Tėvą ir sūnų futbolas lydi visur – jis išlieka ir darbu, ir pomėgiu

Pasak Algirdo Mikos (antroje eilėje dešinėje), 2004 m. gimimo žaidėjai, kuriuos jam teko treniruoti, šiuo metu svariai papildo vyrų komandos gretas.

Pasak Algirdo Mikos (antroje eilėje dešinėje), 2004 m. gimimo žaidėjai, kuriuos jam teko treniruoti, šiuo metu svariai papildo vyrų komandos gretas. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Tėvo pomėgį žaisti futbolą nuo mažų dienų, matyt, paveldėjo ir sūnus. Taip būtų galima apibūdinti Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos kūno kultūros mokytojo Algirdo Mikos ir jo 23-ejų metų sūnaus Adomo, tęsiančio aktyvią futbolininko karjerą, pasirinkimus.

Vedė noras tobulėti

52-ejų metų pedagogas pasakoja: potraukis futbolui prasidėjo nuo bendro kiemo – jis augo viename kieme su žinomu mūsų mieste bei šalyje futbolo specialistu Sauliumi Verteliu.
„Saulius buvo gerokai vyresnis, tačiau pasiimdavo mus, kiemo vaikus, kad galėtume kartu pažaisti futbolą ir visą laiką mus „maustydavo“ savo gudrybėmis. Dabar tokių laikų nebėra, o tada kieme futbolą žaisdavome beveik iki išnaktų. Be to, ir mūsų kiemas buvo sportiškas – be Sauliaus, čia gyveno dabar Plungėje krepšinio treneriu dirbantis Eugenijus Timofejevas, vėliau „Montuotojo“ futbolo ekipoje žaidęs Antanas Vilius.
Mums, mažiukams, įkyrėjo, kad mus visą laiką nugali, tad ir nuėjome į treniruotes pas pirmąjį trenerį Algį Petkų – į aikštyną, kuris buvo dabartinės Senamiesčio pagrindinės mokyklos vietoje“, – pirmuosius žingsnius prisiminė A. Mika.
Keitėsi treneriai, paskutinis iš jų – Jurijus Stupakovas Algirdui pasiūlė mokytis Kūno kultūros institute, kur mažeikiškis žaidė už „Atletą“. Po studijų jis grįžo į Mažeikius, derino trenerio Sporto mokykloje darbą su žaidimu Mažeikių „Jovare“.
Kai susikūrė „Romar“ ir per dieną vykdavo po dvi treniruotes, teko rinktis: arba trenerio darbas, arba žaidimas.
Algirdas pasirinko trenerio duoną ir padėjo „Romar“ ekipai apie trejus metus – iki kol ji egzistavo.

Sūnų nuvedė pas pažįstamą

Kitokiu keliu į futbolą atėjo Adomas Mika. Mikų šeimos garažas buvo prie buvusios kompresorių gamyklos, o jie tuo metu gyveno prie „Putino“ prekybos centro. Tėtis su sūnumi vis praeidavo pro dabartinės Gabijos gimnazijos stadioną.
„Ten futbolo treniruotes vaikams vesdavo buvęs mano treniruočių draugas Nerijus Gudaitis. Mačiau, kad sūnus darželinukas susidomėjęs į jas žiūri, kartą paklausiau, ar nori. Jis palinksėjo galva, taip pažįstamas treneris Adomą ir prijungė prie kitų vaikų.
Tiek man, tiek sūnui nė karto nebuvo kilusi mintis mesti futbolą. Jam gal net buvo sunkiau pasirinkti – penktoje klasėje Adomas patyrė tokią traumą, kad devynis mėnesius negalėjo žaisti futbolo. Maniau, kad jau viskas, mes. Tačiau jis: ne, žaisiu, ir viskas“, – pasakojo A. Mika.
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.

One Reply to “Tėvą ir sūnų futbolas lydi visur – jis išlieka ir darbu, ir pomėgiu”

  1. Rolandas parašė:

    Užaugino Mažeikiai,o dabar ne Mažeikiams padeda,o Telšiams….

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

scroll to top