Mažeikių ligoninės priėmimo skyriaus medicinos slaugytojai Aušrai Žumbienei šie metai išskirtiniai: sukanka 25-eri metai, kai ji dirba slaugytoja, bei baigiasi jos, kaip ligoninės darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkės, kadencija.
Savo profesinę šventę – Tarptautinę slaugytojų dieną – moteris pasitinka darniame kolektyve ir džiaugiasi niekada nesuabejojusi savo pašaukimu.

„SESUTĖ“ SKAMBA MALONIAU
A. Žumbienė prisipažino, kad naujasis profesijos pavadinimas „slaugytoja“ jai ne prie širdies: sesutė ar seselė daug artimesni žodžiai, reiškiantys giminystės ryšius, o slaugytojos darbas toks ir yra – tapti pacientui artimu žmogumi.
„Tai kažkas šventesnio, labiau artima širdžiai. Daug kas į mus taip ir tebesikreipia – sesutė. Ir tai yra maloniau“, – šypsosi pašnekovė.
Dirbti medicinos srityje Aušra visada norėjo, būdama maža net žaislų tokių pasidarydavo: susijunginėdavo „lašines“, statybinę plytelę dalydavo į keturias dalis – taip iš limonado nustatinėdavo kraujo grupes.
Baigusi Mažeikių Senamiesčio (tuomet – 5-ąją vidurinę) mokyklą įstojo į Šiaulių medicinos mokyklą, įgijo medicinos sesers diplomą su pagyrimu ir grįžo į Mažeikių ligoninę.
„Siuntimą į Mažeikius išsireikalavau: sesutes, baigusias su vadinamuoju raudonu diplomu, siųsdavo į didesnius miestus, į universitetines ligonines, bet aš buvau vienturtė dukra, tad norėjau grįžti pas mamą“, – pasakoja medicinos darbuotoja.

VISIEMS ĮTIKTI NEĮMANOMA
Septyniolika metų A. Žumbienė išdirbo ligoninės naujagimių skyriuje, jau aštuntus metus yra priėmimo skyriaus slaugytoja.
Mediciną rinkosi todėl, kad visada norėjo žmonėms padėti.
„Labai nemėgstu smurto, gink Dieve, nežiūriu siaubo filmų, nes man tai yra atgrasu, nepatinka. Bet jei matau, žinau, kad žmogui galima padėti, galiu žiūrėti, kaip pjauna, nupjauna, ir tai daroma tik dėl žmogaus – tai jau kitas reikalas“, – kalbėjo moteris.
Padirbėjusi dvejus metus Aušra bandė stoti į medicinos institutą, norėjo būti odontologe, bet nepavyko. Prieš penketą metų baigė Šiaulių kolegiją, dabar turi įgytą aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą liudijantį diplomą.
„Darbas priėmimo skyriuje nėra pats saldžiausias, bet iš karto matyti, ką tu padarai, matyti rezultatas. Vienas protingas žmogus yra pasakęs, kad žmonės atsako už tai, ką padarė, ir už tai, ko net nepadarė. Ir aš manau, kad darbas ligoninėje yra toks, kad privalai numatyti į priekį ir už tai atsakyti“, – samprotavo Aušra.
Su žmonėmis slaugytoja bendrauja nuoširdžiai: tiems, kurie jos nepažįsta, gal atrodanti pikta: tokia yra jos išraiška ir tonas, bet, Aušros žodžiais, sutinkame pagal išvaizdą, išlydime pagal protą.
„Aš juk neprivalau visiems šimtu procentų patikti, nes esu žmogus, kaip ir visi. Ne visi į medikus žiūri palankiai – ir čia yra viena priežastis: žmogus į ligoninę neina, kai jam gera, eina tik tada, kai jam būna blogai, kai niekas iš aplinkinių nesupranta, kas jam yra, nebegali padėti. Ir patenka pas mus dažniausiai naktį, nes Mažeikiuose nėra budinčios vaistinės“, – teigė slaugytoja.

