Žemaičių vedliai: pagarba valstybei prasideda nuo pagarbos savam kraštui

Atrasti namą, kuriame gyvena Žemaitijos krašto draugijos pirmininkas, nebuvo sunku – plevėsuojanti Žemaitijos vėliava aiškiai matoma nuo pagrindinio kelio.
Žemaičių tautos vienybės dienos išvakarėse su mažeikiškiais Eduardu Buta ir Gintaru Griciumi diskutavome apie jų vadovaujamas draugijas, žemaičių kultūros ir kalbos išlikimo problemas ir atsainų miesto bei šalies politikų požiūrį į jas.

NELENGVA
PRADŽIA
Žemaitijos krašto draugijos Mažeikių skyriaus pirmininkas Eduardas Buta prisiminė, kad draugija savo veiklą Mažeikiuose pradėjo prieš trejus metus. Pradžia nebuvo lengva, nes Mažeikiuose buvo maža žemaitiškumo puoselėjimą skatinančios informacijos.
Jis bendravo su telšiškiais, dalyvavo jų renginiuose ir juto, kad Mažeikiuose to labai trūksta.
Žemaičių kultūros draugijos Mažeikių skyriaus pirmininkas Gintaras Gricius svarstė, kad didelį postūmį įkurti Žemaitijos krašto draugiją galėjo duoti apmirusi Žemaičių kultūros draugija, kuri, iki vadovavimą perimant dabartiniam pirmininkui, veiklos nevykdė daugiau kaip 10 metų.
„Judėti pradėjome prieš trejus metus. Tuo metu žmonės net Žemaitijos vėliavos neatpažindavo. Vieni galvojo, kad tai šiauliečių vėliava, kiti – kad partijos“, – stebėjosi E. Buta.
G. Gricius minėjo, kad Mažeikių skyriaus draugijos veikla apmirė tuo metu, kai į draugijos reikalus pradėjo skverbtis politika. Nieko bendro su politika nenorėję turėti akademinės bendruomenės atstovai kartu su tuometine pirmininke Adele Cholodinskiene atsiskyrė nuo politikuojančių draugijos narių.
Tiek E. Buta, tiek G. Gricius pabrėžė, kad jų vadovaujamos organizacijos neturi, niekada neturėjo ir neturės nieko bendro su politika.
„Mūsų draugijai rūpi tik visuomeniniai ir kultūriniai reikalai. Tik keista, kad daugelis žmonių apie tai išgirdę klausia, kokia iš to nauda. Žmonės nebesupranta, kad kažką galima daryti ir iš idėjos, nesiekiant asmeninių tikslų“, – stebėjosi G. Gricius.
E. Buta pridūrė, kad jau buvo gavęs keletą pasiūlymų „eiti į politiką“ ar paremti einančiuosius, tačiau jis nuo tokių pasiūlymų atsiribojo.
VALDŽIA
IGNORUOJA ŽEMAIČIUS
Su žemaičių vedliais teko daug diskutuoti apie keistą šalies ir vietos politikų požiūrį į žemaičius, jų kalbą bei kultūrą. Anot pirmininkų, politikai ne tik kad nesiekia išsaugoti žemaitiško palikimo, bet tarsi stengiasi sunaikinti jo likučius.
Jų nuomone, Savivaldybės požiūrį į žemaitiškumą puikiai iliustruoja šiemetinės „Žemaičių dūdų“ šventės atvejis. Šventės organizatoriai pakabino Europos Sąjungos vėliavą, bet apie Žemaitijos – nepagalvojo.
E. Buta taip pat stebėjosi, kad Lietuvos valdžia 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms paminėti skyrė pusę milijono litų, o 750-ųjų Durbės mūšio atminimo renginiams neskyrė nė lito. Nors Durbės mūšis, anot jo, ne tik žemaičiams, bet ir visai Lietuvai buvo svarbesnis už Žalgirio. Ir istorikai tai pripažįsta.
„Mokykliniuose vadovėliuose kartais rašoma, kad tiek Durbės, tiek Saulės mūšius laimėjo lietuviai, taip nuopelnus prisiskirdami sau“, – akcentavo E. Buta.
Jis įsitikinęs, kad žmonėms šiuo metu iš tikrųjų reikia ir trūksta daugiau žemaitiškumą puoselėjančių kultūrinių renginių. Anot mažeikiškio, tai įrodo ir kasmet didėjantis žmonių skaičius draugijų organizuojamuose renginiuose.
