Reklama

Sveikata | 2004-09-09 02:32 | Autorius:
Versija spausdinimui

Medicina traumatologui tapo ne duona, o gyvenimo būdu(0)

Gydytojo traumatologo Jono Žulpos šaknys čia, Mažeikiuose. Įgijęs gydytojo diplomą, jis grįžo į savo miestą, ir jau dvylikti metai dirba Mažeikių ligoninėje. Per 11 metų Jonas atliko apie pusantro tūkstančio operacijų, per 200 kelio sąnario artroskopijų.
Ortopedijos-traumatologijos skyriaus darbuotojai sako, kad ramaus būdo, susitvardantį ir kompetentingą specialistą mėgsta ne tik kolektyvas, bet ir vertina bei gerbia ligoniai.
KAD BUS GYDYTOJAS, ŽINOJO JAU MOKYKLOJE
Kas lėmė, kad Jonas pasirinko gydytojo profesiją? Šeimos tradicija, domėjimasis medicina, noras padėti žmonėms ar atsitiktinumas?
Galbūt viskas kartu, išskyrus atsitiktinumą. “Tėvukas – stalius, mama – medicinos sesuo. Aš pasirinkau tokią specialybę, kuri artima jiems abiem. Tėtis iš atskirų medžio dalių surenka daiktus, o man dažnai tenka į vietas sudėlioti savo pacientų kaulus”, – šypsosi Jonas.
Sesuo Elvyra, kaip ir mama, – seselė, dirbanti Mažeikių ligoninės reabilitacijos skyriuje masažiste, fizioterapijos sesute, arba, kaip dabar priimta sakyti, slaugytoja. Pradedi galvoti, o gal vis dėlto genai kalti? Mat Jonas ir Elvyra – dvyniai. Kad ir kaip ten buvę, Jonas dar besimokydamas 5-ojoje vidurinėje mokykloje žinojo: bus gydytojas.
Jaunam vaikinui subręsti padėjo dveji metai, praleisti tarybinėje armijoje. Tarnaudamas Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas), jis jau ruošėsi stojamiesiems į akademiją, pasirūpino rekomendacijas iš komjaunimo komiteto ir dalinio vadovybės.
1986-aisiais įstojęs į Kauno medicinos akademiją, po septynerių metų ją baigė. Studijų metais, anot gydytojo, ne tik pramogauti, bet ir šiek tiek atsipalaiduoti nebūdavo kada. Mokytis reikėdavo kiekvieną dieną, ne taip, kaip kitose aukštosiose mokyklose, kur studentai prie knygų krisdavo tik prieš sesiją. “Studijos buvo įtemptos, iš tikrųjų reikėjo studijuoti, o ne studentauti. Jeigu tik vadžias kiek atleisi, žiūrėk, tavo traukinys jau ir nuvažiavo”, – prisimena gydytojas. Studentiško gyvenimo malonumais galėdavo mėgautis tik vasarą studentų statybiniuose būriuose.
Dažniausiai tekdavo dirbti statybose nekvalifikuotą darbą, o laisvalaikį leisdavo diskotekose, šokiuose, išvykose. Būsimieji medikai, pasiėmę palapines, išplaukdavo jachtomis į Kauno marias ir grįždavo rytojaus dieną jau įdienojus. Namai, tėvai toli, o kodėl viską pamiršus nepapramogauti?
Atliekant praktiką dažniausiai tekdavo sukiotis tarp traumatologų, o ir įdomiausia jaunajam medikui buvo “remontuoti” žmones. Todėl renkantis specializaciją apsispręsti nebuvo sunku.

