Storosios žarnos vėžys – vienas iš dažniausiai pasitaikančių onkologinių susirgimų

Storosios žarnos vėžys – tai antra po plaučių dažniausiai pasitaikanti vėžio forma.
Pastaruoju laiku Lietuvoje kasmet išaiškinama per 1300 naujų šios ligos atvejų. Storosios žarnos vėžiu serga vienas iš 50 žmonių. Padidėjusį sergamumą šia liga lemia chemijos skverbimasis į buitį ir maistą, didėjanti nervinė įtampa ir gyvenimo tempas.
Apie šios klastingos ligos simptomus, ištyrimą ir gydymą „Santarvės“ skaitytojams sutiko papasakoti Mažeikių ligoninės gydytoja infektologė-endoskopuotoja Nijolė BUKNIENĖ.

SKAIČIAI GĄSDINA
Dažniausiai šia liga serga 60–75 metų amžiaus žmonės. 2003 metais Mažeikių rajone išaiškinti 22 nauji šios vėžio formos atvejai, 2004 m. – 17, 2005aisiais – 9. Per metus padaroma per tūkstantį endoskopinių tyrimų.
Per šių metų pirmąjį pusmetį nustatyti jau 6 nauji storosios žarnos vėžio atvejai, bet tai tik iš besikreipiančiųjų. O kiek yra tokių, kurie nesikreipė į gydytojus. Lietuvoje šiandien 25 procentai sergančių šia liga ieško medikų pagalbos tik tada, kai jiems nustatoma jau ketvirta vėžio stadija ir išgelbėti jų nebeįmanoma.
Didesnė rizika susirgti vėžiu tiems asmenims, kurie serga kolitu, polipais, Krono liga. Taip pat tris kartus rizikingiau susirgti tiems, kurių artimiausi giminės yra sirgę šia liga, nes ji yra paveldima.

PIRMIEJI LIGOS POŽYMIAI
Storosios žarnos vėžio priežastis būna ilgalaikis išmatų užsilaikymas žarnose, nes išmatose yra medžiagų, erzinančių ir žalojančių žarnos gleivinę. Tad vienas pirmųjų, iš pažiūros nereikšmingų simptomų yra tuštinimosi įpročių pasikeitimas.
Esant dešinės storosios žarnos pusės vėžiui, jaučiamas aštrus skausmas, spaudimas dešinėje pilvo pusėje. Skausmai būna pastovūs arba trumpalaikiai. Kartais užčiuopiamas mazgas, tuštinantis išmatos gali būti juodos. Kairės pusės storosios žarnos vėžys dėl siauresnio spindžio greitai sudaro nepraeinamumą, kuris pasireiškia vidurių užkietėjimu, pilvo pūtimu, gurguliavimu, išmatos eina kaspinu (dažnai su kraujo priemaiša), viduriavimas kaitaliojasi su vidurių užkietėjimu.
Esant tiesiosios žarnos vėžiui, pirmasis požymis dažniausiai būna kraujavimas. Jaunesniems negu 40 metų ligoniams žarnyno kraujavimas dažniausiai pasireiškia dėl hemorojaus ar išeinamosios angos įplyšimo. Kuo pacientas vyresnis, tuo didesnė tikimybė, kad jis gali sirgti vėžiu. Jei pacientui yra per 60 metų ir jam buvo nustatyta hemorojus, vis tiek reikėtų nuodugniai išsitirti. Nors hemorojaus mazgai patys vėžio nesukelia, tačiau, ilgai nesigydant, atsiradę gleivinės įtrūkimai, žaizdelės ją erzina, gleivinė negyja, todėl gali išvešėti ir įgauti piktybinio augimo pobūdį.
Dažnas tiesiosios žarnos vėžio simptomas – tuštinantis skausmas pilvo apačioje, tiesiojoje žarnoje, apgaulingas noras tuštintis. Ligonis junta norą tuštintis keletą ar keliolika kartų per dieną, bet išmatos negausios arba jų visai nėra. Neretai jos būna kartu su gleivėmis ir jau matoma kraujo priemaiša.
Žmogui nėra apetito, stiprėja bendras silpnumas, sumažėja darbingumas, krinta svoris.

