Reklama

Esperanto kalba nuo senovės skamba ir Mažeikiuose(0)

Pernai vasarą Gražina Opulskienė su gimnazistais dalyvavo 52-osiose Baltijos esperantininkų dienose Birštone. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Šiais metais Esperanto kalba mini 150-ąsias gyvavimo metines. Šios dirbtinės kalbos entuziastų pilna visame pasaulyje, Lietuvoje – taip pat.
Mažeikiuose šios kalbos propaguotojų buvo dar prieš Antrąjį pasaulinį karą – pirmosios žinios apie esperantininkus mūsų rajone siekia 1925 metus. Vėliau entuziastų sumažėjo ir tik apie 1970-uosius ši kalba mūsų rajone vėl paplito, bet neilgam. Naujam gyvenimui ji buvo prikelta jau Atgimimo metais.

Dirbtinės kalbos atsiradimas

Esperanto kalbą sugalvojo Liudvikas Lazaras Zamenhofas, gimęs 1859-aisiais Lenkijoje, Lietuvos žydų kilmės tėvų šeimoje. Kalbą pradėjo kurti dar besimokydamas mokykloje.
Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad jis norėjo sugalvoti tokią kalbą, kurią suprastų visi, tačiau ji nepriklausytų nė vienai tautai, būtų lyg antra kalba šalia gimtosios, visame pasaulyje suprantama ir lengvai išmokstama.
Šios kalbos L. Zamenhofas išmokė savo namiškius ir kai kuriuos draugus. Kai jis baigė medicinos studijas, padedamas žmonos Klaros tėvo 1887-aisiais Varšuvoje išleido pirmąją knygą apie esperanto kalbą „Tarptautinė kalba. Įžanga ir pilnas vadovėlis“. Būtent šie metai ir laikomi esperanto gimimo metais. Liudvikas pasivadino dr. Esperanto („besitikintis daktaras“), tačiau greit visi ėmė taip vadinti pačią kalbą.
L. Zamenhofas labai daug dėmesio skyrė esperanto kalbai tobulinti, todėl ji labai greitai paplito daugelyje šalių. O jau 1905-aisiais pavasarį buvo išleistas Fundamento de Esperanto – oficialusis esperanto kalbos šaltinis. Po kelių mėnesių Prancūzijoje įvyko pirmasis Pasaulinis esperanto kalbos kongresas.

Mokymosi entuziastai

Esperanto kalbai pradėjus plisti pasaulyje, jos entuziastų ir norinčių išmokti atsirado ir Lietuvoje,  Mažeikiuose – taip pat. Apie mūsų rajone veikusių esperantininkų veiklą nemažai duomenų surinko  Mažeikių muziejaus rinkinių saugotoja Živilė Ruikienė. Pasak jos, pirmosios žinios apie esperantininkus mūsų rajone siekia 1925 metus.
Esperanto kalba leidžiamas žurnalas „Litova stelo“ rašė, kad mokytojas Apolinaras Opulskis rūpinosi esperanto kursų steigimu mokyklose. Jis gimė 1884-aisiais Pakvistyje (tuometinėje Mažeikių apskrityje), o mirė Vilniuje 1984-aisiais metais. Palaidotas yra Bernardinų kapinėse. Ant jo paminklo yra epitafija esperanto kalba.
Ilgą laiką esperantininkų veikla Mažeikiuose buvo apmirusi ir tik 1970-aisiais esperantininko mažeikiškio Konstantino Bužoko pastangomis buvo suorganizuoti esperanto kalbos kursai. Tačiau tarybiniais metais tokia veikla nebuvo pageidaujama ir esperantininkams teko išsiskirstyti.
Pagal Ž. Ruikienės surinktus duomenis, vis dėlto 1976-aisiais Mažeikių pašonėje, Viekšniuose, įvyko svarbus esperantininkų renginys – 17-oji Pabaltijo esperantininkų stovykla. Šios stovyklos kasmet pakaitom vykdavo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Nors esperanto kalba nebuvo oficialiai uždrausta, tačiau 1973-aisiais tokia stovykla Lietuvoje neįvyko, nes valdžia nedavė leidimo. Buvo aišku, kad toks leidimas nebus gautas ir 1976-aisiais. Todėl grupelė esperantininkų nutarė rizikuoti ir stovyklą be leidimo suorganizuoti Viekšniuose, tuometinėje profesinėje mokykloje. Į šią stovyklą susirinko per 240 esperantininkų iš įvairių Tarybų Sąjungos kampelių. Prasidėjus Atgimimui esperantininkai suaktyvėjo. Mažeikiuose propaguoti esperanto kalbą ėmėsi mokytoja Elena Kuzmickytė, 1988-aisiais sukvietusi esperantininkus į kalbos mokymosi kursus. Šiuo metu Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje gimnazistus esperanto kalbos moko aktyvi esperantininkė Gražina Opulskienė.