PATYRIMAS ATĖJO SU METAIS
Grįžti dirbti į Mažeikius jaunam traumatologui nekilo jokių problemų. Pirminę rezidentūrą papuolė atlikti poliklinikoje pas traumatologą Vaclovą Čiutą. “Ačiū jam, kad rekomendavo rinktis ligoninę, sakydamas, jog ten aš išmoksiu daugiau, ir darbas ligoninėje bus naudingesnis”, – kolegos patarimu šiandien džiaugiasi J. Žulpa.
Iš pradžių, anot jo, baimės akys buvo plačios. Viskas atrodė baisiau, negu buvo iš tiesų. Tačiau Jonas turėjo puikų mokytoją praktiką. Skyriaus vedėjas Vladimiras Magrinas prisiėmė jauną specialistą, įsipareigojęs jį prižiūrėti ir globoti. Pastarasis turėjo teisę bet kada vedėjui paskambinti į namus, pasitarti kilus abejonei.
“Vladimirui esu dėkingas už visa tai, ko jis mane išmokė. Šia prasme man labai pasisekė. Iš mano bendrakursių ne daug kas turėjo tokias puikias sąlygas pradėti darbą. Visas kolektyvas buvo labai draugiškas, geranoriškai nusiteikęs padėti. Iš kiekvieno kažko išmokau. Jaučiau neužslėptą, tačiau netiesioginę skyriaus vedėjo kontrolę. Kartkartėmis jis tikrindavo duotus ligoniams paskyrimus”, – apie pirmuosius darbo metus pasakoja gydytojas.
Praėjo 11 metų. Šiandien J. Žulpa – patyręs specialistas. Jis ne kartą kėlė kvalifikaciją kursuose ir specializacijose Vilniuje, Kaune, Rygoje. Vyksta nuolatinis mokymosi procesas. Atsiranda naujų gydymo technologijų, naujų metodikų, naujų vaistų ir įrangos. Internetas taip pat suteikia galimybes tobulėti. Ir dirbant rajono ligoninėje yra visos sąlygos neatsilikti.
Drauge su kolega Ridu Egidijumi Aleksa, Jonas Žulpa perėmė buvusio vyr. gydytojo traumatologo Eugenijaus Zalagėno praktiką, atliekant kelio sąnario artroskopijas. Taip vadinamos šiuolaikinės mažos invazijos kelio sąnario operacijose, kurias mūsų traumatologai atlieka nuo 1995 metų.
Pasak J. Žulpos, Mažeikių ligoninės ortopedijos-traumatologijos skyriaus medikai atlieka tas pačias operacijas, kaip ir didžiųjų šalies miestų specialistai. Pagal atliekamų operacijų apimtis, specialistų kiekį ir jų kvalifikaciją, mažeikiškiai vieni stipriausių Lietuvoje.

VARGINA NEIGIAMOS EMOCIJOS
Traumatologijos skyriaus ligoniai – specifiniai. Su jais tenka bendrauti pusmetį, metus arba ar ilgiau, nes jų žaizdos gyja ilgai. Būtent dėl to traumatologijos skyriaus buvusius pacientus lengva įsiminti. Kritiška specialisto akimi J. Žulpa nužvelgia gatvėje sutiktus ne tik savo buvusius ligonius, stebi, ar jie neraišuoja, ar koja nekreiva, bet ir atkreipia dėmesį į kiekvieną praeivį, turintį kokį nors fizinį trūkumą. Savyje pagalvoja: galėtų ateiti, pasikonsultuoti, gal galima būtų jam padėti, ką nors pakeisti, pašalinti deformaciją.
Nekreipti dėmesio į žmones nebeišeina. Tai, ko gero, jau profesinė liga. “Tas pats, kaip batsiuvys mato, kokiais batais avi jį supantys žmonės, kaip stomatologas pastebi, kokie jo pašnekovo dantys, taip gydytojas kiekvienam žmogui mintyse nustato ligos diagnozę”, – sako traumatologas.
Paprašytas prisiminti kritiškiausius gydytojo traumatologo praktikos atvejus, J. Žulpa neskuba to daryti. Anot jo, jau ir taip radijas, televizija, spauda pila neigiamas emocijas, jų pilnas mūsų gyvenimas, tad kam ir dar kartą šiurpinti skaitytojus tragiškomis istorijomis.
Sunkiausia tada, kai nelaimė ištinka vaiką ir kai jam jau niekuo neįmanoma padėti. Ką turėtų pasakyti gydytojas, kai vaikas visiškai sąmoningas ir, dingus paskutinei vilčiai, toliau primygtinai prašo jį išgelbėti? Medikas nenuleidžia rankų ir iki paskutinio pasmerktojo atodūsio dirba savo darbą. Tik kaip po to reikia pakelti akis į tėvus ir pasakyti jiems tiesą? Tai pats baisiausias momentas.
Linksmiau būna, kai viskas pakrypsta į gera.
Traumatologas prisiminė maždaug prieš aštuonerius metus įvykusį nelaimingą atsitikimą. Moteris, Naftininkų gatvės gėlių turgelyje prekiavusi gėlėmis, su savo dukryte eidama prie “Putino” prekybos centro per pėsčiųjų perėją, buvo partrenkta automobilio. Patyrusi sunkią galvos traumą, be sąmonės ji “greitosios” buvo skubiai atvežta į ligoninę.
“Akyse išliko vaizdas, kaip maža mergytė, ūgio sulig neštuvais, bėgo iš paskos ir proverksmiais maldavo: “Mama, nemirk…” – į tą dieną sugrįžta J. Žulpa.
Dukrytės prašymui buvo lemta išsipildyti: moteris pasveiko. Daug metų ji, nešina gėlėmis, vis užeidavo į ligoninę pas savo gydytoją. Jos dukra šiandien jau aukštesnė už mamą, šypsosi traumatologas.

