Uncategorized | 2012-08-02 09:10 | Autorius:
Versija spausdinimui

Stumbrų kaimo išskirtinumas – žirgynas ir žvėrynas(1)

Vienas iš maloniausių Danutės Žubikienės rūpesčių – aplink namus esantys gėlynai. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Stumbrų kaimas nedidelis: čia įsikūrusios šiek tiek daugiau nei dešimt sodybų, gyvena apie keturiasdešimt įvairaus amžiaus žmonių. Laižuvos seniūnijai priklausantis kaimas garsėja žirgynu, šiek tiek daugiau apie šį kaimą žinantys mažeikiškiai pasakytų, kad čia yra unikalus žvėrynas.
Turi kaimas ir savo centrą: juo vadinami keturi šalia vieškelio, vedančio iš Auksūdžio į Urvikių kaimą, įsikūrę namai.

Mėgsta vestuvininkai

Rasti Stumbrų įžymybę – žirgyną – nesunku: vykdami Laižuvos link, tik pervažiavę buvusią geležinkelio į Latviją pervažą, pamatysite nuorodą į kairę, pavažiavę apie du kilometrus ir atsidursite toje vietoje.
Čia mus pasitiko žirgyną prižiūrintis darbuotojas, garsus Žemaitijos regiono žirgų kaustytojas, jojikas Jordanas Juška: vyriškis paaiškino, kad jis rūpinasi čia gyvenančiais grakščiais keturkojais, pasitinka atvykstančius lankytojus.
Žirgynas įkurtas prieš keturiolika metų – tiek čia laikomi žirgai, paskui pradėta priiminėti ir lankytojus. Šiuo metu žirgyne yra penkiolika arklių, šį skaičių stengiamasi palaikyti nuolat: senieji užleidžia vietą jauniesiems.
Žirgyną mėgsta vestuvininkai: Jordanas jiems pasiūlo pasivažinėti brikute, šiaip atvažiuojantiems žmonėms yra paruošta septynių kilometrų trasa jodinėjimui.

Charakteris kaip žmogaus

Daugiausia lankytojų žirgynas sulaukia šeštadieniais, kai kas užsuka ir sekmadienį.
„Mėgsta mūsų žirgyną ir vaikai, jaunimas: kai kurie jų nori ne tik pajodinėti, bet ir pasimokyti jo įmantrybių, sužinoti kai ką daugiau“, – pastebėjo Jordanas.
Darbuotojų žirgyne nėra daug: jie padeda prižiūrėti, šerti žirgus.
Vasarą šie gyvūnai rupšnoja pievose žolę, žiemai jiems reikia priruošti šieno, avižų, neapsieinama be vitaminų, nuolat būtinas vanduo.
„Žirgus prižiūrėti, išlaikyti nėra lengva: juos reikia kaustyti, būna, kad jie suserga, nėra taip, kad juos nupirkai, paleidai, ir jau viskas. Reikia juos ir šukuoti, valyti, prižiūrėti kojas, kad nebūtų pūlinių“, –  darbus vardijo Jordanas.
Jis pats sakė turįs svarbiausius veterinarijos pagrindus, o prireikus atvyksta veterinarijos gydytojas.
Ypač žirgai jautrūs pašarui: jis turi būti šviežias, nesupelijęs, nesudulkėjęs.
Žirgų charakterį, būdą Jordanas lygina su žmogaus: jų esama visokių.
„Jei įprastame kelyje pamesi kokį maišą, su kai kuriuo žirgu neprajosi: jis jo bijo“, – tikino pašnekovas.

Dalyvauja varžybose

Žirgyne auginami Hanoverių veislės ristūnai, yra vienas Trakėnas, pasirodė keista, kad čia nėra nė vieno Žemaituko.
„Žemaitukas – tai ne arklys: tiesiai šviesiai galiu pasakyti, kad tai – kalnų ožys. Kiek jų teko matyti, iš dešimties gal vienas pasitaiko protingas, bet ne daugiau. Didelis arklys taip pat gali būti nelabai  protingas, bet su juo galima susitarti. Bet jei žemaitukas užsispyrė – viskas, nieko nebepadarysi“,  – įsitikinęs Jordanas.
Įprasta, kad kasmet Stumbrų žirgyno komanda dalyvauja lenktynėse, bet šiemet, jojiko žodžiais, joms pasiruošti nebespėjo. Prieš varžybas reikia treniruotis kasdien iki pusantros valandos.
Jei prireiktų, šiuo metu konkūre galėtų dalyvauti du žirgai. Paruošti varžyboms juos reikia nemažai investicijų: treniruoti, pasirūpinti jų forma, reikiamu kiekiu vitaminų.
Prie žirgyno yra ir jojikų komanda: prireikus jie visada pasiruošę rungtyniauti.

Laura Sutkuvienė su savo atžalomis Egle ir Augustu kaime jaučiasi smagiai. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Įsikūrė močiutės namuose

Duobėtu kaimo keliuku paruge linguojame į atokesnį nuo pagrindinio kelio vienkiemį. Iš tolo matyti apie sodybą sustatyta žemės ūkio technika: traktoriai, kombainai, įvairūs padargai. Čia jau penkerius metus šeimininkauja jauni ūkininkai – Laura ir Andrius Sutkai.
Į Andriaus senelių namus abu jie atsikėlė iš netoliese esančio Auksūdžio kaimo.
„Į vienkiemį kėlėmės todėl, kad norėjome ūkininkauti, kad nieko nematytų, nežinotų ir „nepliatkintų“ kaimynai“, – juokavo Laura.
Kai čia atsikraustė, vyro senelis buvo miręs, likusi viena močiutė, tad jai ir reikėjo padėti.
Sodyba sena, nors šimto dar nesiekia: išlikę seni pastatai, kai kurie buities rakandai, tik gyvenamasis namas dabar remontuojamas. Tebesaugo šeima senelių 1954 metais kaltą inkilą: seneliai tada jau  buvo susituokę.

Trūksta technikos

Ūkininkauti pora pradėjo norėdama šiek tiek užsidirbti: Laura sako, kad darbas kaime jiems nė kiek nebaisus.
„Abu nuo žagrės kilę, viskas kaime mums žinoma“, – tikino pašnekovė.
Irstant kolūkiui truputį buvo pradėję ūkininkauti Andriaus tėvai, turėjo nemažai gyvulių,  „Belarus“ traktorių. Andrius su broliu tėvams padėdavo, tai po truputį ir pradėjo ūkininkauti savarankiškai.
„Man tai kas, svarbiausia, kad nėra karvių – jų nenorėjom laikyti ir tikriausiai nelaikysim“, – beldžia į stalą ir tris kartus per petį nusispjauna Laura.
Laura samprotauja, kad technikos galėtų būti ir daugiau, nes didžioji jos dalis yra sena – ją reikia keisti.
Šį pavasarį pasinaudojo Europos Sąjungos parama – įsigijo traktorių ir kt.
„Imti Europos Sąjungos paramą šiek tiek baisu, bet nėra kitos išeities: jeigu nori daugiau žemės, reikia galingesnės technikos, su „Belarusais“ neapsidirbsi“, – samprotavo moteris.

Grūdus parduos

Šiuo metu ūkininkai turi apie pusantro šimto hektaro žemės, dar tenka padėti tėvams. Javapjūtės dar nepradėjo, bet tuoj ketina: sandėliai paruošti, jau laukia derliaus.
Grūdus žada parduoti, nes reikia grąžinti kreditus, bankams palūkanas, paskolas. Kiek grūdų liks, laikys sandėlyje.
Ūkininkauti padeda visi tėvai – samdyti kol kas nieko nereikia.
Mūsų pokalbio atidžiai klausosi vaikai: į ketvirtąją klasę eisianti dukra Eglė ir penktus metus besivejantis Augustas.
„Žaidžiame, darbuojamės, kokius darbus reikia, tokius ir dirbam“, – kukliai kalba Eglė.
Dukrą tenka vežioti į mokyklą Auksūdyje, keliai tiek vasarą, tiek žiemą išvažiuojami.
„Turim zuikių parduotuvę“, – juokauja šeima, nes kaime nėra parduotuvės.
Dėl to jokios bėdos nėra: abu sutuoktiniai dirba mieste, ko reikia nusiperka. Andrius – ugniagesys gelbėtojas, tad dirba tik kas ketvirtą parą, Laura dirba banke, dabar atostogauja.
Šalia sodybos iškastas didelis tvenkinys: Andrius mėgsta žvejoti, tad ir išsikasė jį, kad nereikėtų važinėti kitur.

Stumbrų centre gyvenanti Irena Pakamanienė savaitgaliais visada sulaukia svečių. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Susipažino Kuršėnuose

Pačiame Stumbrų centre, tarp keturių čia esančių sodybų, įsikūrusi ir Irena Pakamanienė. Toks čia ir centras: nei parduotuvės, nei medicinos punkto, nei kultūros namų ar bibliotekos, nei bažnyčios čia nėra. Ir namų anksčiau tebuvo du: dar tiek atsirado kiek vėliau – jie buvo pastatyti netoliese buvusios karvių fermos darbininkams.
Parduotuvę atstoja porą kartų per savaitę su būtiniausiomis prekėmis atvažiuojanti automobilinė parduotuvė, o jei reikia ko nors daugiau, galima nuvažiuoti į Auksūdį, Laižuvą, netoli ir Mažeikiai.
„Man dėl to daug vargintis nereikia: jei ko prireikia, atveža vaikai“, – teigė pašnekovė.
Kai Irena su šeima prieš daugiau nei trisdešimt metų čia parsikraustė, jų namas jau buvo.
Moteris teigia esanti kuršėniškė, su vyru Pranu, kilusiu iš Balėnų, susipažino jam dirbant Kuršėnų durpyne. Pernai aštuoniasdešimtmetį atšventusi Irena susituokė beveik prieš šešiasdešimt metų, kai jai buvo dvidešimt treji metai. Šešerius metus pagyvenę Kuršėnuose, sutuoktiniai parsikraustė į Balėnas pas uošvius. Ten fermoje šėrė kiaules, o atvažiavusi į Stumbrus, melžė karves.
Kai atvyko, čia buvo Ždanovo, vėliau – Auksodės kolūkis, kurio paskutinis pirmininkas buvo dabartinis rajono Savivaldybės meras Antanas Tenys.

Daugiau nebeištekėjo

Į namą, kuriame dabar gyvena, įleido kolūkis, vėliau jį nusipirko.
Dabar Irena jau keturiasdešimt metų našlė: su vyru išgyveno aštuoniolika metų. Nusistebėjus, kad tiek metų gyvena viena, moteris pradėjo juoktis: „O kam jo reikia? Jei jau vienas mirė, paskui dar ir kitą numarinsiu.“
Keturi vaikai – trys sūnūs ir dukra – jau suaugę, močiutę aplanko devyni anūkai ir šeši proanūkiai: kai visi suvažiuoja, – didelis būrys.
Moteris tikina, kad gyventi vienai jai nėra nuobodu: pabendrauja su kaimynais, savaitgaliais namai niekada nebūna tušti, nes atvažiuoja jei ne vienas, tai kitas sūnus.
„Neseniai iš Londono buvo aplankiusi anūkė. Iš viso šiuo metu turime bene keturis užsieniečius“, – skaičiavo pašnekovė.