Pasidalijo prisiminimais

Vienas iš esperanto kalbos pradininkų po Antrojo pasaulinio karo buvo Konstantinas Bužokas (1945–2015). Jis savo prisiminimus apie esperanto kalbos mokymąsi ir kursų organizavimą surašė ant kelių baltų popieriaus lapų, kuriuos išsaugojo viena iš jo jaunesnių seserų – Marija. Moteris, norėdama, kad šie prisiminimai išliktų ateities kartoms, juos išspausdinti perdavė „Santarvei“, o vėliau juos ketina atiduoti Mažeikių muziejui.
Savo užrašuose jis dalijasi prisiminimais ir apie tremtį, kai pirmą kartą susidūrė su svetima kalba.
Vaikystėje su šeima gyvendamas šalia geležinkelio matė ešelonus su remiamais žmonėmis, kuriuos saugojo kareiviai.
„Tada ir buvo mano pirmoji pažintis su svetima kalba. Čigoniškai mes jau buvome pramokę ir tai mums atrodė natūralu, lyg ir gimtoji kalba“, – rašo K. Bužokas.
Tolimesnis jo kalbų mokymasis buvo iš senų laikraščių, kuriais būdavo nuklijuotos sienos, kadangi pokario metais sienų apmušalų buvo beveik neįmanoma gauti.
„Ant sienų klijavo „Tiesą“ ir rusišką „Pravdą“. Atmintyje likę prisiminimai iš 1950-ųjų metų. Aš stoviu prie sienos ir pirštu rodau raides ir klausiu, ką jos reiškia. Tėtis suprato rusiškai. Tai pramokau ir rusiškas raides. Į mokyklą pradėdamas eiti 1952 metais, jau mokėjau visą lietuvišką ir rusišką abėcėlę“, – prisiminimais dalijasi vyras.
Baigdamas ketvirtą klasę, jis neblogai mokėjęs kalbėti ir rašyti ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai: „Maždaug tuo metu namo palėpėje radau prieškarinio savaitraščio „Šaltinis“ komplektą. Įnikau skaityti. Į akis krito beveik kiekviename numeryje esantis skyrelis nesuprantama kalba. Raidės lyg ir lietuviškos, bet kas ten parašyta, nesupratau. Tik buvo aišku, kad tai parašyta keista kalba, kuri vadinasi „Esperanto“. Tėtis buvo girdėjęs, kad tai esanti kalba, kuria kalbama visame pasaulyje. 1959 metais nusipirkau ką tik pasirodžiusį vadovėlį. Tai buvo Ipolito Cieškos ir Juozo Petrulio „Esperanto kalbos vadovėlis“. Perskaičiau jį kaip romaną“, – pažintį su esperanto kalba prisimena jos puoselėtojas.

Įsisuko į esperantininkų veiklą

Nors K. Bužoką ir sudomino esperanto kalba, tačiau išmokti tada jos nepavykę – nebuvo kam padėti, dar labiau situaciją pablogino namus nusiaubęs gaisras, kuomet liepsnose žuvo visi prieškario laikraščiai ir žurnalai ir pirmosios žinios apie esperanto kalbą.
Į esperantininkų judėjimą jis įsisuko tik 1969 metais, įstojęs į Kauno politechnikos institutą. Pirmasis mokytojas – žinomas prieškario esperantininkas – korespondentinės esperanto kalbos knygos autorius A. Medonis-Medišauskas. Rugsėjį pradėjęs mokytis, gruodžio pabaigoje mokėjo kalbėti ir skaityti bei rašyti esperanto kalba.  K. Bužokas prisiminė, kad 1970-ųjų vasarą Kretingoje vyko Pabaltijo esperantininkų stovykla: „Per dvi savaites negirdint kitos kalbos, puikiai išmokau esperanto kalbą ir išlaikiau egzaminus kalbos dėstytojo kvalifikacijai įsigyti“, – pasidžiaugė savo rašytiniuose prisiminimuose mažeikiškis.
Šioje stovykloje susipažino su nuostabiu žmogumi Antanu Poška – žymiu antropologu, apkeliavusiu visą pasaulį. Šis žmogus K. Bužoko prašymu 1971 metais atvyko į Mažeikius ir pravedė keletą paskaitų apie savo keliones ir esperantininkų veiklą.

