Kasryt senamiestyje grįžtančius iš parko galime sutikti Mindaugo gatvėje gyvenančius mažeikiškius Stanislavą ir Vytautą Vilkus. Tokie buvusių ilgamečių mokytojų pasivaikščiojimai – ne atsitiktiniai: senamiesčio parke pora kasdien eina trijų kilometrų distanciją ir mankštinasi.
Stanislava įsitikinusi, kad toks rytinis užsiėmimas suteikia energijos bei pakelia nuotaiką visai dienai. Ir beveik visiškai nereikia bendrauti su daktarais.

SPORTUOJA
SU LIETSARGIU
Buvęs matematikos mokytojas V. Vilkas prisimena, kad pradėjęs dirbti Mažeikiuose dešimt metų kasryt su bendraminčiais žaisdavo krepšinį. Tai būdavusi puiki ryto mankšta. Vėliau, praėjus dešimčiai metų, komanda iširo, tad Vytautui, nuo mokyklos laikų mėgusiam sportuoti, teko tuo užsiimti vienam.
Nuo tada kas rytą vyriškį galima sutikti senamiesčio parke. Tai tęsiasi jau per trisdešimt metų.
„Nesvarbu, ar lietus, ar šalta – nuo oro tai nepriklauso. Žmona juokiasi, kad einu sportuoti net su lietsargiu“, – šypsosi mokytojas.
Greit bus dešimt metų, kai vyrui kompaniją pradėjo palaikyti žmona. Anksčiau nebuvo sąlygų – iki darbo reikėdavo apsitvarkyti namuose, tad laiko tam nelikdavo.
„Reguliariai pradėjau mankštintis išėjusi į pensiją. Jei būčiau viena, tikriausiai nenorėčiau eiti – tingėčiau anksti keltis. O dabar, kai yra kas paragina, reikia keltis ir eiti“, – pasakoja buvusi ilgametė pradinių klasių mokytoja.
DIDŽIAUSIA NAUDA –
GERA NUOTAIKA
Tiesa, kartais Stanislava dėl vienokių ar kitokių priežasčių vis dėlto atsisako palaikyti vyrui kompaniją.
„Mano panelė (taip Vytautas kartais pavadina savo sutuoktinę – V. M.) turi mažiau valios, bet ji prie manęs prisitaiko“, – juokiasi į aštuntą dešimtį kopiantis vyriškis.
Maršrutas kasryt tas pats: trys ratai ėjimo apie parką, įvairūs mankštos pratimai ant skersinio. Kartais pora nedidelį atstumą nubėga, bet tai daro vis rečiau, kadangi Stanislavai po to skauda kojas. Tai užtrunka apie valandą.
„Pradėjusi mankštintis numečiau svorio, kai grįžtu susireguliuoja sumažėjęs kraujospūdis, o svarbiausia – tada visą dieną būna gera nuotaika. Tai didelis pliusas“, – džiaugiasi moteris.
Vytautas pasakoja sveikata nesiskundęs niekad, tik prieš dvidešimt metų patyrė stuburo traumą statydamas savo sodo namelį. Net tekę gulti ant operacinio stalo.
Dabar vyriškis vėl pradeda jausti nugaros skausmus, tad rytais, dar prieš išeidamas į parką mankštintis, namuose daro sanatorijoje išmoktus stuburo mankštos pratimus.
MANKŠTINTIS REIKIA
„Šiaip jis niekada neina pas daktarus. Man net gėda pasakyti, kad nežino, koks jo cholesterolis, kaip dirba širdis. Niekada neįduosi jokių tablečių“, – tikina Stanislava.
Ji pati profilaktiškai tikrinasi sveikatą kartą per metus – kiekvieną pavasarį.
Vytautas sako, kad mankštintis į parką eidavo septintą valandą, kartais ir anksčiau.
„Dabar, jei einu su panele, tai išeiname aštuntą. Jai problema su atsikėlimu“, – juokiasi mokytojas.
Mankštindamiesi mažeikiškiai sutinka savo senus pažįstamus – kaimynus, buvusią kolegę, net kunigas sportuoja. Yra ir jaunesnių nepažįstamų žmonių. Kai kurie, ypač einantys į darbą, mankštintis ateina anksčiau.
Su pažįstamais visada pasišnekučiuoja, pabendrauja. Vytautas sako, kad parke vis dėlto mažai sportuojančių žmonių ir prisimena laikus, kada, paraginti jau Anapilin išėjusios gydytojos Zofijos Vaitiekūnienės, į parką ateidavo apie šimtas žmonių. Daugiausia tai gydytojai ar seselės.
„Jie ten bendrai mankštindavosi, kalbėdavosi. Net dabartinis mūsų meras ateidavo. Dabar tokių masiškų sporto tradicijų nebėra. Mažeikiai net sporto arenos neturi. Girdėjau, kad kažkas jau pradėjo judėti“, – teigė matematikos mokytojas.
Pedagogas įsitikinęs, kad tokių mankštų, ypač nedirbantiems fizinio darbo, būtinai reikia.