Dirbti neleidžia vaikai

Gyvena Irena visiškai viena: neaugina nei šuns, nei katino, dienomis laiką leidžia sukinėdamasi apie namus: visokių grožybių čia pridarę vaikai, mamai jas tereikia prižiūrėti.
„Vaikai ravėti neleidžia, išsikovoju tai per prievartą, liepia vaikščioti, ilsėtis, žiūrėti televizorių. Kiek čia galiu vaikščioti? Nusibosta, tad paguliu, šį tą pasidarbuoju. Ko čia benorėti, kad tik pavaikštau, nors dar „nesibėdavoju“, dar galėčiau  pajudėti, kad būtų kur“, – žodžio kišenėje neieško moteris.
Vaikai pagalbiniame pastate yra įrengę pirtį, salę, dabar bando remontuoti namo išorę, tad atvažiavę pas mamą turi ką veikti.
Kai yra vakarų vėjas, Irena sako pajaučianti naftos perdirbimo įmonės kaimynystę: supuvusio kiaušinio tvaikas ypač kartais juntamas rytais.
Vasarą stumbriškiai lieka be jokio autobuso: jie čia važiuoja tik mokslo metų laikotarpiu. Dėl to Irena sako jokios bėdos nejaučianti: užtenka tik paskambinti kuriam nors iš vaikų ir nuveš, kur reikia.

Edvardas Rapalas savo žvėrynu nori grąžinti skolą gamtai. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Randa nusiraminimą

Važinėjant po Stumbrų kaimą, neįmanoma nepastebėti didelės, tvora aptvertos teritorijos su dirbtiniu, vietomis akmenimis apkrautu, kalnų avinams skirtu kalnu, miškeliais, stebėjimo bokšteliais: tai kita kaimo įžymybė – žvėrynas.
Jo savininkas – per trisdešimt metų medžiotojo patirtį turintis Edvardas Rapalas. Žvėryną jis aptvėrė prieš penkiolika metų. Pradžioje teritorija buvo 25, paskui padidėjo dar 30 hektarų. Mintis, dėl kurios atsirado žvėrynas, buvo auginti žvėris ir leisti į laisvę.
„Dažnai manęs žmonės paklausia, kokia man iš to žvėrių auginimo nauda. Turiu tik vieną atsakymą: per daugelį savo medžioklės metų iš gamtos paėmiau daug žvėrių, todėl laikas grąžinti gamtai padarytą žalą“, – kalbėjo pašnekovas.
Kita vertus, E. Rapalui patinka žvėris stebėti, fotografuoti ir filmuoti, tai esą puikus poilsis, nusiraminimas po įtemptos veiklos.

Tobulino kalbą

Šioje teritorijoje E. Rapalas vaizdingoje vietoje išsikasė tvenkinį, pasistatė patogų gyventi namuką, tad vasaras čia beveik ir leidžia.
Pamatyti medžiotojo augintinius nėra lengva, nes žvėrys gyvena vos ne laisvės sąlygomis: didžiulėje teritorijoje jie slapstosi miške, nėra pratinami prie žmonių, tad stebėti juos lengviausia tada, kai jie ateina maitintis.
Pagrindiniai žvėryno gyventojai – iš Slovakijos parvežti danieliai ir muflonai: jie, galima sakyti, čia ir užaugo. Elniai atkeliavo iš Vokietijos, yra  ir keletas egzotinių gyvūnų.
E. Rapalas pasakojo, kad per tuos penkiolika metų daug eksperimentavo su įvairiausių gyvūnų auginimu. Pasirodo, kad žvėris auginti nėra taip paprasta, reikalinga nemažai žinių,  o lietuviškos literatūros apie tai sunku ką tinkamo rasti, todėl teko tobulinti anglų kalbą.
„Dabar džiaugiuosi, kad mano užauginti žvėrys jau pasklidę po visą Lietuvą. Smagu, kad jie paleidžiami į laisvę, nes pats, augindamas žvėris, stengiuosi sudaryti sąlygas, kuo panašesnes į  laisvę“, – tikino E. Rapalas.

