Reklama

Sveikata | 2006-08-10 02:53 | Autorius:
Versija spausdinimui

Profesiją viekšniškei „išrinko“ serganti močiutė(0)

Viekšnių Dr. A. Biržiškos sveikatos namų slaugos administratorė Zina Jonušienė gimė, augo ir mokėsi Viekšniuose. Iš čia kilę jos tėvai ir seneliai.
Tvirtai šeimos šaknimis įaugusi į nedidelio Žemaitijos miestelio žemę, savo gimtinės ji neiškeitė į jokį kitą miestą.
Metus kitus atitrūkusi nuo savo ištakų, rugpjūčio pirmąją Zina minėjo 12os metų darbo sukaktį šioje Viekšnių gydymo įstaigoje. Liepos pabaigoje ji atšventė savo 40metį.

VAIKYSTĖS ŽAIDIMAI VIRTO TIKROVE
Zina prisipažįsta, kad mokykloje ji nepuoselėjo jokių svajonių tapti medike. Mama buvo prekybininkė, o tėtis – šaltkalvis. Mergaitė turėjo jaunesnį brolį ir kartais tekdavo pabūti aukle. Gal dėl to jai labai patiko maži vaikai.
Vaikystėje jiedu su broliu, kaip ir dauguma vaikų, žaisdavo arba mokytojus, arba gydytojus. Abi močiutės – tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės – taip pat gyveno Viekšniuose.
„Tėčio mama dažnai ateidavo pas mus ir mielai dalyvaudavo mūsų žaidimuose. Ji būdavo mokinė, o mes su broliu ją mokydavom aritmetikos, rusų kalbos. Kartais ji tapdavo ligone, kad mes galėtume ją gydyti. Prisirinkdavome buteliukų nuo vaistų ir pieštuku ar parkeriu, atstojančiais adatą, durdavome jai į „skaudamą“ vietą. Po „gydymo“ močiutė iš karto pasijusdavo geriau ir „pasveikdavo“, – su šypsena vaikiškus žaidimus mena medikė.
Kai Zina baigė aštuonias klases, jai prisiėjo daug rimčiau susipažinti su medicina. Dabar jau iš tiesų susirgo kita jos močiutė: jai sutriko kraujotaka, ant kulnų atsivėrė žaizdos. Negalėdama vaikščioti, ji gulėjo, o Zina visą vasarą ją slaugė.
Tik tada mergaitė ir suprato, kas yra tikroji slauga. Močiutei reikėdavo perpilti kraują. Iš Akmenės ligoninės būdavo parvežamas kraujas. Jis turėjo būti sušildomas iki kūno temperatūros.
„Apsikabinusi delnais arba įspraudusi tarp kojų laikydavau indą su krauju, kad jis sušiltų. Taip praeidavo ne viena valanda. Būdavo, nepajuntu, kaip užsnūstu. Paskui ateidavo gydytoja Aušrelė Gurauskaitė su medicinos sesute ir kraują sulašindavo. Mama dirbo, tad man kasdien reikėdavo praplauti kojų žaizdas, jas sutvarstyti“, – apie pirmąją medikės praktiką pasakoja Zina.
Šiandien ji apgailestauja, kad artimųjų rūpestis neišgelbėjo močiutės: tą patį rudenį ji mirė.

