Tėvas ir sūnus – pavyzdys sudomina, užkrečia, įkvepia

Nors sūnus Benediktas baigė skulptoriaus studijas, tėvą ir sūnų Mikuckius
sieja aistra kalvystei. Nuotr. iš redakcijos archyvo

Pirmą birželio sekmadienį švęsime Tėvo dieną. Nieko naujo nepasakysime teigdami, kad tėvo pavyzdys skatina, o neretai ir pastumia sūnų žengti vienu ar kitu gyvenimo keliu.
„Santarvė“ pakalbino žinomus Mažeikiuose žmones, kurių vaikai pasirinko tą pačią profesiją, užsiėmimą – kelius, kažkada pasirodžiusius svarbiais ir jų tėvams.

Varžybas stebėjo nuo mažumės

Ne vienus metus krepšiniui atidavęs, Mažeikių ekipose rungtyniavęs Aivaras Jokubaitis neslepia, kad sūnaus Roko stumti tikrai nereikėjo, jis pats pasirinko krepšininko profesionalo karjerą.
„Pirmiausia, mama žaidė krepšinį, aš žaidžiau. Gal tai genai? Antra, Rokas nuo pat vaikystės lankėsi Mažeikių komandos, kuriai aš atstovavau, varžybose, „sirgo“ už mus. Ir tai jam įskiepijo meilę krepšiniui. Nuo krepšinio nebuvo „ilsimasi“ ir namuose – kambariuose būdavo pilna kamuolių ir vaikiškų krepšių. Ir aš pats žiūrėdavau krepšinį. Ko kito tikėtis, jeigu Rokas ir miegodavo su kamuoliu?“ – pasakojo A. Jokubaitis.
Krepšininkas pasakojo: sūnus visada buvo judrus, jam sekėsi ir futbolas, todėl tėtis labai nespaudė prie krepšinio. Pats pasirinko.
Pasak A. Jokubaičio, ne vieną kartą jis yra Rokui sakęs, jog bus sunku. Gali būti momentų, kai nebenorėsi net pažiūrėti į kamuolį, bet jeigu jau persilauši, tada jau žaisk rimtai, – patardavo tėtis.
„O štai vyresnėlei dukrai Agnei nepavyko persilaužti – vaikystėje ji taip pat žaidė krepšinį, tačiau sulaukusi paauglystės rado kitų prioritetų. Tačiau manau, kad jos širdelėje vis tiek kažkiek vietos šiai sporto šakai liko – kai pradėjo studijuoti Vilniaus universitete, vėl pradėjo žaisti.
Tai, kad vaikai bent kažkiek seka tėvo pėdomis, tikrai visiems tėvams yra malonu“, – apibendrino krepšinio veteranas.

Patarimus dalija treneris

Tėtį Aivarą ir sūnų Roką sieja ir panašus krepšinio žaidimo stilius – pavyzdžiui, abu kamuolį varosi kaire ranka. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Kauno „Žalgirio“ žaidėjas Rokas Jokubaitis sako, jog jau neprisimena, kaip tėtis žaidė Lietuvos krepšinio lygoje – tuomet buvo dar mažas. Kita vertus, tėtis visada buvo autoritetas ir skatino sportuoti – su juo kartu Rokas eidavo į varžybas, į treniruotes. Kiek tik galėjo, žaidė kamuoliu.
„Vasarą vaikai ilsėdavosi, o man „skiepyti“ sportą pradėjo nuo mažų dienų – pats eidavo savarankiškai sportuoti į stadioną, ir mane vesdavosi. O man tai buvo įdomu, matyt, tai užkabino ir nebepaleido.
Anksčiau tėtis ir pamokydavo, patardavo dėl to, ką blogai darau, tačiau dabar tikriausiai supranta, kad turiu tokį trenerį kaip Šarūnas Jasikevičius, kuris tiek patarimų ir pamokymų padalija, kad tikrai daugiau nereikia. Su tėčiu rimtai pakalbame apie krepšinį, nes jis turi ką pasakyti iš psichologinės pusės“, – pasakojo R. Jokubaitis.
Aikštelėje vienas prieš vieną tėtis su sūnumi anksčiau žaidė ne kartą. Kaip prisipažįsta Rokas, jau ir šalies rinktinei atstovaujantis devyniolikmetis beveik visada pralaimėdavo tėčiui. Kai prieš kelerius metus laimėjo, daugiau ir neberungtyniauja. Dabar jau jis yra nugalėtojas, – šypsojosi krepšininkas profesionalas.

Geriausias žaislas – „lenciūgas“

Visoje šalyje žinomas kalvis Virgilijus Mikuckis apie sūnų Benediktą pasakojo: „Skatinau, kad studijuotų skulptorystę, norėjau, kad turėtų supratimą ir apie kitas meno šakas, išsiugdytų erdvės pojūtį. O išėjo taip: jeigu tėvas kalvis, tai ir sūnus seka jo pėdomis.“ Sūnaus pasirinkimą komentuodamas V. Mikuckis lyg pasiguodė: be to, ir skulptūra dažniausiai yra susijusi su kalvyste.
„Turbūt nuo mažų dienų jis „metalistas“ augo. Dar kai mažas buvo, kai į kaimą nusiveždavome ir pasodindavome į maniežą, pripažino vieną žaislą. Nesvarbu, kiek tų žaislų pripirktume, kiek jų pridėtume į maniežą, bet mieliausias vis tiek buvo paprastas lenciūgas“, – pasakojo V. Mikuckis.
Tėvas prisipažįsta: nei jis per daug skatino sūnų, nei jį atkalbinėjo. Benediktą paprasčiausiai traukė tėvo kalvė. „Vis ateidavo ir ateidavo, tai, matyt, taip ir turėjo būti“, – apie savo įtaką sūnui svarstė Virgilijus.

