- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Ketvirtis amžiaus – tarp vaikų ir su jais

Nijolė Zimantienė, nuo 2000-ųjų dirbanti Zitos Šaulienės individualioje įmonėje „Šeimos sveikatos centras“ bendrosios praktikos slaugytoja, sako, kad gydytoja ji nė už ką nenorėtų būti: per didelė atsakomybė. Juk nesi Dievas, kad galėtum išgelbėti tai, ką žmogus turi brangiausio – gyvybę. Kad ir kiek turėtum žinių, kad ir koks būtum protingas, pasitaiko atvejų, kai baisios ir klastingos ligos jau niekas nebegali įveikti. Labai sunku jaustis nugalėtam, ir bejėgiškai stebėti gęstančią gyvybę.
MOKYKLOJE JAUTĖSI
„SVIETO LYGINTOJA“
Kalakutiškės kaime, esančiame netoli Rietavo (dabar Plungės rajonas), kolūkiečių šeimoje gimusi Nijolė vaikystėje nė minties neturėjo, kad taps medike. Tėtis buvo vairuotojas, mama – zootechnikė, dirbo kiaulių fermos vedėja. Kai gimė pirmagimė Nijolė, mama dar tebesimokė, tad didžioji dalis mergaitės vaikystės prabėgo pas močiutę Maldučių kaime.
Nijolė gerai mokėsi ir nuolat būdavo klasės pirmūnė. Rietavo vidurinę mokyklą ji baigė be trejetų (pagal penkiabalę sistemą, – B. P.).
„Pas močiutę augau viena tarp vyresnių žmonių. Todėl ir pati buvau tarsi maža „senikė“. Vėliau tai apsunkino bendravimą su vaikais, nelengva buvo prie jų pritapti. Klasė buvo rinktinė, joje daugiausia mokėsi miestiečių vaikai. Tačiau dėl to, kad mokslas man sekėsi, greitai radau su jais bendrą kalbą, nors man artimesni buvo kaimo vaikai. Pamažu tapau savotiška tarpininke tarp tarsi į dvi dalis pasidalijusių klasės vaikų ir jausdavausi kaip kokia „svieto lygintoja“. Ne kartą tekdavo užstoti, padėti kaimietukams. Beje, geriausia mano draugė taip pat buvo mergaitė iš kaimo“, – pasakoja Nijolė apie savo vaikystę.

MOKYTOJA NETAPO DĖL…
GALVOS SKAUSMO
Pirmoji Nijolės pažintis su medicina prasidėjo dar mokyklos suole. Kiekvienoje klasėje būdavo po keturis vadinamuosius sanpostininkus. Nijolė jų veikloje dalyvavo nuo penktos iki paskutinės vidurinės mokyklos klasės, ne vienus metus buvo savo klasės sanpostininkų pirmininkė.
Be įvairių kitų įpareigojimų, sanpostininkai klasėje tikrindavo švarą, specialiuose dienynuose darė atžymas apie mokinių sąsiuvinių ir knygų tvarką ir švarą, asmens higieną. Dienynus reguliariai tikrindavo mokyklos medicinos sesuo. Kartą per mokslo metus mokyklose vykdavo sanpostininkų varžybos, kurioms reikėdavo gerai pasiruošti. Moksleiviai turėdavo atsakyti į įvairius medicinos srities klausimus, privalėjo mokėti teikti pirmąją pagalbą, rikiuotis, žygiuoti, atlikti specialius pratimus, išmokti atitinkamų skanduočių. Sanpostininkų sugebėjimus vertindavo varžybose dalyvaujantys gydytojai ir medicinos seserys.
Nežiūrint to, kad mergina jau turėjo šiokių tokių medicinos žinių, mokykloje ji puoselėjo svajonę tapti matematikos ir braižybos mokytoja. Paradoksas, bet nuo šio žingsnio ją atkalbėjo jos matematikos mokytoja, pasakiusi žodžius, kurie Nijolei įstrigo visam gyvenimui.
„Mokytoja man prasitarė, kad jai tik pravėrus mokyklos duris, iš karto ima skaudėti galvą. Pagalvojau, ką darysiu, jei man visą gyvenimą teks vaikščioti skaudančia galva. Nusprendžiau, kad tokio darbo man tikrai nereikia. Naiviai buvau įsitikinusi, kad kiekvienas darbas turi būti kupinas romantikos“, – apie savo jaunatviškus įsitikinimus kalba moteris.