JAUNOS SPECIALISTĖS DIDMIESTIS NEVILIOJO
Baigusi dešimtą klasę, Zina per vasarą įsidarbino Viekšnių vaikų lopšelyje auklyte. Mergina valydavo patalpas, maitindavo vaikus, kartais pabūdavo vietoj auklėtojos. Tos vasaros pakako, kad ji atsižadėtų bet kokio darbo su vaikais. Buvo likę tik vieneri metai mokykloje, tad reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau. Zinos neviliojo nei prekyba, nei pedagoginis darbas. Giminės „taryba“ nusprendė, kad jai tiktų būti medike, tad daugiau nesukdama galvos, ji, pasiryžusi tapti felčere, padavė dokumentus į Šiaulių medicinos mokyklą. Kandidatų buvo per 100, o priėmė tik 30. Zina neperėjo mandatinės komisijos. Kartu su ja stojusiam bendraklasiui pasisekė. Iš viso stojo 7 berniukai ir visus juos priėmė. Zina buvo perkelta į medicinos seserų specialybę.
Po dvejų metų baigus mokyklą, daugiausia paskyrimų buvo į didmiesčius. Į rajonus – tik vienetai. Zinos netraukė niekada netylantis Vilniaus ar Kauno triukšmas, tad ji rinkosi mielesnį širdžiai Pakruojo rajoną, savo giminių kraštą. Rajono centre nebuvo vietos, ir ją paskyrė į Linkuvą, 15 kilometrų nuo Pakruojo.
Linkuvos ligoninėje ji dirbo tuberkuliozinio skyriaus medicinos seserimi. Ji ligoniams dalydavo vaistus, atlikdavo procedūras. Tai buvo pirmoji ir svarbiausia medicinos praktika.
Dirbo pamainomis, po 12 valandų pagal sudarytą grafiką. Pagyvenusiame darbuotojų kolektyve jaunimo nebuvo, Zina išsinuomojo kambarėlį pas 70metę senutę, tad jos gyvenimas atrodė nykus. Gerai, kad pasitaikė supratingos bendradarbės: jos sutikdavo pasikeisti pamainomis, kad, atidirbusi dvigubas valandas, mergina galėtų parvažiuoti į namus.
Po metų į Linkuvą, baigusios medicinos mokyklą, grįžo vietinės jaunos specialistės. Ligoninės vyr. gydytojas pagailėjo Zinos ir sutiko ją „paleisti“, nors ir reikėjo atidirbti ketverius metus.

GRĮŽUSI GIMTINĖN SUKŪRĖ ŠEIMĄ
Laiminga mergina parvažiavo į Mažeikius. Jai buvo visiškai nesvarbu, ką ir kur reikės dirbti, kad tik būtų arčiau namų. Vaikų poliklinikoje jai reikėjo pavaduoti seselę, išėjusią gimdymo atostogų. Per pusantrų metų Zina ištekėjo ir pati ėmė lauktis pirmagimio. Kai atšventė pirmąjį sūnaus gimtadienį, netrukus pasaulį išvydo dukra. Kurį laiką jauna mama nedirbo ir augino vaikus.
1994aisias, kai dukrai suėjo ketveri metukai, moteriai pasiūlė pusę etato Dr. A. Biržiškos sveikatos namų registratūroje. Dėl to ji buvo labai patenkinta: daugiau laiko galėjo skirti savo mažyliams.
Darbas nebuvo tiesiogiai susijęs su pacientais, greičiau „popierinis”: reikėjo tvarkyti nedarbingumo lapus, medicinines korteles, rašyti pažymas, daryti tyrimų išrašus, klijuoti juos į korteles. Šiandien su didžiuliu dėkingumu Zina prisimena Liudą Kinienę, kuri patarimais jai daug padėjo.

„POPIERINĮ“ DARBĄ PAKEITĖ RYŠYS SU LIGONIAIS
Vėliau Zina pradėjo dirbti visą etatą, užsimezgė tiesioginis kontaktas su ligoniais. Registratūra priimdavo iškvietimus, ir Zina su ligonio kortele eidavo pas gydytojas, vykstančias pas ligonius.
„Labiausiai man įstrigo gydytojos Gurauskaitės žodžiai: „Pasiruošk, imk lagaminą ir važiuojam“. Tai būdavo žodžiai, nereikalaujantys jokių komentarų, kuriems besąlygiškai ir nesvarstydama paklusdavau“, – sako pašnekovė.
Atvykus pas ligonį, paprastai jam būdavo paskiriami leidžiamieji vaistai. Pats ligonis ar jo namiškiai iš karto paprašydavo čia esančios seselės juos suleisti, paskui tardavosi dėl kito karto. Taip Zina pradėjo lankyti ligonius namuose, leisti jiems vaistus. Dirbdama registratūroje, ji dar tapo ir apylinkės medicinos seserimi.
Nuo 1999ųjų ji dirbo bendruomenės slaugytoja. Praktiškai darbas nepasikeitė, tik pareigų pavadinimas. Kartu su kita slaugytoja Irena Jablonskiene dirbo tą patį darbą, bet buvo pasiskirsčiusios ligonius. Irenai priklausė miestelio centras, Zina lankė ligonius arčiau savo namų: V. Kudirkos, Laižuvos, J. Basanavičiaus, Mažeikių gatvėse. Vietoj I. Jablonskienės vėliau dirbo Rita Macijauskienė, po jos – procedūrinio slaugytoja Daiva Strikaitie nė.
„Kiekviena turime savo pacientus, bet prireikus aptarnaujame ir kitos slaugytojos ligonius. Jiems niekada nereikia laukti, kol, sakykim, jų slaugytoja baigs atostogauti“, – apie darbo pasidalijimą kalba Zina.

