Senstantis Pabradumės kaimas atjaunėja savaitgaliais

Pabradumė – vienas atokiausių Mažeikių rajono kaimų Sedos seniūnijoje. Čia gyvena ir ūkininkauja daugiausia senyvo amžiaus žmonės, nepanorę palikti savo įprastų vietų. Kaimas atjaunėja savaitgaliais, kai aplankyti savo tėvų ar senelių atvyksta vaikai ir anūkai.SODYBA ŠIMTAMETĖ
Pabradumėje lankėmės penktadienį – tą dieną Sedoje atidaromas turgus – gal todėl ne vienoje iš sodybų išvydome tik namus saugančius šunis ir ant durų pakabintas spynas. Pirmieji namai, kuriuose radome žmonių, buvo Aniceto ir Aldonos Adelijos Šimanskių.
Į aštuntąją dešimtį pradėjęs kopti Anicetas Šimanskis Pabradumėje gimęs ir užaugęs, čia su savo žmona Aldona Adelija tebegyvena iki šiol. Sodyba, kurioje įsikūrę Šimanskiai, statyta dar jų senelių laikais. Vėliau čia gyveno Aniceto tėvai, pats jis, sukūręs šeimą, iš gimtųjų vietų taip pat neišvyko.

VAIKAI LIKO GARGŽDUOSE
Nuo 1972-ųjų metų į gimtąsias vietas iš Gargždų su vyru Algirdu grįžo dukra Danutė. Tik jų vaikai – šešiolikmetis Giedrius ir trejais metais už brolį vyresnis Audrius – pasiliko gyventi tėvų bute Gargžduose ir iš ten važinėja į mokslus Klaipėdoje. Pas tėvus ir senelius vaikinai atvažiuoja dažniausiai savaitgaliais ar per šventes. Tad galima sakyti, kad Šimanskių ūkyje gyvena jau penktoji karta.
Algirdas pasakojo, kad su žmona į Pabradumę grįžo pablogėjus uošvio sveikatai. Algirdas dabar – pagrindinis ūkio prižiūrėtojas. Tokie darbai jam nėra naujiena, kadangi jis ir pats gimęs ir užaugęs kaime, Telšių rajone.
Padeda vyrui šeimininkauti ir žmona Danutė, kuri baigusi žemės ūkio akademiją.

NEPRARANDA OPTIMIZMO
Dėl savo senyvo amžiaus Anicetas nė kiek nesiskundžia. Kai ką dar sugeba padaryti ir pats: atvažiavę radom vyriškį sėdomis skaldantį malkas. Stovėti Anicetui sunku, kadangi dar vaikystėje neteko dalies kojos.
Karo laikais, kai mokėsi netoliese esančioje Arvydiškės mokykloje, pareidami iš jos draugai rado sprogmenį. Nešamas jis sprogo ir sužeidė Anicetui koją. Vyriškis sako, kad jam dar pasisekė: vienas vaikų žuvo. Taip Aniceto mokslai ir baigėsi po trijų klasių.
Koja prastai gijo, tad, prabėgus kuriam laikui, dalį jos teko amputuoti. „Dabar kojos neturiu ir nereikia. Ją atstoja protezas, paeiti šiek tiek galiu“, – nepraranda optimizmo Anicetas, gaunantis II grupės invalidumo pensiją.

Į MIESTĄ NEVAŽIUOTŲ
Ketveriais metais jaunesnę žmoną Anicetas surado kaimynystėje ir vedė, kai jam buvo trisdešimt septyneri. „Mano močiutė jau taip pat senelė, tad kauleliai irgi nelabai klauso“, – juokauja senukas.
Anicetas pasakoja, kad daug ir sunkiai visą gyvenimą dirbo, vežiojo pieną. Sakė per gyvenimą šiek tiek susitaupę, bet, pasikeitus santvarkai, niekas santaupų negrąžina. Už grūdus, pieną taip pat nieko gero nemoka, viskas, pasak pabradumiškio, daroma „lyg ant juoko“.
„Į miestą tikrai nesinori važiuoti, kur ten dėsies? Kaime bėdos dar nėra, pavalgyti turim, apsirengti taip pat dar likę iš seniau, dukra parvažiavo nukaršinti“, – ramiai postringauja Anicetas.

ĄŽUOLO NENUPJOVĖ
Vyriškis džiaugiasi gražiomis Pabradumės vietomis, būtų gaila jas palikti. Per jo gyvenimą čia beveik niekas nepasikeitė, teko perstatyti tik netoli gyvenamojo namo esančią pirtelę, kadangi senoji jau vos besilaikė. Ji buvo statyta senelio gal dar prieš gerą šimtmetį.
Senus laikus mena ir kieme stovintis ąžuolas. 1927 metais senelis buvo parašęs testamentą, kad jam mirus iš to ąžuolo medienos padarytų kryžių ir pastatytų ant kapo. Per tą laiką tokio darbo imtis niekas nesiryžo. Anicetas samprotauja, kad dabar ąžuolo vidus jau tikriausiai išpuvęs ir jis nebebūtų niekam tinkamas.
„O seneliui ant kapo užritinom akmenį“, – prasitaria senukas.

VESTUVĖSE NEBEŠOKS
Ketvirtadieniais į Pabradumę su prekėmis atvažiuoja mašina, bet jos paslaugomis, sako Anicetas, namiškiai nesinaudoja: kartais nuvažiuoja į Sedą ar Mažeikius ir viskuo apsirūpina. Daug metų rankinio valdymo mašina važinėja ir pats Anicetas.
Už dvejų metų senieji Šimanskiai ruošiasi švęsti auksines vestuves.
„Kad nebėr šokėjų, juk ir žmona jau raiša. Tik šnapšės dar galim praryti“, – paklaustas, ar dar žada sušokti per savo vestuves, vėl juokauja Anicetas.

TEGU DIRBA JAUNIMAS
Netoli Šimanskių įsikūrusi Adelės ir Bernardo Martinkų sodyba. Čia Bernardo tėviškė, čia gyveno jo tėvai. Šiuo metu daug kas sodyboje perstatyta.
„Gyvenam kaip gerais senais laikais. Mums, seniems, užtenka vadovauti, tegu ūkio reikalais dabar užsiima jaunimas“, – sako Bernardas.
Tėvų ūkyje dabar tvarkosi sūnus Saulius, jam padeda iš Renavo kilusi žmona Regina. Vėliau moteris bandė taisytis, kad yra iš Vadagių, bet šis pavadinimas tarp renaviškių neprigyjąs, tad visi sakosi esą iš Renavo.
Dar du Bernardo sūnūs gyvena Mažeikiuose, vienas savo gyvenimo vietą surado Skuodo rajone.

SUNKUMŲ NEJAUČIA
Namuose auga graži senelių ir tėvų pamaina, trys atžalos: vyriausiajai, Viktorijai, ketveri, Adai – treji, jaunėliui Žygimantui dar tik vieni metai.
Į akis krinta gražiai tvarkoma namų aplinka.
Bernardas sako, kad, norint ūkyje tvarkytis pagal Europos Sąjungos reikalavimus, reikia turėti didelę kišenę. „Viskas brangsta, o žemdirbiams nieko gero neduoda“, – pastebi jis.
Regina sako, kad jų ūkyje šiuo metu gyvulių yra penkiolika galvų, bet sunku nesą. Moteris vyrui padeda, tad dviese šiaip taip susitvarko. „Nuobodžiauti kaime nėra kada, ypač kai užsiimi ūkiu. Reikia tik išeiti į lauką, ir darbo tikrai rasi“, – pasakoja moteris.

KOPLYČIA – DUKTERS ATMINIMUI
Martinkų namuose apie kojas sukinėjasi draugiškas taksas Fuksis. Jį į pagalbą medžioklėje įsigijo Saulius. Regina pasakoja, kad vieną tokios pat veislės jie jau turėjo, bet kažkas užmušė.
Paprašius išeiti į lauką nusifotografuoti, namiškiai juokavo, kad norime patrumpinti jų amžių: viena nuotrauka, pasak jų, gyvenimą trumpina penkeriais metais.
Kieme į akis krinta koplyčia. Bernardas pasakojo, kad ji atsiradusi maždaug prieš 10 metų, po to, kai avarijoje žuvo dukra su šeima.
Tądien taip ir neišvydome Bernardo žmonos Adelės, kurią prie lovos prilenkė liga.

UŽAUGO KETURI VAIKAI
Zitos Ročienės kieme sutikome tėvų ūkyje tvarkytis atvažiavusį sūnų Vytautą. Jis gyvena Užežerės kaime, bet dirbti čia atvažiuoja kasdien. Tai – jo darbovietė.
Vytautas pasakojo, kad jie užaugo keturiese: dar yra du neįgalūs broliai ir sesuo, gyvenanti ir mokytojaujanti Šilalėje.
Neseniai, rugsėjo pradžioje, Ročiai minėjo tėvuko mirties metines. Vytautas prižiūri 36 hektarus tėvų žemės, dar beveik tiek pat turi nuomojamos. Iš to gauna šiek tiek pajamų, bet jas greit tenka atiduoti, kadangi nemažos kuro kainos.

GYVENTŲ IR TĖVŲ ŪKYJE
Pats Vytautas su šeima gyvena pas uošvius. Vyriškis sako galėtų gyventi ir tėvų namuose, bet būtų nepatogu mokyklą pasiekti jo vaikams: Vaida lanko septintą, Vykintas – trečią, Vilija ikimokyklinės klasės moksleivė.
Kalbėjomės su ūkininku apsiniaukusią dieną, tad darbų buvo šiek tiek mažiau, nors jų niekada netrūksta.
„Su šnapše neprasidedam, jos neverdam ir patys negeriam“, – tikino Vytautas.
Prieš dieną vyriškis lankėsi žemės ūkio technikos parodoje Kaune.
Pasakojo, kad vakarietiška technika brangi, o sugedus sunku gauti jai detalių. Tad džiaugiasi, kad turi šiek tiek savos technikos, kurios kol kas pakanka.

ATVYKO IŠ MOSĖDŽIO
Važiuodami pas Praną ir Kazimierą Riepšus, tikėjomis sutikti patį šeimininką, šiose apylinkėse garsėjantį kaip sumanų ir nepavargstantį ūkininką. Laukuose, renkančią iškultivuotame lauke likusias bulves, sutikome tik Kazimierą. Senutė paaiškino, kad vyras išvažiavęs į Krakes parsivežti sėklos.
Riepšai šiame ūkyje gyvena jau seniai. Kilimo sutuoktiniai iš Mosėdžio apylinkių. Sodybėlę Pabradumėje aptiko dar kolūkio laikais ir persikėlė čia.
Dabar valdo apie 80 hektarų žemės, turi 11 melžiamų karvių, dar telyčaičių, jautelių – iš viso susidaro 28 galvos.

SUSIRENKA PER ŠVENTES
„Kaime gyventi sunku. Seniai esam pensininkai, tad nebe mums ūkininkauti. Vargstam, ir viskas“, – atsidūsta moteris. Vaikai dėl to ant tėvų pyksta, siūlo eiti gyventi pas juos, bet senukai nesutinka. Sako esą seni, tad jauniems nenori įkyrėti. Juolab kad sūnus mieste su šeima gyvena bute. Pradėjo statytis namą, bet taip ir negali užbaigti.
Užaugino Pranas ir Kazimiera du vaikus, turėjo dar du, bet jų šeimos neaplenkė nelaimė: vaikai „nugaravo“. Dukra Marytė mokytojauja Krakiuose, sūnus Kazimieras turi savo verslą Latvijoje, augina sūnų ir dukterį. Mamos vardas, kadangi buvo jauniausias šeimoje, jam parinktas neatsitiktinai. Sūnus tėvus aplanko beveik kiekvieną savaitgalį, visi krūvon susirenka per šventes, vardadienius ir gimtadienius.
„Kadangi abu gerai uždirba, į kaimą nenori“, – aiškina Kazimiera.

TURĖJO MALŪNĄ
Darbų ūkyje užtenka tiek vasarą, tiek žiemą, jie lipa vienas kitam ant kulnų. Vasarą Riepšai daugiau vargsta laukuose, žiemą reikia prižiūrėti, melžti karves, o dar, žiūrėk, ima ir pritrūksta pašarų. Tad suktis yra ko.
Anksčiau ūkininkai turėjo malūną, vos ne vieninteliai rajone valcavo grūdus, turėjo ir vilnų karšyklą. Darbams tekdavo samdyti žmones, vėliau jie išsilakstė ieškoti laimės į užsienį, o patys šeimininkai dirbti tų darbų gerai ir neišmoko.
Senutė pasakoja, kad kolūkio laikais gyventi buvę geriau. Teko nemažai pakeliauti po Rusiją: pati buvo Tuloje, Maskvoje, o vyras pasivažinėjo dar daugiau. „O dabar vien prie darbų, nors išvažiuoti iš čia tikrai nežadam. Abu su vyru sutarėm, kad į miestą važiuosim tik tada, jei liksim tik kuris nors vienas“, – sako Kazimiera.
Jono STRAZDAUSKO nuotraukos