TIKRAS GYDYTOJAS JUO TURI LIKTI VISADA
J. Žulpa sako, kad medicina jam – tai ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Uždaręs ligoninės duris, apie savo pacientus jis galvoja ir namuose, apmąsto rytdienos operacijas. Nepalieka ramybėje jo ir ligoniai, jų artimieji: skambina į namus, sustabdo gatvėje, susiranda ir per atostogas. Atstumti negali nė vieno.
Anot traumatologo, sprendžiant pagal užsienio medikų praktiką, vyrauja nuomonė, kad gydytojas taip neturėtų elgtis. Darbas turėtų baigtis kartu su jo darbo valandomis: išėjai iš ligoninės, ir viską turi pamiršti. J. Žulpa nelinkęs su tuo sutikti – tikras gydytojas toks negali būti. Nors jam pačiam galbūt taip būtų ir geriau, bet jo pacientas tikrai nesijaus saugus, jeigu pusę operacijos jam atliks vienas gydytojas, o po to jo sveikata ir gyvybė bus atiduota į kitas rankas.
Pati darbo specifika lemia, kad traumatologas nuolat jaučia didžiulį neigiamų emocijų krūvį. Ir neklausus aišku, kad jos slegia. Tačiau, pasak Jono, jas atperka teigiamos emocijos, kurias patiri išleisdamas sveiką, kartais net iš mirties nagų išplėštą pacientą į namus.
Kartais toli gražu ne komiška situacija priverčia gydytoją šypsotis, ir praėjus gerokam laiko tarpui, jis ją gali papasakoti kaip anekdotą.
Traumatologijos skyriuje besigydžiusi močiutė, kuriai jau buvę netoli 100 metų. Senutė jau nebeprimačiusi ir nebeprigirdėjusi. Ją prižiūrėjo ir slaugė dukra, kuriai taip pat nedaug trūkę iki 80-ies. Tačiau senutė ją vis dar “vaikeliu” vadinusi. Kartą po gydytojų vizitacijos senoji ir klausianti: “Vaikeli, ką tas daktaras sakė?’ Į tai dukra atsakiusi: “Sakė, kad gyva esi”.

DIDŽIAUSIAS “HOBIS” – ŠEIMA
J. Žulpa nepriklauso jokiai politinei partijai. Anot jo, ir nesiruošia tapti politiku. Jis kategoriškas – medicina turėtų būti atskirta nuo politikos.
Jau antri metai jis studijuoja Kauno technologijos universitete. Viešojo administravimo katedros magistrantui liko dar vieneri metai, iki įgis antrą aukštojo mokslo diplomą. Kad būtų linksmiau, mokytis ryžosi kartu su žmona Rasa. Ji taip pat medikė, dirbanti toje pačioje ligoninėje akušere-ginekologe. Studijų metų draugystė su skuodiške iš Šačių miestelio peraugo į meilę. Baigusi Kauno medicinos akademiją metais vėliau už Joną, ji taip pat atvažiavo į Mažeikius.
Šeimoje auga trys dukros. Turėdamas galvoje tėviškas pareigas, Jonas sako, kad jokiems dideliems “hobiams” laiko nelieka. Visą laisvalaikį jis skiria dukroms, kurioms dėmesio tikrai dažnai pritrūksta. Mergaitės liktų nuskriaustos, jeigu jų tėvai užsiimtų savais malonumais.
Gydytojas mielai pasakoja apie savo atžalas. Vyriausiajai Rūtai – devyneri. Ji lanko “Žiburėlio” pradinę ir Mažeikų muzikos mokyklas. Į pastarąją mergaitę atvedė susidomėjimas aktoryste. Kaip ir visos jos amžiaus mergaitės, ji mėgsta šokti. Šią savo aistrą ji tenkina lankydama Moksleivių namų šokių kolektyvą “Ritmas”. Kuo taps užaugusi, ji dar nežino. Tačiau žino, kad gydytoja tikrai nebus. Nuo tėvų pašaukimo ją atbaidė naktiniai budėjimai. Rūta tikina dirbsianti tokį darbą, kad daugiau laiko galėtų praleisti su savo vaikais.
Penkerių metukų Giedrė, lankanti “Žvirbliuko” mokyklą, kol kas galvos nesuka, kuo bus užaugusi. Pareinantį namo tėtį ji pasitinka klausimu: “Ką skanaus parnešei?” Eglei, kuriai suėjo tik 11 mėnesių, jokie žemiški rūpesčiai dar neegzistuoja. Ji pati šiandien – visos šeimos džiaugsmas ir rūpestėlis.
Bernarda PLASTININA
Jono STRAZDAUSKO nuotraukoje:
Gydytojas traumatologas Jonas Žulpa

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.