TENKA ATSIDURTI IR KRITINĖSE SITUACIJOSE
2003aisias Zinai Jonušienei patikėtos sveikatos namų slaugos administratorės pareigos. Dabar ji dirba savo funkcinės diagnostikos kabinete. Kiekvienas pacientas kartą per metus, prieš eidamas pas gydytoją, apsilanko šiame kabinete. Jis pasveriamas, pamatuojamas ūgis, akispūdis, patikrinamas regėjimas, klausa, kraujo spaudimas. Gydytojui paskyrus, atliekama spirometrija.
Anot Zinos, medikų darbe monotonijos nebūna. Visada privalai būti pasiruošęs blogiausiam atvejui. Išgirdus pagalbos šauksmą, delsti negalima, bet ir mąstyti reikia blaiviai. Zinai ne kartą teko atsidurti kritinėse situacijose, teikti pagalbą labai sunkiems ligoniams, būti prie mirštančių, komos ištiktų, patyrusių infarktą jaunų žmonių, bandyti juos gelbėti.
„Prisimenu atvejį, kai ligonė atėjo į ambulatoriją ir gydytoja jai įtarė infarktą. Suleidome vaistų ir iškvietėme „greitąją“. Ją išvežė, o po kelių minučių „greitoji“ grįžo. Ligonė buvo be sąmonės, jai reikėjo skubios gydytojo pagalbos. Visą kelią iki Mažeikių su gydytoja bandėme atgaivinti moterį. Mažeikiuose mūsų jau laukė visa reanimacijos komanda, tačiau visos pastangos buvo bevaisės, ir ligonės išgelbėti nepavyko“, – skaudžias gyvenimo akimirkas prisimena medikė.
Prieš metus baimės įvarė jaunuolis, pavasarį bėgęs krosą Viekšniuose. Jam pasidarė bloga, ir jis nualpo. Kol atvažiavo iškviesta „greitoji“, prie vaikino darbavosi Viekšnių medikai.
Zina pasakoja, kad tada jai tekę masažuoti vaikiną, leisti vaistus, nuolat matuoti kraujo spaudimą. Tik nuvežtas į ligoninės reanimacijos skyrių, jaunuolis atsipeikėjo. Nieko baisaus jam neatsitiko: neigiamai organizmą paveikė įtampa, didelis fizinis krūvis, be to, buvo šiltas laikas.
Zinai yra tekę teikti pagalbą ir savo tėčiui, kai elektriniu pjūklu susižeidė ranką. Laukdama „greitosios“, ji pirmiausia sustabdė kraujavimą, pastatė lašelinę. Nervas nebuvo pažeistas, ir viskas baigėsi laimingai.

NAMAI – RAMYBĖS UOSTAS
Medikė sako esanti namisėda. Atostogas paprastai leidžia namuose su šeima. Keletui dienų nuvažiuoja į pajūrį. Didžiausia jos aistra – gėlės. Jomis pasipuošusi visa moters sodyba.
„Pavasarį visą šiltnamį prisisėju. Po to daigelius sodinu į vazonėlius ir nukraunu jais visas palanges. Kas tik auga aplink namus, visa tai mano pačios užauginta“, – sako Zina.
Be gėlių priežiūros, moteris laisvalaikiu mėgsta megzti. Visa šeima vaikšto jos nertais megzti niais.
Paklausta, ar vaikai nežada mamos profesijos paversti šeimos tradicija, Zina tik šypteli. Matyt, šeimoje pakanka vienos medikės. Septyniolikmetis sūnus Remigijus, baigęs devynias klases, pasirinko muzikanto kelią ir įstojo į Šiaulių konservatorijos pučiamųjų klasę. Metais už brolį jaunesnė Kristina dėl savo ateities dar nesuka galvos. Pavasarį ji tik baigė Viekšnių vidurinės mokyklos dešimtą klasę.
Jaukūs ir šilti daugybėje gėlių skęstantys Zinos ir Vytauto Jonušų namai. Čia Zina visada randa ramybę ir atgaivą savo sielai po įtemptos darbo dienos.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Jaukūs ir šilti gėlėse skęstantys viekšniškių Zinos ir Vytauto Jonušų namai.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.