Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Prieš keletą dešimtmečių juodavaisių aronijų krūmų galėjome matyti visur – soduose, pakelėse, prie namų. Dabar jos „išėjo iš mados“. O gaila, nes šie uogakrūmiai tikrai verti mūsų dėmesio.
Jie būna gražūs ištisus metus: pavasarį – nusagstyti baltais arba rožiniais žiedais, vasarą – besipuikuojantys blizgančiais tamsiai žaliais lapais ir raudonuojančiomis uogų kekėmis, rudenį subrandina dekoratyvius juodus vaisius. O kur dar itin vertingos jų uogos!
Aronijų krūmai užauga iki 2,5–3 m aukščio. Jaunų augalų šakos susiglaudusios, vėliau jos prasiskleidžia į šalis. Negenimi stiebai būna gyvybingi 10–15 metų, bet jų produktyvusis amžius – 6–9 metai.
Aronija mėgsta lengvą ir vidutinį priemolį, orui pralaidžią, maisto medžiagomis aprūpintą dirvą. Šviesamėgė, gerai auga tik saulėtoje vietoje. Atspari šalčiui, ligoms ir kenkėjams.
Dauginama vegetatyviškai (atlankomis, auginiais, krūmų dalijimu, skiepijimu) ir sėklomis.
Iš uogų išimtos sėklos išdžiovinamos ir 3–4 mėnesius stratifikuojamos, nes kitaip sunkiai dygsta. Sėjama į gerai įdirbtą dirvą 6–7 cm gyliu.
Prieš sodinant sodinukus į jiems skirtą vietą, dirva patręšiama mėšlu. Aronijos mėgsta drėgmę, todėl žemė apie augalus pamulčiuojama durpėmis, pjuvenomis, lapais, šiaudais. Taip ne tik išsilaikys drėgmė, bet ir bus stelbiamos piktžolės, o dirvos paviršius liks purus.
Krūmai, išauginti iš sėklų, pradeda derėti ketvirtaisiais metais. Gausiausiai dera 4–6 metų stiebai.
Aronijų krūmai formuojami anksti pavasarį, bebaigiant tirpti sniegui. Pašalinami seni, išdžiūvę, nušalę, ligoti, nulūžę stiebai. Apšalusių ir sužalotų jaunų ūglių dalis nugenima iki sveikos vietos. Krūmą turi sudaryti 50–70 įvairaus amžiaus stiebų. Sveiki stiebai netrumpinami.
Aronijos tręšiamos taip pat, kaip ir bet kurie uogakrūmiai.
Juodavaises aronijas kartais puola gleiviniai pjūkleliai. Nuo jų purškiama 0,7 proc. kalcinuotos sodos su 0,4 proc. muilo tirpalu. Sergantys monilioze augalai purškiami 1 proc. bordo skysčiu: pirmąjį kartą – nužydėjus, antrąjį – praėjus 10 dienų po pirmojo purškimo.
Itin vertingos yra aronijų uogos. Pvz., labai naudingo žmogaus organizmui vitamino P (bioflavonoidų) aronijose yra 2 kartus daugiau negu juoduosiuose serbentuose ir net 20 kartų daugiau nei obuoliuose bei apelsinuose (šios medžiagos stiprina kraujagyslių sieneles, skatina oksidacijos procesus audiniuose, reguliuoja skydliaukės veiklą), gausu ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, yra su vėžiu kovojančių antioksidantų.
Gydomųjų savybių turi tiek šviežios, tiek džiovintos aronijos, jų žiedai ir šaknys. Aronijų vaisius ir jų sultis siūloma vartoti kaip profilaktinę priemonę sergant hipertonija ir ateroskleroze. Aronijos naudojamos gydant širdies ir kraujagyslių ligas, diabetą, mažakraujystę, hemorojų, skydliaukės, inkstų, kepenų, tulžies pūslės ligas.
Tačiau nevertėtų pamiršti, kad aronijose yra labai daug kraujo krešumą didinančių medžiagų. Todėl tiems, kurių padidėjęs kraujo krešumas, ir sergantiesiems tromboflebitu prieš vartojant aronijų vaisių ir jų produktų būtina pasitarti su gydytoju. Taip pat aronijų negali vartoti žmonės, sergantys skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, besiskundžiantys padidėjusiu skrandžio sulčių rūgštingumu.
