Aktualijos, Žmonės | 2012-02-16 06:00 | Autorius:
Versija spausdinimui

Valdas Adamkus: „Tikrai turime kuo didžiuotis“(7)

Prezidentas Valdas ADAMKUS. Džojos Gundos BARYSAITĖS nuotr.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse „Santarvė“ kalbėjosi su Prezidentu Valdu Adamkumi.

– Jūsų Ekscelencija, ką Jums asmeniškai reiškia Vasario 16-oji?
– Man Vasario 16-oji – tai didelio pasididžiavimo savo tauta, turinčia turtingą istoriją ir gilias šaknis, diena. Ši diena simbolizuoja neįtikėtiną tautos gyvybingumą, įrodytą per ilgą savo gyvavimo istoriją.
Didžiuojuosi esantis šios tautos narys. Tautos, turinčios savitą istoriją ir galinčios pasigirti svariu indėliu pasaulio tautų istorijoje, galinčios didžiuotis savo didinga praeitimi.  Ši diena man yra asmeniškai brangi.

– Kaip ši diena atsirado Jūsų gyvenime? Kaip ši diena buvo minima tarpukario Lietuvoje? Ar įžvelgiate skirtumų tarp Jūsų jaunystės laikais minėtos Vasario 16-osios ir šiandien švenčiamos?
– Vasario16-ąją, kaip Valstybės atkūrimo dieną, atsimenu dar nuo pradinės mokyklos laikų.
1936 metų Vasario 16-ąją prisimenu labai aiškiai, lyg tai būtų nutikę vakar: pirmą kartą dešimtmetis vaikas savo akimis matė visos tautos pakilimą.
Ta diena man įsiminė savo iškilmingumu ir didingumu. Visa Lietuva šventė: miestai ir kaimai skendėjo vėliavų jūroje, visur šventiniai paradai,  šventės mokyklose.
Mano jaunystės laikais mokykla, kaip ir šeima, vaidino labai reikšmingą vaidmenį formuojant jaunojo žmogaus pagarbą Tėvynei ir jos idealams. Lietuvos žiniasklaida, ypač radijas, tuo metu buvęs svarbiausias informavimo šaltinis, ypatingą dėmesį skyrė šios dienos nušvietimui: iškovotos laisvės idealų iškėlimui, pagarbos laisvės kovų dalyviams skatinimui.
Visa ta atmosfera man paliko ypatingą įspūdį ir neabejotinai ryškų pėdsaką mano tolesniame asmenybės formavimesi. Atrodė, kad kiekvienam žmogui ši diena yra ypač svarbi ir jaudinanti. Tą jausmą ir nuotaiką jaučiu iki šiol. Tuo metu atrodė, kad niekas kitas neegzistuoja, tik bendras šventės, patriotizmo ir pasididžiavimo jausmas. To pamiršti neįmanoma.

– Labai įdomu sužinoti Jūsų nuomonę apie Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimą prieškario Lietuvoje ir dabar. Ar Jūs sutinkate su dabar vyraujančia jaunų žmonių nuomone, kad ši diena Lietuvoje yra minima gana niūriai: ji labiau skirta valdžios žmonėms bei valstybinėms įstaigoms, o paprasti žmonės nėra tiesiogiai įtraukiami į šios dienos iškilmes, na, nebent stebėdami televizijos laidas?
– Šiandieną sunku tai objektyviai vertinti, nes tai, kas buvo jaunystėje, mes visi linkę idealizuoti. Gali būti, kad šiandien viskas, kas vyko tuomet, man atrodytų jau kitomis akimis, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad atsakomybės jausmas ir dvasiniai išgyvenimai dėl savo Tėvynės likimo, įskiepyti dar ankstyvoje vaikystėje, lydėjo mane visą gyvenimą.

