Šimtamečiai – valstybės istorijos liudininkai

Šimtametis Alfonsas Virkutis labai nori sulaukti valstybės jubiliejaus. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Seimas nutarė 2018-uosius paskelbti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Kai kurie Lietuvos piliečiai su valstybe buvo nuo pirmųjų jos nepriklausomybės atkūrimo žingsnių. Projekto „100 metų kartu“ autoriai valstybės ir šimto metų jau sulaukusių jos gyventojų istoriją nutarė papasakoti kino kadrais ir fotografijomis. Į projektą numatoma įtraukti trisdešimt senolių, sulaukusių šimto ir daugiau metų, – paskutinių gyvų nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo liudytojų.
Mažeikių rajono savivaldybė projekto autoriams pasiūlė šešis seniausius rajono gyventojus. Iš jų vienas, kaip ir Lietuva, savo jubiliejų minės kitais metais, kiti penki – jau įkopė į antrąjį šimtmetį.
Šie šimtamečiai ir jų gyvenimo istorijos – taip pat valstybės istorijos dalis. Manome, kad jų prisiminimai, gyvenimiška patirtis – iš jų pačių ar artimųjų lūpų – gali būti įdomūs ir „Santarvės“ skaitytojams.
Pirmasis mūsų vizitas – pas krakiškį Alfonsą Virkutį, kuriam vasario mėnesį sukako 102 metai.

Viliasi sulaukti valstybės jubiliejaus

Šimtametis A. Virkutis prisipažįsta retai sulaukiąs svečių, tačiau ramybę mėgstantis senolis dėl šito nenusimena.
„Pats su savimi pasikalbu, pasitariu, jei reikia, ir pasibaru“, – šypsosi krakiškis, geranoriškai mus įsileisdamas į savo gyvenimą.
Septynias valdžias nugyvenęs senolis nekeikia nė vienos – reikia būti doru žmogumi ir viskas būsią gerai.
Nepyksta ir ant savo gyvenimo, nors visokių dienų buvę. Esą pykčiai, „visokie negerumai“ tik trumpina amžių, o jam gyventi nenusibodę. Ir labai jau norisi sulaukti mūsų valstybės šimtmečio…

Gimtadienis – Valstybės atkūrimo dieną

Simboliška, bet Lietuvos valstybingumo atkūrimo data sutampa su A. Virkučio gimtadieniu. Tuomet jam tebuvo treji metai, o minint valstybės atkūrimo jubiliejų – senolis jau bus nugyvenęs 103 metus.
Sunku patikėti, kad sąmoningai bendraujančiam, gerą atmintį išsaugojusiam, be akinių matančiam, pakankamai gerai girdinčiam senoliui – šitiek metų.
„Aš gimiau 1915 metais, turėjau dar seserį ir brolį. 1917 metais, Pirmojo pasaulinio karo metu, netekome tėvo. Greit atsirado patėvis, gimė kiti broliai, seserys. Tai nebuvo kur praslysti su neteisingomis datomis“, – juokėsi pašnekovas, išgirdęs klausimą, kad galbūt dokumentuose įsivėlusi kokia netyčinė ar net sąmoninga klaida.

Pas patėvį – ne pyragai

A. Virkutis nelinkęs skųstis savo gyvenimu – visokių buvę dienų. Tačiau vaikystę prisimena kaip ne itin malonią.
„Neduok, Dieve, augti pas patėvį. Be mūsų trijų, šeimoje dar buvo penki bendri mamos ir jo vaikai. Tai man reikėjo patarnauti jiems. Buvau kaip antrarūšis“, – prisimena krakiškis.
Patėvis Alfonsą nuo mažens spaudė prie darbo. Dar pypliui teko ganyti žąsų pulką, dirbti kitus ūkio darbus. O ir vėliau jis buvo pagrindinis ramstis ūkyje, nes patėvis įniko į stikliuką. Dėl tos priežasties Alfonsui tekę į savo rankas perimti ir visą ūkininkavimą.
„Nors pagal to meto tradicijas ūkis pereidavo vyriausiajam sūnui, bet mama įkalbėjo mane. Buvau darbštesnis, pareigingesnis, broliui ūkio reikalai nerūpėjo“, – pasakojo senolis.

Tremties išvengė

A. Virkučio mama su patėviu valdė 26 hektarus žemės. Tad vaikams neteko būti samdiniais pas kitus ūkininkus – darbų užteko ir savame ūkyje. Tik kai Alfonsas norėdavęs turėti pinigėlių savo išlaidoms, eidavo uždarbiauti pas malūno savininką.
Senolis prisiminė ir skaudų lietuvių istorijos momentą – tremtį.
„Trūko tik plauko – ir būtų išvežę“, – kalbėdamas apie savo šeimą, prisiminė pašnekovas.
Tik tai, kad Alfonsas su broliu tuo metu tarnavo Raudonojoje armijoje, šeimą išgelbėję nuo tremties.

Matė karo baisumus

Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, A. Virkutis buvo dvidešimt ketverių. Karo metus Alfonsas praleido Krakiuose ir jų apylinkėse, matė abi kariaujančias puses: ir vokiečius, ir rusus. Vokiečiai aršiausi buvę traukdamiesi: važiuodami pagrindiniu keliu tankų vamzdžius nukreipdavo į gyventojų ūkius ir juos sudegindavo. Tuo metu rusų kariuomenė jau buvo čia pat – kitapus Ventos. Tekę matyti, kaip rusų tankas sunaikino vokiečių tanką: atrodė, lyg šieno kaugę būtų uždegę.
Vokiečiai įspėjo gyventojus, kad atėjus frontui reikia slėptis, nes bus daug ugnies. Krakių gyventojai ne kartą slapstėsi miškuose, išsikasę bunkerius.
Atėjus rusams, liepė slėptis ir šie. „Taip ir lakstėm iš miško į namus, iš namų – vėl į mišką“, – prisimena Alfonsas.

Tarnavo rusų armijoje

1945 metų pavasarį krakiškis buvo pašauktas į Raudonąją armiją. Apie karo baigtį sužinojo būdamas toli už tuometinio Leningrado. Pergalę šventė dvi dienas, vėliau kariai išpuoštuose vagonuose, dainuodami važiavo per Leningradą, o vietiniai verkė, sakydami, kad daugelis jų artimųjų taip ir negrįžo.
„Metus teko praleisti ir Suomijoje, rusų armijos bazėje, dirbau ryšininku. Kol tebevyko karas, ten nebuvo blogai, nejautėme, kad esame Rusijos kariai – Amerika aprūpindavo viskuo: drabužiais, maistu, degalais. Tačiau kai prasidėjo karas su japonais, Amerika nusisuko ir mums buvo labai sunkūs laikai“, – prisiminė pašnekovas.

Vedė vėlai

A. Virkutis vedė gana vėlai – 1956-aisiais, jau būdamas 41 metų.
Tokį suvėlinimą trumpai apibūdina: „Nebuvo kada – tai frontas, tai kolektyvizacija“.
Su žmona Eugenija nugyveno 52 metus.
„Ne visiems ir anksti vedusiems tiek pavyksta. Tik giminė neplati, daugiau nebespėjome“, – kalbėdamas apie vaikus šypsojosi pašnekovas.
Sutuoktiniai užaugino dukrą ir sūnų, šie padovanojo keturis anūkus ir du proanūkius.
Nesiskundžia šeimyniniu gyvenimu. „Nėra ugnies, kad neįpūstų dūmų. Bet gyvenome palyginti gražiai“, – kalbėjo senolis.

Našlauja devintus metus

Žmona už Alfonsą buvo šešiolika metų jaunesnė. Senolis prisiminė, kad buvo tokių „karo kurstytojų“, kurie bandė iš besiruošiančios tekėti Eugenijos pasišaipyti – esą jai teks
senatvėje vyrui puodą nešioti.

Minint Krakių 350 metų jubiliejų buvo pagerbti seniausi kaimo gyventojai. Alfonsas Virkutis – pirmas iš dešinės. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

„Būdavo, kad ir aš sulaukdavau replikų, esą piemenę paėmiau, kad būtų kam manimi rūpintis. Tačiau niekada nenuspėsi likimo. Jau devinti metai našlauju. Liga pasiglemžė mano  jaunesnę žmoną“, – apie savo gyvenimo vingius pasakojo į antrąjį šimtmetį įžengęs senolis.

Rūpinasi dukra

A.Virkutis pasiguodžia: be žmonos jo gyvenimas liūdnesnis. Nors tame pačiame name gyvena ir sūnus, tačiau jie mažai susitinka. Ir tėvas nelabai patenkintas sūnaus pasirinktu gyvenimo būdu. Didžiausia paguoda  – kiekvieną savaitgalį atvykstanti Mažeikiuose gyvenanti dukra.  Ji sumoka mokesčius, sutvarko namus, apskalbia, priveža pusfabrikačių.
„Man nereikia jokių patarnautojų. Turiu pusfabrikačių, pats iš jų valgyti pasidarau. Mėgstu pieniškas sriubas, galiu išsivirti“,  – pasakojo pats sugebantis savimi pasirūpinti šimtametis.
Senolis prisipažino, kad ne tik iš mūsų sulaukė pagyrimo už namuose pastebėtą tvarką. Yra tekę ir iš kitų girdėti, kad pas jį švariau negu ten, kur moteriškės gyvena.
„Niekas kitas neprikreikia. Kiek pats pakreikiu, tiek išsivalau“, – juokdamasis reagavo į „Santarvės“ pastebėjimą.

Įsiklauso į organizmą

A.Virkučio žodžiais, būtų kažkas nenormalaus, jeigu šitiek metų sulaukus nebūtų tekę susidurti su gydytojais.
„Ligų puodelis nesu. Parodyk, kuris mano amžiuje neturėtų sveikatos problemų. Ne kartą teko ligoninėje gulėti, tačiau tai – ne pasaulio pabaiga. Tam ir yra medicina, kad žmogui pagelbėtų“, – samprotavo krakiškis.
Senolis teigia, kad ir patiems reikia savo organizmo klausytis, o ne kišti į skrandį visa, ką akys mato.
„Yra produktų, kurių nesu iš viso valgęs. Rūgpienio neįduos man niekas, nes kelia skrandžio rūgštį. Žmona bandė prie jo pripratinti, visokių kvapų, pagardinimų dėdavo – nepadėjo“, – teigė pašnekovas.
Pastaraisiais metais nebevalgo riebiai, atsisakė grietinės, sviesto, lašinių, taukų.
„Netinkamas maistas pats pabėgo“, –  šyptelėjo senolis.

Lemia daug dalykų

Ir A. Virkučio mama Anapilin išėjo sulaukusi vos ne šimto metų, įžengusi į 98-uosius. Tačiau senolis mano, kad ilgaamžiškumą lemia ne tik genai, daug kitų dalykų. Gyvenimo būdas – taip pat.
Kai jaunesnis buvo, tekdavo ir stikliuką išlenkti, tačiau visada žinodavęs saiką. Kai tarnavo armijoje, „makorkos“ užtraukdavęs, tačiau kai pasakė „ne“, daugiau į burną neėmęs.
„Kodėl žmonės tampa priklausomi nuo žalingų dalykų? Nes nėra patys sau gaspadoriai, nemoka griežtai sau pasakyti „ne“ ir to laikytis“, – dalijosi pastebėjimais krakiškis.
Anot pašnekovo, žmonės ir patys sau ligas, negalavimus įsivaro.
A. Virkutis prisimena kaimyną, kuris ne kartą klausdavo, ar jam niekas neskauda.
„Kad ir skauda, jei mažai, aš nekreipiu dėmesio. O didelio skausmo neturiu. Kam dejuoti, kam kviesti tą giltinę, kai reikės – ji pati ateis“, – samprotavo vyras.
Šimtametis bijo užsisėdėti ir taip netekti jėgų. Prieš porą mėnesių grįžęs iš ligoninės su sūnumi tris priekabas malkų suskaldė, jas į malkinę sunešė.
„Juk manęs niekas nevarė. Atsileisdamas dirbau, pagal savo jėgas“, – nusistebėjus, atkirto vyras.
Norintiesiems gyventi ilgai senolis patarė nebūti kerštingiems, piktiems, pavydiems, su visais reikia elgtis žmogiškai.

Nelinkęs skųstis

A. Virkutis prisipažįsta: šiuo metu jo gyvenimas nėra labai įvairus. Anksčiau dar mėgdavęs knygas paskaityti, bet dabar jau liejasi raidės. Nors televizorių iki šiol be akinių žiūri – jų net neturįs.
„Kiek ten to žiūrėjimo? Tik žinių laidos domina ir jau aštuntą vakaro einu gult. Dieną dar radiją įsijungiu“, – apie savo kasdienybę pasakojo senolis.
Patinkanti jam ramybė, tad nepasiilgstantis svetimų žmonių. Ramiai leidžia dienas, apie savo gyvenimą pamąstydamas.
„O kam aš čia įdomus? Su jaunimu neturiu apie ką kalbėti, atsilikęs nuo gyvenimo. O mano amžiaus žmonių nebėra. Kai kuriose Krakių sodybose jau ketvirta karta gyvena. Pats su savimi pasikalbu ir gerai yra“, – nesiskundžia šimtametis.
Vyras prisipažino nemėgstantis tuščių kalbų – pastebi, kad mėgstamiausia žmonių tema „pliotkai“, apkalbos.
„Niekada nemėgau kištis į kitų gyvenimą – savų rūpesčių užtenka“, – teigė senolis.
Krakiškis kišenėje nešiojasi mobilųjį telefoną, žino, kad pagalbos gali bet kada prireikti, o kai labai liūdna – su dukra susiskambina.

Valdžių nekritikuoja

A. Virkutis suskaičiuoja: jam tekę prie septynių valdžių gyventi – pradedant caro valdymo metais, o baigiant atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Prisimena ir 1930 metus, kai Mažeikiuose lankėsi didelį įspūdį paaugliui palikęs šalies prezidentas Antanas Smetona. Kalba ir apie nūdieną.
„Yra netvarkos, bet gyventi galima. Kai kurie dar ilgisi tarybinių laikų. Bet aš pasakysiu, kad tada gerai buvo tinginiams,  pijokams ir vagims“, – replikavo  senolis.
A. Virkutis didžiąja savo gyvenimo dalį atidavė darbui kolūkyje.
„Tik dviejų darbų nesu dirbęs – karvių melžęs ir kiaulių šėręs. O dėl kitų – ko tik nori. Pradedant kolūkio pirmininku baigiant lauko darbininku“, – apie savo darbo biografiją kalbėjo krakiškis.
Pilietiškas, iki šiol politika besidomintis žmogus visada per rinkimus atlieka pareigą. Jis stebisi, kad vis dar yra nemažai žmonių, kurie iš valstybės nori tik gauti, o patys prie jos kūrimo neprisideda.
„Žmonės bėdoja, kad mažos pašalpos, nors jas gauna už nieką. O kas jas davė Smetonos laikais? Tarnavo žmogus pas ūkininką, kol sveikatos turėjo. O paskui – prie bažnyčios ant krėslelio. Arba per kiemus eidavo su terbele“, – lygindamas savo gyvenimo laikotarpius pašnekovas per valstybės gyvavimo šimtmetį įžvelgė daug gerų permainų.

One Reply to “Šimtamečiai – valstybės istorijos liudininkai”

  1. apas parašė:

    Aš taip pat krakiškis,nes ten gimiau,kai jam buvo 22 metai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Sponsored Video