IR NAKTĮ SAPNUOJASI…
Per tuos metus A. Žumbienei šiek tiek teko dirbti reanimacijos, ginekologijos, terapijos, neurologijos, psichiatrijos skyriuose.
„Ir visur dirbau tik stacionarinį darbą. Ligoninės darbą žinau, poliklinikoje neteko dirbti, bet, atvirai pasakius, ir nenorėčiau – ten nėra sąlyčio su žmogumi“, – tikino pašnekovė.
Priėmimo skyriuje būna visko: ateina agresyvių žmonių, kartais pacientas ką nors supranta ne taip, kaip jam norėta pasakyti, kartais tenka nukentėti už tai, ko nesuspėjai padaryti arba tai buvo ne slaugytojos kompetencijos dalykas…
„Mūsų darbas ne toks kaip parduotuvėje: įjungei signalizaciją ir išeini. Išėjęs iš darbo dar galvoji, ar gerai padariau, ar galėjau kitaip. Kartais paskambini, paklausi, kaip jaučiasi vienas ar kitas pacientas. Būna, kad ir naktį sapnuoji ligonius“, – prisipažįsta moteris.
Pasitaiko ir mirčių, prie kurių, anot Aušros, neįmanoma priprasti: net ir labai tikintys medikai negali su tuo susitaikyti. Ypač jei išeina jaunas žmogus. Nors ką tik skaitytoje knygoje „Antradienis su Moriu“ rasta sentencija: jeigu žmogus moka gyventi, jis moka ir numirti, – šiek tiek praskaidrina nuotaiką. Tą knygą slaugytoja rekomenduoja paskaityti visiems kolegoms.

BE KRAŠTUTINUMŲ
Kad išrinktų profsąjungos vadove, A. Žumbienė juokauja nieko neprašiusi – taip nusprendė kolegos. Ligoninės darbuotojų profsąjungoje yra apie 190 žmonių: slaugytojos, vairuotojai, sanitarai, pagalbiniai darbuotojai – visi, dirbantys ligoninėje.
Profsąjunga visada gina darbuotojų interesus, niekada nepuolama į kraštutinumus, situacijos išsiaiškinamos ne duris trankant ar pareiškimus platinant.
„Norint, kad tave išgirstų, reikia kalbėti. Smagu, kad niekada nėra uždariusi durų ligoninės direktoriaus pavaduotoja slaugai, pats direktorius per tuos ketverius metus nėra pasakęs, kad tavo diena – kita. Buvo situacijų, kai nesutardavome, bet konfliktų niekada neiškilo“, – džiaugėsi Aušra.

ATLYGINIMAI MAŽOKI
Pagrindine slaugytojų problema A. Žumbienė įvardija atlyginimus, nes jie, pagal atliekamą darbą, nėra dideli. O darbas labai sunkus, atsakingas.
„Kompiuteryje datą galima pakeisti, ištrinti, bet žmogaus atminties neištrinsi. Yra ir psichologinė, ir profesinė atsakomybė. Kita vertus, mums tuo metu, kai kitur Lietuvoje nebuvo mokami atlyginimai, niekada nereikėjo rašyti prašymų, kad juos išmokėtų: uždirbtus pinigus gaudavome laiku“, – tikino pašnekovė.
Po Naujųjų metų atlyginimai pagal galimybes vėl buvo padidinti. Su administracija kalbėta, ruošiamasi ir dar kažkiek pridėti.
Profesinės šventės proga kolegoms Aušra nori kalbėti jau minėtos knygos žodžiais: „Užsimerki. Dėl to viskas ir pasikeitė. Kartais negali tikėti tuo, ką matai – tenka pasikliauti tuo, ką jauti. Ir jei jau apskritai nori, kad žmonės tavimi pasitikėtų, turi ir pats sugebėti pasitikėti jais – netgi kai atsiduri tamsoje. Netgi kai krenti“.
Nuotr. Sigito STRAZDAUSKO.: A. Žumbienė tikino, kad jai dar niekada neteko sutikti blogai dirbančios medicinos slaugytojos: to neleidžia daryti jų darbo specifika.