Išpuoselėta sodyba

Nuo Stumbrų centro važiuojant Urvikių kaimo link, kairėje pusėje akį patraukia medžiais apaugusi sena, nepriekaištingai tvarkoma sodyba. Joje visą gyvenimą praleido Danutė Žubikienė su savo gyvenimo palydovu Pilypu. Mūsų lankymosi metu Danutės vyras dingo kaip į vandenį: moteris sakė, kad jis ką tik vaikščiojo apie namus, bet mes jo taip ir neišvydome.
Sodybos šeimininkė pasakojo, kad čia – jos senelių ir prosenelių valdos. Namas statytas 1927 metais, kitiems pastatams – apie šimtą metų. Apie namus, sode daugybė žydinčių gėlių, rūpestingai nupjauta veja. Danutės teigimu, prie šių grožybių yra ko suktis: darbo užtenka ir jai, ir vyrui.
„Tvarkomės, stengiamės viską išlaikyti, kai aplink gražu, smagu ir patiems, ir atėjusiems žmonėms. Vien tik žolę kol nupjauname, dienos reikia“, – pasakojo moteris.
Paaugusi Danutė lankė Purpliuose buvusią pradinę mokyklą, paskui – Dargių aštuonmetę mokyklą. Tuo mokslai ir baigėsi: pasiliko prižiūrėti savo senų tėvų.

Vaikai tebegyvena Lietuvoje

Vyras Pilypas kilęs iš Leckavos, su juo Danutė susipažino per gimines, dar po kelerių metų pora švęs auksines vestuves.
„Kad tos sveikatos nebėra, kažin ar sulauksime, vis dėlto dar treji metai“, – šypsojosi moteris.
Trys Žubikų vaikai iš Lietuvos sparnų nepakėlė: viena dukra gyvena Auksūdyje, kita kiek toliau – Vidmantuose, Kretingos rajone, sūnus – Žiogaičiuose. Danutės džiaugsmas – septyni anūkai ir du proanūkiai.
Iš giminės tik vyro sesuo išvykusi į užsienį, penkerius metus gyvena Londone.
Dirbti Danutei teko nemažai: kolūkyje ėjo į lauko brigadą, paskui dirbo karvidėje, sandėlyje, – visur, kur tik reikėjo.
Prisimena moteris buvusius kolūkio pirmininkus: Venalį, Rekešį, Tenį.
„Visą gyvenimą esu vienoje vietoje, nenorėjome niekur keltis, kol mama  gyva buvo, tad likome čia, po truputį tvarkėmės… Taip ir gyvenome. Kur kitur geriau rasi? Dirbti visur reikia“, – svarstė Danutė.

Gyvuliai – tik saviems poreikiams

Gandralizdyje virš tvarto kyšo gandro jauniklio galva. Vienas prieš kelias dienas išskrido ir mirė: šeimininkai jį rado netoli namų laukuose. Gandriukų buvo trys: vieną dar mažesnį išmetė.
„Vakare susirenka visa šeimyna: tėvas stovi ant kito tvarto galo – visi į lizdą jau nebesutelpa“, – pasakojo stumbriškė.
Moteris džiaugėsi, kad jų sodybos neapstoja audros – vis praeina pro šalį.
Daug gyvūnų šeimininkai nebelaiko: kiaulių, porą avių, kelias vištas, – tiek, kiek užtenka jiems patiems, kad nereikėtų pirkti.
Gyventi mieste Danutė sutiktų: nebūtų tiek daug darbo. Kita vertus, daug reikėtų mokėti už butą, o pensijos nedidelės.
„Nors kolūkyje dirbom daug ir sunkiai, pensijos liko mažos, nes skaičiavo pagal tuos metus, kai uždirbdavome mažiausiai. Daug dirbom, o nieko neuždirbom, kam apie tai pasakysi?“ – retoriškai klausė Danutė.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.