AKUŠERE NEBUVO
LEMTA TAPTI
Nijolės klasės draugės mama buvo akušerė. Jos meilė ir pasišventimas savo profesijai jaunai merginai tapo sektinu pavyzdžiu.
„Ji sakydavo, kad mes net įsivaizduoti negalinčios, kokį džiaugsmą patiri savo rankomis priimdama į pasaulį ateinančią naują gyvybę, mažą žmogutį, kuriam visas gyvenimas prieš akis. Ir iš tiesų, prabėgus daugeliui metų, net ir netapusi akušere, šiandien galiu tik patvirtinti jos žodžius. Gera, kai matau, kokiu džiaugsmu spinduliuoja jaunų mamų akys, kokios jos laimingos, kai laiko ant rankų savo mažylius. Kiek vilties ir šilumos sudėta į tą mažą žmogeliuką“, – sako bendruomenės slaugytoja, kurios dauguma pacientų yra iki 18 metų amžiaus.
Nijolė norėjo studijuoti akušeriją, ir šią specialybę pasirinko atvežusi dokumentus į Šiaulių medicinos mokyklą. Tačiau jai buvo lemta patirti likimo ironiją. Gabi mokinė, kurios rašiniai būdavo pristatomi rajoniniams literatų konkursams, per stojamuosius egzaminus iš lietuvių kalbos gavo dvejetą. Tais laikais akušerija buvo prestižinė specialybė, ir į ją įstoti buvo labai nelengva. Kaip merginai vėliau pavyko išsiaiškinti, stojančiųjų likimas buvo nulemtas iš anksto, ir sėkmę lėmė toli gražu ne jų žinios ir pasiruošimas.

NENORĖJO MATYTI
VAIKŲ AŠARŲ
Pirmą kartą gyvenime patyrusi neteisybę, mergina padavė dokumentus į medicinos seserų specialybę. Pirmaisiais mokslo metais be paliovos kirbėjo mintis grįžti prie savo pasirinkimo – akušerijos. Tačiau vėliau, susigyvenus su kurso draugėmis, apsipratus su naująja specialybe, ji nusprendė: bus tuo, kuo skirta būti.
„Kai mokantis manęs kas nors paklausdavo, kur baigusi norėčiau dirbti, atsakydavau, kad žinau viena, jog niekada nenorėčiau dirbti su vaikais nei mokykloje, nei darželyje, nei pagaliau ligoninės ar poliklinikos vaikų skyriuose. Nors pati vaikystėje nemažai sirgau, negalėdavau ramiai žiūrėti į vaiko ašaras. Juk mažyliui nepaaiškinsi, jog būtinai reikia įdurti adata, kad suleistum vaistus, kad jį reikia pasverti ar pamatuoti. Jam skauda, jam nepasitikėjimą kelia bet kokios procedūros, vaikas verkia, o man į jį žiūrint iš gailesčio širdis plyšta. Kiekviena intervencija į vaiko organizmą kainuoja nemažai nervų. Nusprendžiau, kad man to nereikia, tačiau gyvenimas ir vėl mano norų nepaisė“, – lyg juokais, lyg ir rimtai pasakoja pašnekovė.