Kursams užkirstas kelias

Pablogėjusi sveikata K. Bužokui neleido baigti aukštojo mokslo. Tad grįžęs į Mažeikius jis pradėjo organizuoti esperanto kalbos kursus. Tuo metu jau nebebuvo draudimo jos mokytis, bet ir pritarimo nebuvę.
„Stalinas esperantininkus ir filatelistus buvo priskyręs „liaudies priešų“ kategorijai“, – prisimena esperantininkams nepalankų metą mažeikiškis.
Nors Stalino jau nebebuvo, su kursais sekėsi nelengvai.
„Nežinia kas atsitiko, bet po pirmo užsiėmimo mūsų kursai buvo išvaikyti. Na, ne išvaikyti, bet buvau pakviestas į KGB skyrių ir man buvo pasakyta, kad kursų daugiau nevesčiau, o kursantams pats turiu sugalvoti priežastį, dėl ko negaliu kursų vesti. Man griežtai atsisakius tai padaryti ir patarus pačiam viršininkui nuvykti ir viską paaiškinti, buvau iš kabineto išprašytas ir pasakyta, kad daugiau jie nenori nieko girdėti apie esperanto kalbą“.

Susirašinėjo su kitomis šalimis

Nebelikus esperanto kalbos kursų, K. Bužokas pradėjo aktyviau susirašinėti su bendraminčiais iš kitų pasaulio šalių, mokančiais esperanto kalbą. Deja, ne visi laiškai pasiekdavo adresatus, ne visus gaudavo ir jis.
Po ilgos pertraukos K. Bužokas vėl suorganizavo esperanto kalbos kursus: „Tik 1988-aisiais  išsikėlus gyventi kaiman man pasisekė pravesti dar vienus kursus, tik ne Mažeikiuose, bet Naujojoje Akmenėje. Po to mano, kaip esperantininko, aktyvi veikla nutrūko. Gyvenau kaime ir vis paskaitinėjau literatūrą. Taip jau įvyko, kad mano daug metų kaupta esperanto kalbos biblioteka dviejų negeranoriškų žmonių suokalbio dėka dingo. Dabar tik retkarčiais gaunu ką nors paskaityti“, – savo prisiminimuose rašo esperantininkas.
K. Bužoko sesuo Marija, kuri perdavė „Santarvei“ brolio rankraštį, taip pat prisiminė tuos laikus, kai į namus tiesiog plūsdavo laiškai iš įvairių pasaulio vietų.
„Jų būdavo tiek daug, kad tiesiog netilpdavo į pašto dėžutę. Todėl brolis ne kartą buvo sulaukęs tuometinės santvarkos sargų dėmesio, būdavo apklausiamas. Saugumiečiams labiausiai rūpėdavo, kas parašyta tuose laiškuose, ir be galo pykdavo, kai nesuprasdavo, nes dauguma tekstų būdavo parašyta jiems nesuprantama esperanto kalba“, – prisiminė moteris.
Ji ir pati mėginusi mokytis esperanto kalbos, tačiau gyvenimas susiklostęs taip, kad šiuos mokslus teko mesti.