– Šiandieną, kai girdžiu skirtingų pasisakymų ir net abejonių Vasario šešioliktosios tema – kelia didžiulę nuoskaudą. Tokiomis akimirkomis kyla klausimas – kodėl? Ar gyvenimo aplinkybės, civilizacijos pažanga, ar požiūris į gyvenimą tiek pasikeitė, kad dvasinės vertybės, anuomet daugeliui mūsų buvusios tokios brangios, šiandieną tampa bereikšmės?
– Mes buvome auklėjami taip, kad dėl Vasario 16-osios idealų galima būtų paaukoti viską – gerovę, sveikatą, net gyvybę. Bet kai šiandieną apsidairai aplinkui ir pamatai kitas nuotaikas – tai kelia liūdesį.
Ką gi, kiekvienam žmogui, matyt, lemta pačiam apsispręsti. Mano vertybės nepasikeitė, manau, kad ir mano kartos žmonių vertybės nepasikeitė. Tvirtai tikiu, kad Vasario šešioliktoji, net ir dešimtmečius gyvenus okupacijoje, niekada neprarado savo reikšmės, priešingai – visą laiką skatino siekti idealų, kurie buvo įtvirtinti tą istorinę dieną.
Manau, kad ir visi šiandieniniai šalies laimėjimai ir pasiekimai remiasi tomis vertybėmis ir idealizmu.

– Kaip šią šventę organizuotumėt Jūs?
– Vieningo recepto, kaip reiktų švęsti šią dieną, neturiu, tačiau, mano galva, labai svarbu iškelti mūsų tautos pasiekimus mene, moksle, išryškinti mūsų indėlį į tarptautinę bendruomenę.
Turime aiškiai suprasti, kad esame tauta, turinti didžiulį potencialą; čia gyvena žmonės, kuriais galime didžiuotis visame pasaulyje. Ir šiame pasiekimų fone kiekvienas mūsų gali didžiuotis esantis šios tautos dalis, Vasario šešioliktosios dalis.
Manau, kad minint šią dieną nereikia apsiriboti tuo pačiu trafaretu – trumpas kariuomenės paradas, iškilmingas vėliavos pakėlimas, Seimo posėdis, pamaldos Arkikatedroje bazilikoje ir lyg viskas.
Man atrodo, kad to nepakanka – turėtų būti gilesnė prasmė. Kodėl nepradėjus minėti Valstybės atkūrimo dienos dar prieš savaitę, o Vasario 16-oji būtų lyg savotiška minėjimo kulminacija?
Esu įsitikinęs, mokykla galėtų atlikti reikšmingesnį vaidmenį, siekdama įžiebti stipresnius ir gilesnius tautinio pasididžiavimo jausmus, kūrybingiau sudominti jaunus žmones tautinėmis vertybėmis: juk šiandieną yra tiek daug būdų ir priemonių, galinčių padėti atverti jauno žmogaus akis. Nepalyginamai daugiau, nei mano ankstyvos jaunystės laikais.
Bažnyčia taip pat galėtų suvaidinti dar didesnį vaidmenį, ypač mūsų provincijoje, kur žmonių ryšys su bažnyčia yra labai stiprus.

– Kaip Jūs apibūdintumėte patriotą? Koks tai žmogus? Kokias savybes jis turėtų turėti?
– Patriotizmas nėra kažkoks daiktas, kurį galima per prievartą įbrukti ar liepti išmokti lyg kokias formules. Patriotizmas turi gyventi tavyje. Tai asmeninis ir laisvanoriškas žmogaus apsisprendimas.
Čia vėl norėčiau grįžti prie vertybių. Vertybių, kurias tu pats išpažįsti, jas prisiimi ir pasirengęs ginti bei perduoti ateinančiom kartom. Štai kaip aš suprantu patriotizmą.