E. Buta pastebėjo, kad žmonės pagaliau pradeda blaiviau mąstyti ir vertinti žemaitišką kultūrą, susidarydami savo nuomonę, o ne vadovaudamiesi primetama.
Pirmininkas džiaugėsi, kad Žemaičių kultūros draugija atsigauna – drauge galima daugiau nuveikti. Neseniai prisijungti panoro ir Mažeikių baikerių klubas „Samogitian MC“.
PAŽEIDINĖJAMA
KONSTITUCIJA?
Žemaitiški pasai – vienas iš būdų deklaruoti savo tautybę. „Lietuvos Konstitucijoje parašyta, kad kiekvienas žmogus savo tautybę gali laisvai deklaruoti. Bet Lietuvoje yra laužoma Konstitucija, nes žemaičiai negali laisvai jos įrašyti savo pasuose“, – aiškino E. Buta, paklaustas apie žemaičių tautybės įrašymo pasuose klausimą, kurį nesėkmingai keletą metų bando išspręsti aktyvūs žemaičiai.
Pasiteiravus, kur galėtų slypėti to šaknys, G. Gricius pasvarstė, kad galbūt lietuviai bijo, kad vėl prasidės politikuojančių žemaičių kalbos dėl atsiskyrimo, tautiniai neramumai. Bet, kaip minėta, šios draugijos neturi jokių politinių motyvų, o toks radikalus požiūris tėra mintys kelių populistų, kurie siekia sukiršinti žemaičius ir lietuvius.
Kaip kompromisinį variantą Žemaičių kultūros draugija dalija žemaičių pasus, kuriuos turi jau apie 10 tūkstančių žmonių visoje Lietuvoje.
Pasak G. Griciaus, ir Mažeikiuose yra nemažai žmonių, norinčių pasą gauti, tačiau dar trūksta iniciatyvos, o ir žmonių požiūris gana atsainus.
Mažeikiškis apgailestauja, kad dabar jaunimo nebedomina galimybė išsaugoti ir puoselėti protėvių palikimą.
„Mano laikais net mokykloje nebūdavo taip, kad su mumis mokytojai bendrautų ne žemaitiškai. Nei šeimoje, nei mokykloje dabar nebeskiriama dėmesio žemaičių kalbos puoselėjimui“, – tvirtino G. Gricius.
Pasak jo, tai lemia dabartinė valstybės politika, kuria nesiekiama išsaugoti žemaitiškumo.
„Pagal įstatymą dabar net renginiuose nebegalima šnekėti savo krašto kalba“, – stebėjosi absurdiškais įstatymais G. Gricius.
PAMINI VIENYBĖS DIENĄ
Vakar įvyko jau trečią kartą rengiama Žemaičių tautos vienybės diena (Žemaitiu tautuos vėinībės dėina). Pirmą kartą renginys po padėkos rato persikėlė į Tirkšlių pušynėlį, kur vyko žemaitiškos muzikos koncertas.
E. Buta džiaugėsi, kad šiemet organizuojant renginį prisidėjo ir Žemaičių kultūros draugija bei motoklubas „Samogitian MC“. Taip pat sulaukta svečių iš Telšių, Plunės ir Skuodo.
Vienybės dienos minėjimo organizatoriai tikisi, kad pavyks sulaukti didesnio visuomenės palaikymo ir šventė taps tradicine.
Paklaustas, kodėl buvo pasirinkta būtent liepos 13oji, E. Buta atsakė, kad taip nusprendė Žemaičių kultūros draugijos nariai, nes liepos 13 dieną prieš daugiau nei septynis amžius įvyko Durbės mūšis, kuriame žemaičių kariuomenė nugalėjo vokiečių ordiną ir įrodė tuometinę žemaičių galybę.
Pirmininkas sakė, kad Vienybės dienos rengiamos ir kitose žemaitiškose vietovėse. Renginys Durbės mūšiui atminti jau ketvirtus metus vyksta Tveruose (Rietavo seniūnija), prie Lopaičių piliakalnio, taip pat Telšiuose.
TRŪKSTA ŠVIETIMO
Pirmininkas įsitikinęs, kad mokykloje Žemaitijos istorijai skiriama per mažai dėmesio. Anot jo, vadovėliuose apie Žemaitijos kunigaikštystę nė žodžiu neužsimenama, o Žemaitijos istorijai skirtas tik mažas skyrelis. Jis pastebėjo, kad net užsienietiškuose atlasuose aiškiai nurodoma, kur buvo Žemaitijos kunigaikštystė.