DARBO METAI
MOKYKLOJE
NEPAKARTOJAMI
Nijolė ištekėjo labai jauna, tik baigusi vidurinę ir sulaukusi 18-os. Vytautas už ją buvo vyresnis devyneriais metais. Nors baigusi studijas jaunoji specialistė paskyrimą gavo į Sveikatos apsaugos ministeriją, jaunai šeimai sostinėje nebuvo kur prisiglausti. Vytautas buvo registruotas Mažeikiuose, mieste, kuriame gyveno jo brolis. Naftininkų miestas augo ir plėtėsi, tad buvo galima tikėtis čia greitai gauti butą.
Ministerijai išleidus, Nijolė parvažiavo pas vyrą į Mažeikius, ir 1982-ųjų rugpjūčio 1-ąją pradėjo dirbti rusakalbių vidurinėje mokykloje medicinos seserimi. Praėjus dviem savaitėms atsirado vieta 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Gabijos gimnazija), kurioje Nijolė išdirbo pusantrų metų, kol išėjo vaiko gimdymo atostogų.
„Metai šioje mokykloje man buvo nepakartojami. Kabinete niekada nebūdavau viena, ir vaikai prie manęs kibdavo kaip bitės prie medaus. Ateina, būdavo, koks mažas vaikiukas ir skundžiasi, kad jam pilviukas ar galvytė skauda. Praktikos turėjau mažai, o žinių bagažas – didelis. Mintyse perkratydavau visas ligas, kurioms pasireiškus gali skaudėti vienas ar kitas organas“, – pasakoja Nijolė, laikui bėgant išmokusi atskirti tikrą ligonį nuo jį simuliuojančio. Pastarieji, anot jos, taip pat būdavo nepakartojami. Ne vienas toks, baigdamas mokyklą, atėjo pas ją su gėlėmis ir padėkojo, kad medikė visada išklausydavo, neišvarydavo.
Su meile Nijolė prisimena ir tuos mažylius, kurie ateidavo pas ją į kabinetą prašydami padėti paruošti pamoką: „Nesuprantu, man uždavinys neišeina, gal galite, sesute, man paaiškinti“. Ir kaip tu gali nepadėti tokiam vaikui?“
Bendravimas su vaikais neleisdavo medicinos sesutei pamiršti savo kasdienio darbo. Kas rudenį vykdavo mokinių sveikatos patikrinimai, būdavo atliekama švaros kontrolė, reikėdavo organizuoti sanitarinio švietimo valandėles, ruošti vaikus sanposto varžyboms. Mokytojams padedant spręsti organizacinius klausimus, Nijolės vaikai pasirodydavo puikiai.

VISUR SUSPĖTI NELENGVA
Į 2-ąją vidurinę N. Zimantienė buvo priimta laikinai. Po dukros gimimo ji pradėjo dirbti poliklinikoje medicinos seserimi. Jautrus jos charakteris nebuvo pats geriausias patarėjas dirbant apylinkėje. Ji vis baimindavosi, kad tėvai ką ne taip supras, nesugebės susitvarkyti su vaiku, tad stengėsi pati visur suspėti. Ilgainiui toks gyvenimo tempas tapo nebepakeliamas. Tada, baigusi darbą, ji bandė išmokti atsiriboti nuo kasdienių problemų. Uždariusi poliklinikos duris, ji kartu ten uždarydavo ir savo rūpesčius.
„O juk buvo laikas, kai bėgau naktį pas kūdikį. Auklė 10 mėnesių mergytę privalgydino keptų varškėčių. Naktį jai pakilo temperatūra, atšalo rankytės ir kojytės, ji ėmė vemti, o mama, patyrusi stresą, nebežinojo, ko griebtis. Gyvenau netoliese, tad mama pirmiausia pagalbos kreipėsi į mane. Vidai, toks buvo mergytės vardas, šiandien jau per 20 metų“, – savo pacientus ir po dešimtmečių mena medikė.
Nijolės darbo stažas jau 24 metai. Ir vis tarp vaikų ir su jais. Net keista prisiminus, kaip mokslo metais ji nieko nenorėjo girdėti apie darbą su vaikais. Dabar savęs ji net neįsivaizduoja dirbančios kur nors kitur.
Per savo darbo biografiją medikei teko dirbti kartu su daugeliu vaikų gydytojų, pradedant Milda Kruopiene jau išėjusia Anapilin, Audra Lasinskiene, Jovita Kairiene, Nijole Zalagėniene ir baigiant Virginija Bielskyte. Su pastarąja N. Zimantienė dirba jau labai seniai, nuo 1988-ųjų. Atsiliepia apie ją kaip apie labai kruopščią, rūpestingą, vaikus mylinčią gydytoją.
„Jeigu vaikai, atėję į kabinetą pas gydytoją, sėdasi jai ant kelių, vadinasi, mažyliai pasitiki ja ir tikrai nuoširdžiai myli. Vaikai puikiai sugeba atskirti juos mylinčius žmones“, – ilgamete darbo patirtimi vadovaudamasi teigia pašnekovė.
Ne mažesniu populiarumu tarp mažųjų savo pacientų galėtų pasigirti ir pati Nijolė. Tačiau bendravimui su jais moteriai trūksta laiko. Jį atima „popierinis“ darbas, daug atliekamų procedūrų. Bendrosios praktikos slaugytoja tenkinasi tuo, kad praeidama pro šalį vieną pašnekina, kitam paglosto galvytę ir tiktai žiūri, kad beskubėdama neužmintų kokio „skruzdėliuko“.