Leido pastovėti prie priekalo

Skulptūros studijas baigęs Benediktas Mikuckis sakė, kad jau nuo mažens į tėčio darbą žiūrėjo rimtai. Kalvėje tėtis prapuldavo nuo ryto iki vakaro, tai kur vaikui eiti? Ir jo darbas tapo pavyzdžiu, kaip reikia dirbti, stengtis, kurti.
„Mane gal jau nuo aštuonerių metų veždavo į Mažeikių šventes, kur jis demonstruodavo kalvystės amatą. Tada jau leisdavo ir man prie priekalo pasireikšti: tai vinį kokią nukalti ar šiaip plaktuku metalą padaužyti.
Palaipsniui tuo susižavėjau. Kuo toliau, tuo įdomiau darėsi ir norėjosi ir pačiam kažką sudėtingesnio nukalti. Taip ir pasukau tuo keliu. Pamatas jau buvo padėtas, todėl nelabai ir turėjau minčių žengti į kurią nors kitą gyvenimo sritį“, – kalbėjo B. Mikuckis.
Nors savų vaikų dar neturi, tačiau, prisimindamas tėčio pavyzdį, skulptorius tvirtina: leistų vaikui laisvai rinktis, kokiu gyvenimo keliu žengti, tačiau pradžią, nuo ko reikėtų startuoti, vis tiek duotų.

Po pamokų – į salę

Tris sūnus turintis jėgos klubo „Mažeikių švyturys“ treneris Benjaminas Milis tvirtino tikėjęs, kad nors vienas iš jo vaikų seks tėvo pėdomis. Paulius labiau linko prie krepšinio, Egidijus – prie įvairių elektronikos prietaisų, o štai Arnoldas iš karto pasakė: „Noriu būti sporte“. Todėl išvyko į Klaipėdą, kur baigė kūno kultūrą. Nors dirba kitą darbą, ateina į klubą, kur ir pats sportuoja, ir rankų lenkikus treniruoja.
„Prisimenu: kur buvęs, kur nebuvęs, po pamokų Arnoldas ir atbėga į klubą, tik duok jam užduočių. Ir iš karto – prie jėgos treniruoklių. Prisipažinsiu, skatinau, mokiau, kaip taisyklingai su svarmenimis dirbti. Bet buvau ramus ir dabar džiaugiuosi – visi trys sūnūs turėjo užsiėmimą, nesišlaistė gatvėmis, nenuėjo klystkeliais“, – kalbėjo B. Milis.
Anot trenerio, kitaip ir negali būti – tik per tėvus, per jų gyvenimo būdą vaikai neretai supranta, kas yra gerai, kas yra sektina, o kokių ydų ar negerovių reikia vengti.

Norėjo būti toks pat

Pasak Benjamino Milio (kairėje), aktyvus vaikų sportavimas davė daug teigiamų dalykų – nė vienas iš jų nenuėjo klystkeliais. Arnoldo Milio teigimu, jam buvo svarbu sekti tėvo pavyzdžiu.

„Paprasčiausiai norėjau būti toks kaip tėtis“, – trumpai savo pasirinkimą įvardijo daugkartinis šalies rankų lenkimo čempionas Arnoldas Milis.
Jis išbandė daug sporto šakų, tačiau vis tiek sugrįždavo į treniruoklių salę. „Mačiau, kaip tėtis dirba su svarmenimis ir treniruokliais, mačiau, kad sunku, bet norėjau ir aš toks būti, turėjau tikslą. Ir manau, kad neapsirikau – ką norėjau, tą ir pasiekiau“, – kalbėjo Arnoldas.
Mokydamasis devintoje klasėje A. Milis jau rengė mokyklines rankų lenkimo varžybas, prisidėjo ir tėtis – padėjo jas pravesti, pamokė, kaip teisėjauti, todėl ir dabar Arnoldą galima pamatyti teisėjaujant šalies čempionatuose, įvairiuose turnyruose.
Kaip ir kiti kalbinti pašnekovai, A. Milis sakė, jog šis sekmadienis jam svarbi šeimos šventė – Tėvo diena.
Prie pašnekovų prisideda ir „Santarvė“.
Visiems tėvams, kurie jau užaugino puikius vaikus ar kurie juos dar tik augina, linkime gražios šventės. Tiems, kuriuos prisimename su ilgesiu, – neblėstančios meilės ir pagarbos.
Ir padėka visiems – ne tik už gyvybę, bet ir už mūsų gyvenimą.

One Reply to “Tėvas ir sūnus – pavyzdys sudomina, užkrečia, įkvepia”

  1. Nejuk parašė:

    Mazeikiuose vieni krrpsininkai karatistai ir versla ryklei patape po darbo savivaldybeje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto