Na, o komisija, įvertinusi visumą, priėmė sprendimą“, – kalbėjo pedagogė.

Sviestinis avinėlis gaminamas ne tik per šv. Velykas. Nuotrauka iš mokyklos archyvo

Įsigilinusi į Šv. Martyno dienos papročius, pašnekovė šią šventę palygino su amerikiečių Padėkos diena.
„Visas tas laikotarpis nuo lapkričio 11-osios iki šv. Kalėdų yra padėkos, skolų grąžinimo, susitaikymo metas. Amerikiečiai turi savo Padėkos dieną, kuriai kepa kalakutą, o lietuviai Šv. Martyno dieną nuo seno kepdavo žąsį“, – sakė M. Tenienė.

Šeimų ir mokyklų vaidmuo

Apie tradicijų perdavimą jaunajai kartai kalbinama mokytoja pastebėjo: tai, ar jaunimas perims vyresniųjų patirtį, papročius, labai priklauso nuo šeimos. Tvirtos šeimos, kurios laikosi tradicijų, kuria savas, jas sugeba perduoti vaikams. Jeigu šeimose nebendraujama, jei jose trūksta supratimo apie kultūros, tautiškumo puoselėjimą, apie tradicijų saugojimą kalbėti sunku.
„Žinoma, yra mokykla. Pedagogai stengiasi supažindinti mokinius su papročiais. Pernai ruošdamiesi šiam konkursui gilinomės į krikštynų, užpernai – į vestuvių papročius. Ruošiantis natūraliai imi kalbėtis apie tai, ką vienas ar kitas dalykas reiškia, kodėl taip daroma“, – sakė M. Tenienė.
Mokykloje pradėta nagrinėti tema jaunimui neretai tampa paskata pabendrauti su savo seneliais, paklausinėti rūpimų dalykų. Taip mokinių akiratis plečiasi.

Žinios ir įgūdžiai nedingsta

G. Gelvinauskienė pritarė kolegės minčiai, kad žmogus labai daug dalykų apie etninę kultūrą sužino namuose, šeimose.
„Aš pati anksčiau nebūčiau pagalvojusi, kad man prireiks žinių apie tradicinius lietuviškus patiekalus ar tarmes. Mes buvome mokomi bendrinės kalbos ir ji buvo svarbiausia. Dabar situacija kitokia: jaunoji karta vartoja bendrinę kalbą, bet nebemoka šnekėti tarmiškai. Todėl tenka mokytis tarmės“, – sakė G. Gelvinauskienė.
Pedagogė įsitikinusi: kiekvienas žmogus, įgijęs tradicijų pajautimą bei žinių, kada nors gyvenime visa tai panaudos. Tai niekur nedingsta.
„Santarvės“ kalbintos mokytojos pastebėjo, jog konkurso programas vertinusios komisijos nariai – etninę kultūrą, kulinarinį paveldą, papročius bei Lietuvos istoriją išmanantys specialistai – šiemet buvo reiklūs, bet objektyvūs. Jie stengėsi įžvelgti ne tai, kas komandų parengtuose pasirodymuose ar pagamintuose patiekaluose yra blogai, o tai, kas juose gero.

Loreta BUTKUTĖ

2 Atsakymai į “Viekšniškės mokytojos tiki, kad tradicijos išliks”

  1. Kolegė parašė:

    Mildute, jumyse daug gražių idėjų, puikių minčių ir nuostabių koncertų su mažaisiais. Ir kaip nemylėti tokio žmogaus!. Sėkmės visur ir visada.

  2. Vardas (privalomas) parašė:

    saunuolė Milda vel nosi gimnazijai nusluoste,kokia gera specialiste prarado

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*