VAIKAI PAŽĮSTA
SAVO „DAKTARĘ“
„Mažieji pacientai, su kuriais pradedi bendrauti nuo pat pirmųjų dienų, užauga tavo akyse, tad nieko nuostabaus, kad įsimeni ne tik jų vardus, bet ir gimimo metus. Vaikai tave irgi labai gerai pažįsta. Šią vasarą susitinku parduotuvėje bevaikštinėjantį Žygimantą, kuriam dar tik treji metukai. „Labas“, sako jis man ir pripuolęs prie mamos kaip netikėčiausią naujieną praneša: „Aš daktarę radau!“ Labai įdomu buvo stebėti šio vaiko reakciją“, – pasakoja Nijolė.
Prisiminė ji ir kitą atvejį, kuris buvo gal prieš dvidešimt metų, kai jai vos neteko bėgti iš parduotuvės. Dvejų metukų Linutei Nijolė buvo leidusi vaistus. Mergytė, pamačiusi savo „skriaudėją“, puolė į ašaras. Jos tėtis pametė rankoje laikytą krepšį ir puolė raminti klykiančios dukros. Medikė sutriko ir, nebežinodama ką daryti, pasistengė kuo greičiau dingti iš vaiko akių. Nijolė nepamiršta pridurti, kad Lina dabar jau suaugusi mergina ir gyvena Klaipėdoje.
Gyvenimas ne kartą Nijolei yra pateikęs ir malonių staigmenų. Prieš kokį dešimt metų į vaikų konsultaciją, kuriai priklausydavo pacientai iki 16 metų, atėjo dvi paauglės su gėlių puokšte.
„Kai pas mus kas nors ateina su gėlėmis, visada galvoji, kad ieško gydytojos. Pasakiau, kad gydytojos dabar nėra. Mergaitės ir sako: „O mes pas jus atėjome, norime padėkoti jums už jūsų gerumą, už tai, kad jūs esate“. Susigraudinau ir ašaros ėmė tvenktis akyse. Vien dėl tokių akimirkų verta gyventi ir dirbti. Ir visiškai nesvarbu, kad darbas yra tikrai labai nelengvas – jeigu dirbi iš širdies, vakare parėjus į namus nebesinori nei valgyti, nei gerti. O juk yra dar ir sava šeima“, – atvirauja moteris, auginusi tris vaikus.
Vyriausioji Rimantė Šiaulių universitete baigė anglų filologiją. Gediminas, dar neapsisprendęs dėl savo profesijos, gyvena ir dirba Klaipėdoje. Tik pats jauniausias Rimvydas, Kalnėnų vidurinės mokyklos šeštokas, dar nesiruošia niekur išskristi. Savo vaikų Nijolė nenorėtų matyti medikais. Ko gero, dėl tos vienintelės priežasties – didžiulės atsakomybės.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Puoselėjusiai svajonę tapti matematikos mokytoja Nijolei likimas skyrė medikės kelią.