Prisiminė buvusi mokinė

„Santarvei“ pavyko rasti ir pakalbinti dar vieną moterį, kuri beveik prieš pusšimtį metų lankė K. Bužoko vedamus esperanto kalbos kursus. Tai buvusi mažeikiškė Vida Vičienė, dabar gyvenanti Panevėžyje. Moteris sakė, kad esperanto kalbos pradėjo mokytis, nes norėjo sužinoti kažką naujo, neįprasto.
„Tuo metu daug kas buvo draudžiama, neleidžiama, kontroliuojama. O esperanto kalba buvo lyg naujas, nepatirtas, gaivos gūsis. Todėl, vos tik sužinojau apie tokius kursus, iš karto užsirašiau. Tarp besimokančių buvau bene jauniausia – dar lankiau mokyklą“, – kalbėjo V. Vičienė.
Noras išmokti esperanto kalbą truko tiek, kiek truko kursai. Vėliau viskas pamažu pasimiršę. „Pabaigusi mokyklą pradėjau studijuoti mediciną. Mokslai buvo sunkūs, reikalaujantys daug laiko. Todėl esperanto kalba liko tik kaip malonus prisiminimas. Dabar net nebegalėčiau šia kalba  susikalbėti. Vargu ar beprisiminčiau ir raides“, – atviravo pašnekovė.
Ji apgailestavo, kad iš to laikmečio neliko net nuotraukų, kurios padėtų prisiminti daugiau.

Greitai išmokstama kalba

Šiuo metu viena žinomiausių mažeikiškių esperantininkių yra mokytoja Gražina Opulskienė, dirbanti Merkelio Račkausko gimnazijoje. Pasak jos, žmonių, kurie moka šią kalbą ir ją naudoja bendravimui, yra visose pasaulio šalyse.
„Kalba iš tiesų lengvesnė nei kitos užsienio kalbos. Yra net paskaičiuota, kad, norint išmokti taip vadinama buitinę, kasdienę esperanto kalbą, kad tiesiog susišnekėtum elementariausiais dalykais, tereikia vos 150 akademinių valandų. Kitų kalbų reikia mokytis kur kas ilgiau“, – sakė G. Opulskienė.
Mokytoja sakė pažinojusi K. Bužoką, tačiau jai neteko lankyti jo dėstomų kursų – esperanto kalbos ji pradėjusi mokytis daug vėliau šios kalbos. Tačiau būtent K. Bužokas buvo vienas iš tų žmonių, kurie ją sudomino šia neįprasta kalba.
„Pirmą kartą su esperanto kalba teko susidurti, kai pamačiau, kaip Vita, viena iš klasės draugių, per pertraukas kažko taip įnirtingai mokosi. Ji paaiškino, kad tai esperanto kalba, kurios ji mokosi lankydama Bužoko vedamus specialius kursus. Gaila, kad tuomet viskas taip susiklostė, kad aš į tuos kursus nepakliuvau, tad esperanto kalbos pradėjau mokytis daug vėliau“, – prisiminimais dalijosi G. Opulskienė.
Mokytoja Merkelio Račkausko gimnazijoje vadovauja esperanto kalbos būreliui, kurį kasmet lanko po 40 moksleivių. Ji pasidžiaugė, kad vaikai tai, ką išmoksta, pritaiko ir tolimesniame gyvenime. „Esperanto kalba yra išplitusi po visą pasaulį. Todėl neretai mano buvę mokiniai, išvykę į užsienį, randa su kuo pasikalbėti šia tarptautine kalba ir greičiau ten pritampa, integruojasi“, – džiaugėsi G. Opulskienė.

Trumpas tekstukas

G. Opulskienė pateikė spausdinimui trumpą savo sugalvotą tekstą esperanto kalba apie „Santarvės“ laikraštį: „Konordo“ estas la loka gazeto destinita por la homoj kiuj lo?as en urbo kaj distrikto Ma?eikiai. Gazeto informas pri la aktualaj nova?oj, publikigas informojn pri kulturaj, sportaj kaj politikaj eventoj. En gazeto aperas diversaj intervuoj, historiaj rememoroj kaj multaj  anoncoj. Vere valoras aboni kaj regule legi la gazeton.
O kad visi suprastume, kas parašyta, pateikė ir vertimą: „Santarvė“ yra vietinis laikraštis, skirtas Mažeikių miesto ir rajono žmonėms. Laikraštis informuoja apie svarbias naujienas, skelbia informaciją apie kultūrinius, sportinius ir politinius įvykius. Laikraštyje pasirodo įvairūs interviu, istoriniai prisiminimai ir daug skelbimų. Tikrai verta prenumeruoti ir nuolatos skaityti šį laikraštį“.

Adelė VARAČINSKAITĖ

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Populiariausios paieškos frazės: akcija, alkoholis, avarija, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, orai, paroda, policija, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sodininko skiltis, sveikata, taryba, vagystė, vagystės, Viekšniai, šisbeitauskas, Židikai. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.
' + '');