– Po šešerių metų minėsime 100-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracijos paskelbimo dienos metines. Kaip Jūs manote, ar šiandieną patriotizmo, meilės tėvynei daugėja, ar mažėja? Kas skatina patriotizmą – ekonominė gerovė, pilietinis auklėjimas ir ugdymas, grėsmė iš išorės? Ar tikrai nėra grėsmės, kad ekonominis sunkmetis, patriotizmo stoka prisidės prie „Lietuvos išsivaikščiojimo“?
– Deja, turiu prisipažinti ir su tam tikru skausmu konstatuoti, kad patriotizmas mūsų tautoje tirpsta materializmo fone. Aš suprantu, kad gyvenimas keičiasi – daugiau gerovės ir pasiūlos. Ir kai šiandien aš matau didelę emigracijos bangą, tam tikrą Lietuvos išsivaikščiojimą, su apgailestavimu turiu konstatuoti – tai yra dvasinių vertybių nykimo ir naujų – materialiųjų – išsikerojimo išdava. Tai savotiškas vertybių pasikeitimo metas. Daugumą idealų, kurie mums buvo labai brangūs, šiandieną nustelbia materializmas. Ir tai yra labai didelė problema.
Patriotizmas negali būti ir nėra materialus dalykas, ir tol, kol mes jo neatskirsime nuo dvasinių dalykų, tol pavojus tautai nusisukti nuo vertybių nedings. O pavojus iš tiesų labai didelis. Per penkiasdešimt sovietų okupacijos metų materializmas buvo diegiamas kaip tam tikra dogma ir norma, buvo brukamos visiškai priešingos nei civilizuotų kraštų vertybės, todėl galima suprasti žmones, kurie ilgus metus materialiai sunkiai gyvendami svajojo apie gerovę. O kai atsirado galimybės – vertybės buvo pamirštos.
Reikia materializmą pastatyti į tinkamą vietą.

– Neseniai atlikta gyventojų apklausa parodė, kad dauguma Lietuvos gyventojų mieliau pasirinktų ekonominę gerovę nei laisvę. Tai šokiruoja. Kas tai – visuotinė demoralizacija, kurią paskatino ekonominis sunkmetis? Gal tai sovietinis palikimas, kurį mes jausime, kol neužaugs naujos kartos? O gal nūdienos pasaulyje šalia materialinės gerovės nėra vietos tokiems dalykams kaip pasiaukojimas vardan Tėvynės, artimo?
–  Mane tai taip pat šokiravo. Dar ir dabar nelabai galiu suvokti, o gal net ir patikėti tuo. Labai įdomu, kokiame kontekste klausimai buvo pateikiami respondentams. Aš esu savotiškas optimistas, kuris tiki, kad viltis miršta paskutinė. Štai kodėl. Žiūrėdamas į dabartinį Lietuvos gyvenimą matau vadinamąją tyliąją daugumą. Tai yra žmonės, kurie myli Tėvynę, dėl jos daug kentėjo ir darė. Ir net šiandieną dėl jos vargsta, vos vos galą su galu sudurdami. Gyvena ne prabangoj, bet ant skurdo ribos. Ir jie Lietuvos nepaliko, jos nekeikia. Todėl, kai išgirstu apie tokias apklausas ir skaičius, nesinori tikėti tuo. Negaliu patikėti, kad šios apklausos rezultatai atspindi tikrąją Lietuvos gyventojų nuotaiką.
– Prezidente, kaip keisti esamą situaciją? Jūs minėjote, kad ir mokykla, ir bažnyčia turėtų imtis aktyvesnio vaidmens, skiepydamos nuo mažens vaikams pagarbą ir meilę tėvynei. Panašu, kad be pagarbos ir meilės tėvynei patriotizmo greičiausiai ir neišugdysime.
– Be jokios abejonės. Tai yra kertiniai mūsų tautos ir bendruomenės išlikimo stulpai. Pasikartosiu, daug didesnį vaidmenį turėtų vaidinti mokykla, bažnyčia, visuomeninės organizacijos.
Ugdant šiuos jausmus labai svarbu pasinaudoti Lietuvos žmonių laimėjimais. Šioje vietoje noriu paminėti mūsų žiniasklaidą. Tarkim, mūsų žiniasklaida turėtų atlikti daug didesnį ir įvairiapusiškesnį vaidmenį. Šiandieną mūsuose dominuoja neigiamos žinios: viskas, kas bloga, nustelbia tai, kas yra daroma gerai. Taip neturėtų būti. Svarbu parodyti ir gražiąją Lietuvos pusę – juk turime ką parodyti, turime kuo didžiuotis ne tik čia, Lietuvoje, bet ir pasaulyje.
Man likimas dovanojo galimybę dirbti darbą , kur teko bendrauti su daugybe užsienio valstybių vadovų ir įvairiais pareigūnais, iš kurių girdėjau tiek daug gero ir gražaus apie Lietuvą, kad kartais net būdavo nejauku – ir pagalvodavau, jog nesam užsitarnavę tokio pripažinimo.
Kalbu apie tai dėl to, jog mes tikrai turime kuo didžiuotis, tik dėl vienokių ar kitokių priežasčių mes tų dalykų nematome.