NESIGYDYDAMAS PATS, ŽMOGUS GALI PASVEIKTI
Labai svarbu, kad ligoniai nepradėtų gydytis patys. Išeinamosios žarnos – tai ne danties skausmas, ir niekas nenori apie tai kalbėti. Pacientai kompleksuoja, eina į vaistinę, perka žvakutes ir gydosi patys, šitaip užleisdami ligą.
Pasak medikės, visi organai žmogui yra duoti Dievo, ir visi jie vienodai svarbūs. Todėl reikia atmesti bet kokius kompleksus ir kreiptis į gydytoją, kad būtų atliktas endoskopinis ištyrimas ir nustatyta diagnozė.
Kyla klausimas, ar nustačius storosios žarnos vėžį žmogus turi viltį pagyti? Gydytoja į šį klausimą atsako teigiamai ir priduria, kad viltis pasveikti yra didelė. Storosios žarnos vėžys yra neabejotinai geriausiai išgydomas virškinamojo trakto vėžys. Problema yra tik viena – kaip jį anksčiau nustatyti. Jeigu yra pirma ar antra ligos stadija, atlikus operaciją, pasveiksta nuo 80 iki 100 procentų asmenų.
Žarnyne nustačius bet kokius pakitimus ir susidūrus su išvardytais negalavimais, pacientas vieną kartą per metus turi atlikti žarnyno endoskopinį tyrimą. Teoriškai šitaip reikėtų išsitirti kasmet visiems, sulaukusiems 40 metų. Nustačius ligą, beveik visais atvejais reikalinga operacija.
Ankstyvųjų vėžio stadijų atvejais net 95100 proc. ligonių po operacijos išgyvena daugiau nei 5 metus. Kai stadija vėlesnė, naudojama hemoterapija ir išgyvena paprastai 3070 proc. ligonių (priklausomai nuo vėžio išplitimo). Jei vėžys išplito visame žarnyne, tikimybė išgyventi 5 metus sudaro tik 1020 proc.

SVARBIAUSIA YRA ATLIKTI TYRIMĄ
Diagnozei nustatyti atliekami nesudėtingi tyrimai. Visų pirma tiesioji žarna apžiūrima aparatu ir atliekama rektoskopija. Po to, jeigu reikia, atliekamas rentgenologinis ar endoskopinis storosios žarnos tyrimas. Tai vadinama sigmoskopija ir kolonoskopija.
Šiandieninės ištobulintos storosios žarnos vėžio operacijos įgalina jį efektyviai išgydyti. Tam reikia tik dviejų dalykų: pirma, žmogaus dėmesio sau, kuris jį laiku atves pas gydytoją, antra, gydytojo atidumo, kad laiku būtų atlikti reikiami tyrimai, nustatyta diagnozė. Tuomet belieka atlikti tinkamą savalaikę chirurginę operaciją. Pooperaciniu laikotarpiu gali padėti psichoterapija, vaistažolės, vitaminai.

SAUGOTIS REIKIA, KOL ESI SVEIKAS
Svarbiausia storosios žarnos vėžio profilaktika – išsaugoti sveiką storosios žarnos gleivinę, gydyti storosios žarnos uždegimą ir infekcines ligas, vidurių užkietėjimą, laiku šalinti polipus. Būtina valgyti kuo daugiau skaidulinio maisto (vaisių, daržovių, neišvalytų grūdų, sėlenų), mažiau riebalų ir raudonos mėsos.
Atsiradus bet kokiam virškinimo sutrikimui (vidurių užkietėjimui, viduriavimui, pilvo skausmams, pūtimui), būtina kreiptis į šeimos gydytoją dėl visiško ištyrimo.