PATYRĖ SMAGIŲ ISTORIJŲ
Pasakodamas apie savo rytinius užsiėmimus mokytojas negali nepapasakoti ir keleto juoką sukėlusių istorijų. Kartą bėgdamas tamsoje prisivijo moteriškę. Ši, atsigręžusi ir pamačiusi artėjantį vyriškį, suriko ir taip pat pasileido bėgti. Matydama, kad vyriškis jai tebebėga iš paskos, pradėjo lėkti dar smarkiau ir nudūmė į miestą.
„Tikriausiai paskui pasakojo, kad jai pasisekė pabėgti nuo besivijusio chuligano“, – juokėsi Vytautas.
Kitą kartą, jau šviesiu laiku, grįžtant po mankštos parke ant suolelio sėdėjęs vyriškis paprašė cigaretės. Išgirdęs, kad nerūko, vyriškis paklausė, ar tik jis ne sportuoti čia ateina.
„Išgirdęs teigiamą atsakymą, nepažįstamasis pasakė, kad bepigu jauniems žmonėms sportuoti, o jam esą jau viskas. Kai paklausiau, kiek jam metų, atsakė, kad greit bus penkiasdešimt. Tada pasijuokiau – tas jaunas, kuris sportuoja, „teturi“ septyniasdešimt, o tau jau penkiasdešimt. Buvau patenkintas, kad kažkas palaikė mane jaunu“, – prisiminė pašnekovas.
MAISTUI
NEIŠRANKŪS
Mažeikiškiai teigė, kad maistui neteikia ypatingo dėmesio – valgo viską. Turi sulčiaspaudę, tad vyras kasryt išspaudžia pusę litro obuolių ir morkų sulčių. Tiesa, vasarą, kai yra vaisių, uogų ir daržovių, to daryti nereikia.
Valgo daugiau paukštieną, bet nusiperka ir šoninės, mėgsta keptus kiaušinius su lašinukais. Patinka ir šviežia varškė.
„Mėgstu gaminti, tad valgom šviežią, šiltą maistą. Nepripažįstam jokių sumuštinių. Vyras labiau maistą riboja, aš nesilaikau jokių dietų – problemų dėl antsvorio niekada neturėjau“, – teigė Stanislava.
Dar vienas šeimos džiaugsmas – savas sodas. Jame apsigyvena gegužę – priklausomai nuo to, kada atšyla, ir grįžta rugsėjo viduryje.
„Be sodo neįsivaizduojame savo gyvenimo. Mums siūlė gerus pinigus už jį, bet sakėme, kad tai neįkainojama“, – teigė sutuoktiniai.
NUEINA IKI KLAIPĖDOS
Sode turi šešis arus žemės, yra šiek tiek žalio ploto, užtenka vietos ir bulvėms, morkoms, agurkams, svogūnams, braškėms. Augina tiek, kiek reikia, kad patiems vasarą nereikėtų pirkti. Žiemą vis dėlto reikia daržoves pirkti iš parduotuvės.
Ypač gera vasaros rytais, kai iš sodo galima išeiti pasivaikščioti ir pasimankštinti į mišką.
„Mano panelė per tuos pasivaikščiojimus kas mėnesį nueina tiek kilometrų, kiek yra iki Klaipėdos“, – sako Vytautas.
Pora džiaugiasi gaiviu ryto miško oru, paukščių čiulbesiu, bėgiojančiomis lapėmis, stirnomis, net ant tako besirangančiomis gyvatėmis.
„Kartą išeidami iš miško prasilenkėme su dviem vyrais, kurie garsiai stebėjosi: matai, ir tokie dar eina iš miško“, – kvatojo Stanislava.
Turi sode ir savo pirtelę. Pasikuria ją kiekvieną savaitę. Ypač pirtį mėgsta Vytautas, tad apgailestauja, kad šiuo metu uždaryta Mažeikių pirtis. Čia, nors ir trūko tvarkos, buvo gera garinė.
VIETOJ ALAUS – ARBATA
Sodo pirtyje naudoja tik ąžuolines ir beržines vantas. Anksčiau pirtyje mėgdavo gurkšnoti alų, bet nesą gerai, tad perėjo prie arbatos.
Receptas – rožių lapelių arbata, šaukštas medaus, jei yra – liepžiedžių.
„Girdėjau, kad rožių lapelius turi skinti tik nekaltos mergelės“, – juokėsi Vytautas.
Stanislava sakė, kad pirtyje tinka ir parduotuvėje parduodama aromatinga „Pirties arbata“. Ten esama visų reikalingų medžiagų.
„Visi sako, kad po pirties labai sveika po truputį išgerti tris taureles degtinės ar brendžio“, – patarė Vytautas.
Stanislava juokėsi, kad jo credo – trys taurelės, ir ne daugiau.
„Kai paklausia, kaip gyvename, visada atsakau, kad kol kas gerai. Nors kartais ir tenka išgerti tabletę nuo kraujospūdžio – nieko čia tokio. Bet pas daktarus neiname – nemėgstame“, – sakė Stanislava.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: Stanislavos ir Vytauto Vilkų jaunatviškumo receptas – kasdienė mankšta gryname ore.