- Mažeikiai, naujienos, žinios – Santarvės laikraštis, santarve.lt - http://www.santarve.lt -

Konkursas „Žemaitiška istorija“ tęsiasi

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Šiame numeryje spausdiname mūsų konkursui „Žemaitiška istorija“ krakiškės Aldonos Andrulienės atsiųstus prozos tekstus.

Vaiduoklis
Aš eso gėmusi i augusi Maigu kaime, Vėikšniū parapijuo. Nomėj i rokavomies ta vėikšniškiu žemaitėška tarme. Tap i rašau, kap eso išmuokusi nu vaikystės rokoutėis. Tū nutikėma, katrū nuorio papasakuotė, mon papasakuojė mona oušvis, katras tame pat kaime gyvena. Anuo jaunystė bova praėjusi kėtor – Laižuvuos pusie.
Vo bova tap.
Rodens vakara, ruoduos, apie Vėsus švėntus, kelė kaima vāike susirinkē vakaruojė: špuosava, joukava, kalbieje i iš „posbotelkės“ kaštavuoje.
Prieje pri kalbuos, ka netuolėj esunčiūse kapeliuse kažėn kas vaidenas – baida pro šali einont. Sakė, ka i su arkles važioujint yr tas pats: anėi tik suprunkšt i pasileid zuovada.
Kap i vėsomet kompanijuo, nuomonės nebesutāpa. Vėins vaikis, pavadinkem anu Liodvėko i sāka:
– Vo aš i nebijuočiau! Nieks monės neišgosdins.
– No, no, nevierėjam. Iruodyk. Tujau pat nueik i tus kapelius,– kėtė vaikē mondravuojė.
– No, i nueiso, no i iruodysio,– nepasidevė Liodvėks.
I susilyga iš botelkas arielkas.
Vo kap iruodys, ka tėkrā tėn bova nuejes?
Sugalvuojė. Idevė ekietvėrbali (tas yr tuoks gelžinis mediniu ekiečiu stryps, maždaug dviju sprindžiu elgoma, vėinamė galė nusmailints) i pasakė, ka reks tu ekietverbali ikaltė kapėliu vėdurie. Ryta meta nueis paveizietė, a tėkrā darbs atlėkts.
Naktis. Tomsi. Lynuo. Bet yr sulygta – rek eitė. Apsivėlka ėlga pluoščio, ka nesulyto, unt drosuos išgierė puora čerkū i išeje. Eitė bova netuol kilometra. Eidams susieiškuoje akmini, kou tu ekietverbali kals. Nuejė i pat kapelius. Kažėn kor medie subrazdieje paukštis, bet Liodvėks drosos, neišsigonda. Vėdurie kapėliu, kap bova lėipta, pasilėnkė i ikalė tu gėlži i žeme. Stuojas i eis pas driaugus pasiruodytė, ka tėkra drosos. Vo paeitė – nė iš vėitas! Kažėn kas tūr už skverna…
Daba jau i gėrtoms išgarava. Rek gelbėtėis. Staigē tik drykst už gozėku – tėj bemat išsibarstė. Išsinierė i iš pluoščiaus ronkuoviu, i kėik tik kuojės ikabėn, parskuitė pas driaugus. Vėsos perbalės, gėrtoma nė znuoka. Papasakuoje, kas nutėka.
Sulygtovės kap i laimietas, botelka uždėrbta. Kalbū užteka iki aušruos. Išaušos vėsė išejė i kapėlius paveizietė, kap tam ekietverbaliou beinas… Atėje veiz: su tou smailio gelžio sava pluoščiaus skverna prikalės pri žemės. I pluoščius be gozėku, šlaps i nelaimings valuojas unt žemės…

Pijuoka vargā
Tai bova 1975 m. rodou. Dėrbau bibliuotekuo. Darba laiks bova iki 8 val. vākara, vo nomā – Maigu kaimė, už kokiū 5 kilometru. Pats tėisiausės kels bova pagal Obagyna mėška. Paskou reikieje tuokio kelelio pereitė per mėška kertė. Jau senē sutemē, prožektuorios ronkuo – tāka pasišvėito. Jau priėjau tu kelėli, koriou reks līstė i mėška, gėrdo – tuo pusie kažėn kuoks vyrėšks keikas dėdžiausio balso i kažku plumpėn. I eitė baugo, i grižtė nebie kap. Bėjau, bet eino. Biški arčiau priėjusi supratau, kas če tap su arkles „rokoujes“. Iš balsa i tu žmuogo pažėnau. Tumet i nebebijuojau. Priėjusi pašvėito su prožektuorio i matau, ka tėkrā Juonis. Aiškē maties, ka gėrts. Važioudams su puoro arkliu, išsoka iš tuo kelelė i ivažiava i dėdele puši: vėins arklys vėinuo pošeis pusie, ontros kėtuo. Dešlios su pakinkymas remas i puši, vo tas tumsuo namata, vo ka gėrts – vėsa neborentoujas. Tik moš tus arklius i keik bjauriauses žuodes.
Dabar aš jau mondri – švėisa mona ronkuo. Kėtuo ronkuo da i gēra pagali torio. Mon vėsomet dėdelē gaila gyvuliū, vo pamačiusi, kas dedās, tėik supykau, ka vėsa sava „galybė“užsipouliau Juoni. Daba jau aš anam grasėnau i so pagalio užmoštė žadiejau. Juoniou ne dėdele patėka tas mona smarkoms, žadiejė kap i turietėis.
Užgesėno prožektuorio i monės nebier…
Daba jau mona vėršos.Ons suprata, ka be mona pagelbas iš mėška neišvažious. Padego prožektuorio  i kamandavuojo, kap tus arklius su ratas atstumtė atbulus. Klāusė, niekor dietėis. Neklausys – išjungsio prožektuorio i viel jouda naktis. Kėik galiejau ir aš tus ratus padiejau trauktė atbulus. Iškeikiau aš anū už arkliū mušėma, bet nebesispuorėje.
Tap sugelbiets nuvažiava, kor anam reikieje. Aš irgi nuejau savo kelio i numus.

Redakcija primena: konkursas vis dar tęsiasi. Laukiame žemaičių kalba parašytų originalių tekstų: eilėraščių, nedidelių prozos ar publicistikos kūrinėlių.
Siųskite juos el. paštu info@santarve.lt arba adresu V. Burbos g. 6,  89218 Mažeikiai su prierašu „Konkursui „Žemaitiška istorija“.