– Man optimizmo įpūtė vienos emigrantės, gyvenančios Anglijoje, teiginys, jog nepaisant to, kad ji šiuo metu gyvena Londone, prireikus ji nedvejodama grįžtų ginti Lietuvos.
– Aš šventai tikiu, kad tokių žmonių yra labai daug.

–  Patriotinių dainų meistras Marijonas Mikutavičius savo dainoje sako: „Aš tikrai myliu Lietuvą, o ar mylite ją Jūs?“ Gal, sakau, reikia nustoti žvalgytis į šalis, bet pradėti nuo savęs? Tiesiog mylėti Lietuvą. Gal tokiu būdu situacija pasikeistų?
– Aš manau, kad čia yra patys pagrindiniai žodžiai ir mintis šio mūsų pokalbio.

 – Žinome, kad su Mažeikių kraštu Jus sieja išgyvenimai, patirti Antrojo pasaulinio karo metu. Gal galėtumėte trumpai pasidalinti jais su mūsų skaitytojais?
–  Mano giminės šaknų jūsų krašte labai daug. Žinau, kad Pikeliuose dėdė Edvardas turėjo ūkį, kitas giminaitis buvo provizorius, turėjo vaistinių. Vienas mano dėdė pasakojo, kad jo atlikta genealoginio medžio analizė parodė, jog mūsų, Adamkavičių, giminės istorija skaičiuoja 400 metų. O gal ir dar daugiau.
Vienas ryškus, nors labai trumpas jaunatviško maksimalizmo ir idealizmo epizodas, susijęs su Mažeikių kraštu, įvyko Barstyčiuose ir Sedoje. Karo metu, kai sovietinė armija artėjo prie Lietuvos, Sedoje kūrėsi savigynos būriai ir, kaip aš sakau, lietuviški žemaitukų būriai.
Patriotizmas ir idealizmas tryško tokiomis, sakyčiau, logikos neturinčiomis sąlygomis, kada jaunimas plikomis rankomis rinkosi Sedoje. Jauni žmonės troško ginti Tėvynę, nors ginklų nebuvo. Prisimenu – buvo prancūziški šautuvai ir jiems netinkančios vokiškos kulkos. Dabar kartais mėginama sumenkinti, sakoma, tarsi buvo tarnaujama vokiečių armijai, nors nė vienas iš mūsų jokių vokiškų uniformų net neturėjo.
Savo kailiu patyriau aplink Sedą vykusias kautynes, kuriose žuvo apie šimtą jaunų, puikių lietuvaičių. Likimas man lėmė išlikti ir pasitraukti į Vakarus.
Šiandien žiūrint į tuos įvykius atrodytų, jog tai savotiška savižudybė – eiti prieš tokią priešo galybę, tačiau kartu tai pasididžiavimas tais jaunais vyrais. Kiek buvo meilės ir pasiaukojimo, kad net sveikas protas neveikė, o veikė jausmai ir pareigos suvokimas: kažkam reikia stoti ginti tėvų žemės.

– Ko palinkėtumėte Mažeikių rajono žmonėms?
– Noriu palinkėti neprarasti tikėjimo savo kraštu, rasti savyje stiprybės įveikti negandas, nebijoti keistis ir keisti aplinką, puoselėti meilę vienas kitam ir – kas svarbu – tą meilę grįsti pagarba vienas kitam, nepriklausomai nuo skirtingų pažiūrų, supratimo ar įsitikinimų.
Jeigu pagarba dominuos mūsų gyvenime, neabejoju, jog gyvenimas tikrai bus šviesesnis.

Kalbėjosi Ona DROBNYTĖ ir Rosvaldas GORBAČIOVAS

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

  • Komentaras yra nebeaktualus, todėl neberodomas

  • Komentaras yra nebeaktualus, todėl neberodomas

  • Komentaras yra nebeaktualus, todėl neberodomas

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.