***IŠPAŽINTIS*** Ant skustuvo ašmenų

Sunku nubrėžti ribą, kada pomėgis virsta priklausomybe. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Su Irena (vardas pakeistas) kalbėjomės jaukioje, tvarkingoje virtuvėje. Ji sukosi apie viryklę, gamindama pietus po pamokų užbėgsiančiai anūkei. Kalba ir sukosi apie anūkus – didžiausią rūpestį ir džiaugsmą. Pirmokėlę pavakare lydės į būrelio užsiėmimą, kitam rytoj padės ruošti pamokas. Apie nerimą dėl vyriausiojo, išvykusio į užsienį dirbti ir mokytis. Teko kreipti kalbą man rūpima tema, apie priklausomybę nuo alkoholio – alkoholizmą.

Kodėl gėriau? Tikriausiai dėl apsvaigimo, kuris suteikdavo linksmumo, laisvumo. Pasijusdavau drąsi, žavinga, sąmojinga, dingdavo kompleksai.
Ilgą laiką alkoholis lyg ir netrukdė gyventi. Sunku nubrėžti ribą, kada pomėgis virto priklausomybe. Kažkada maniau, kad tik keletą pastarųjų metų gėriau nenormaliai, kada per metus pratrūkdavo po kelis daugiadienius užgėrimus. Dabar suprantu, kad jau seniai, kai dar neakivaizdžiai mokiausi, gėrimas jau nebebuvo normalus. Iš kokio baliuko kitos moterys išeidavo 23 ar 24 valandą, o man reikėdavo dalyvauti visuose pratęsimuose iki paryčių, kad ir kur jie būtų buvę. Ne kartą teko suktis, kombinuojant nedarbingumo pažymą. Buvo laikas, kai gerdavome su vyru dviese. Gal dėl to, kad jis neišeitų iš namų, bet dažniausiai išeidavo, nes aš nepakeldavau išgerti tiek, kiek jis. Tačiau kažkodėl nusigėriau tik aš.
Po daugiadienio gėrimo kankindavo siaubinga dvasinė būsena – baimė, graužatis, gėda, savęs smerkimas. Aš to labai nenorėjau, bet nesugebėjau nieko pakeisti, viskas periodiškai kartodavosi.
Sakoma, alkoholikai pasigeria pačiu netinkamiausiu metu. Apie tėvo mirtį sužinojau po savaitinio gėrimo maratono. Įsivaizduok, kaip jaučiausi laidotuvėse ir kokia buvau „atrama“ mamai tuo sunkiu metu.
Galiausiai po dvisavaitinio gėrimo artimieji mane išvežė į Šiaulių ligoninės priklausomybių skyrių. Gydytojos primygtinai spiriama, su keliais likimo draugais nuvažiavau vakare į Anoniminių alkoholikų (AA) grupės susirinkimą. Iki tol išvis nieko apie tai nebuvau girdėjusi. Patiko, pasijutau tarp savų. Pasirodo, neseniai AA grupė buvo įkurta ir Mažeikiuose. Gydytoja pati susiskambino su grupės įkūrėju, ir šis mane grįžusią nusivežė į susirinkimą. Jei ne jis, nebūčiau išdrįsusi savo mieste nueiti.
Deja, aš nebuvau iš tų, kurie iškart įsikabina į blaivybę. Matyt, nesugebėjau besąlygiškai pripažinti savo bejėgiškumo prieš alkoholį, o palikus nors mažą abejonę, kad gal visgi galiu kontroliuoti gėrimą, grįši ten, kur ir buvai. Dar ilgai teko vargti, porą kartų pabūti ligoninėje. AA susirinkimų nebelankiau, buvau nusivylusi viskuo, nebemačiau jokios išeities.
Ligoninėje ir sužinojau, kad Mažeikiuose jau yra ir antra AA grupė. Man tai buvo svarbu, nes eiti į senąją nebedrįsau, buvo gėda.
Tai ir buvo mano naujo gyvenimo pradžia. Nebekaltinu savęs, jog esu blaivi ne 16 metų (tiek galėjo būti), o tik 10. Džiaugiuosi tuo, kad likimas visgi davė galimybę išlipti, o kiek tokių kaip aš nebeišlipo! Kai kuriuos matau nusigėrusius, besišlaistančius mieste, kitų nebesutinku, nes jų jau nebėra. Geriančio alkoholiko gyvenimas – tai nuolatinis balansavimas ant skustuvo ašmenų, ir tik laiko klausimas, kada ir kiek sunkiai susižalosi.
Klausi, ar tebelankau AA susirinkimus? Taip, maždaug du kartus per savaitę. Mažai kas supranta, kad žinios nuo priklausomybės visai neapsaugo, reikalinga nuolatinė palaikomoji psichoterapija, beje, ji man įdomi ir maloni. Priklausomybė moka laukti metus ir dešimtmečius, o sulaukusi tinkamo momento, pasiglemžti atgal. Nebegaliu sau to leisti, nenoriu, kad anūkams būtų gėda dėl manęs.

AA galima rasti paskambinus telefonu 118.

A. B.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top