E. Buta skundėsi, kad kalbininko Alekso Girdenio žemaičių kalbos gramatikos vadovėlis, buvęs pažadėtas išdalinti po rajono mokyklas, jų taip ir nepasiekė. Anot mažeikiškio, susidaro įspūdis, kad kažkas specialiai trukdo plisti žemaitiškai kultūrai.
Pirmininkai pasakojo, kad užsienyje yra didelė garbė šnekėti savo kalba, puoselėti kultūrą. Net mūsų kaimynai latviai turi mažą lyvių tautelę, kurios kalbą ir kultūrą stengiasi išsaugoti, o Lietuvoje vyksta atvirkštinis procesas.
Anot E. Butos, žemaičių kalbos prestižas yra smukęs dėl daugelį metų vykdytos kalbos niekinimo politikos.
„Jei žmogus prabildavo žemaitiškai, tai jį ir kaimiečiu, ir „mužikėliu“ išvadindavo. Ir tie dalykai iki šiol išlikę“, – konstatavo pirmininkas.
Pasak E. Butos, lietuviai siekdami sustiprinti nacionalinius jausmus Lietuvai smukdo žemaičius.
„Ne taip reikėtų daryti. Žmonės turėtų išmokti gerbti savo gimtą kraštą, o tada ir pagarba valstybei ateis“, – samprotavo žemaičių vedlys.
G..Gricius pridūrė, kad džiaugiasi dėl internete daugėjančios žemaitiškos informacijos ir informacijos apie pačius žemaičius, Žemaitiją ir jos istoriją. Esą taip žmonės verčiami mąstyti savo galva, galima įtraukti daugiau jaunimo.
ĮMONĖ –
ŽEMAITIŠKU PAVADINIMU
E. Buta Naftininkų gatvėje yra įsteigęs Mažeikiuose vienintelę įmonę žemaitišku pavadinimu „Rāktū meistārnė“. Jis pasakojo, kad dėl pasirinkto pavadinimo kuriozų išvengti nepavyko – vieną kartą priėjo moteriškė, kuri kažkada dirbo Savivaldybėje, ir pasipiktino žemaitišku užrašu, esą visur jau ir taip angliškai, tai dar žemaitiškų iškabų betrūko.
„Žmonės domisi, klausinėja, ką reiškia toks pavadinimas“, – sakė pašnekovas. Anot jo, žmonėms vis dėlto yra įdomu ir priimtina, kad žemaitybė skleidžiama ir viešumoje.
SKATINA
DIDŽIUOTIS KILME
Abiejų draugijų pirmininkai džiaugėsi praeitą savaitę Savivaldybės priimtu sprendimu skirti patalpas draugijoms buvusiame ETG kultūros centre, šalia baikerių klubo patalpų. Pirmininkai džiaugėsi, kad abiejų draugijų patalpos bus tame pačiame pastate, nes taip būsią lengviau organizuoti bendrus renginius, planuoti veiklą, nes abiejų organizacijų tikslai yra vienodi – išsaugoti kalbą ir kultūrą, kelti jų prestižą, skatinti žemaičių tautos pasididžiavimą.
G. Gricius minėjo, kad jie siekia plataus bendradarbiavimo su baikerių klubu, nes išvertus jų pavadinimą jie yra „Žemaitijos baikeriai“.
„Svarbiausia, kad už pavadinimo slypėtų idėja ir tikslas, o ne vien tik tušti žodžiai“, – aiškino E. Buta.
Rytis SAVICKIS
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauk. Draugijos vadovai sakė atsiribojantys nuo politikavimo – jie siekia, kad daugiau dėmesio būtų skiriama žemaičių kultūros puoselėjimui.

One Reply to “Žemaičių vedliai: pagarba valstybei prasideda nuo pagarbos savam kraštui”

  1. Antanas parašė:

    Kiek teko pastebėti,LDK lietuviai ir buvo šitas žemaičių kraštas,rai matosi senovės žemėlapiuose.Deja,mūsų istorikai nenori to pripažinti,ir Lietuvos teritoriją vaizduoja net didesnę,nei dabartinė,su Vilniaus kraštu,kur gyveno gudai ir lenkai.Čia yra diskusijų objektas,Bet aš įsitikinęs,kad žemaičiai yra tikrieji lietuviai.Nenusiminkite,kad sunkiai tenka dirbti su kosmopolitiniu jaunimu,bet jei nors keli procentai susidomės protėviais ir taps patys švietėjais,atmintis ir tradicijos liks gyventi.Ačiū Jums.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*