Tomas Venclova – apie žemaitiškas šaknis, Račkauskų giminę ir kitus dalykus

Poetas, vertėjas, eseistas ir publicistas Tomas Venclova. Eltos nuotr.

Prieš 93 metus, prasidėjus rugsėjui, Mažeikių mokykla tapo progimnazija, o jos direktoriumi buvo paskirtas Merkelis Račkauskas. Dar po dvejų metų ši mokslo įstaiga tapo gimnazija.
M. Račkauskas, kuris pasirūpino, kad mokykla gautų patalpas ir įgytų aukštesnį statusą, laikomas Mažeikių gimnazijos įkūrėju.
Šią vasarą Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje pirmą kartą apsilankė ilgai lauktas svečias – M. Račkausko anūkas, poetas, vertėjas, eseistas, publicistas, Jeilio universiteto profesorius emeritas Tomas Venclova. Jis susitiko su senelio vardu pavadintos gimnazijos pedagogais, miesto bendruomenės atstovais, kitais į renginį atvykusiais svečiais.
Tęsiame M. Račkausko anūko pasakojimą, kurį išgirdome jo susitikime su mažeikiškiais.

KELIAIS SAKINIAIS – APIE TOMĄ VENCLOVĄ
Poetas, vertėjas, eseistas, litera-tūros tyrinėtojas, publicistas Tomas Venclova gimė 1937 m. rugsėjo 11 d. Klaipėdoje. Vilniaus universitete baigė lituanistikos studijas.

1975 m. pavasarį T. Venclova  kom-partijos centro komitetui parašė atvirą laišką, kuriame pareiškė: „Komu-nistinė ideologija man tolima ir, mano manymu, didele dalimi klaidinga. Jos absoliutus viešpatavimas atnešė mūsų šaliai daug nelaimių. Informaciniai barjerai, represijos, taikomos kitaip manantiems, stumia visuomenę į stag-naciją, o šalį į atsilikimą. Tai pražū-tinga ne tik kultūrai“.
1977 m. T. Venclova emigravo į JAV.  Nuo 1980 m. jis dirba Jeilio universi-tete, kur apsigynė doktoratą, gavo filo-sofijos daktaro (Ph. D.) laipsnį. Spe-cialybė – rusų ir lenkų literatūra, yra dėstęs lietuvių kalbą ir literatūrą. Šiuo metu gyvena ir dirba Nju Heivene.
Išeivijoje T. Venclovai daug padėjo Josifas Brodskis. Poetus jungė pasi-priešinimas totalitariniam režimui, poezijos samprata, vertimai. Trečiasis draugijos narys – Česlovas Milošas.
T. Venclova –  išskirtinis, išeivijoje gyvenąs lietuvis poetas, susilaukęs plataus pripažinimo, taip pat – žinomas eseistas ir vertėjas. Jis yra išvertęs A. Achmatovos, B. Pasternako, J. Brods-kio, T. S. Elioto, G. Gene, O. Man-delštamo, D. Thomo, A. Jarry kūrybos.
2000 metais T. Venclovai buvo pa-skirta  Lietuvos nacionalinė premija.
Parengta pagal: Šiuolaikinė lietuvių literatūros antologija: www.tekstai.lt

 

Apie emigracijos išvakares

Daug kas pasako ir aš išgirstu, ar net į spaudą patenka tokios nuomonės: na kaip čia gali būti, tais laikais nieko neišleisdavo. Jei tokį laišką parašai, tave greičiau „išleis“ į Sibirą, o Venclovą štai ėmė ir išleido… Matyt, jam tėvas padėjo arba jis išvažiavo su specialia saugumo užduotimi.
Kas dėl saugumo, tikrino mane atitinkamos tarnybos, o po to, gerokai vėliau, aš ir pats varčiau savo bylą saugume.
Tokio atestato iš saugumo, matyt, niekas kitas Lietuvoje ir neturi: „Ryšium su griežtai neigiamu Venclovos požiūriu į tarybinę santvarką, jo operatyvinis panaudojimas atrodo mažai tikėtinas“.
Turiu net nusifotografavęs tą įrašą ir įrėminęs – kaip kokį garbės raštą.
Kai aš savo laišką partijos CK išsiunčiau, suvokiau, kad gali būti visaip – gali būti, kad pakliūsiu net į kalėjimą. Bet kada mano laiškas pateko į Vakarus, kai Milošas, Brodskis, pasaulinio garso rašytojai, pakėlė triukšmą, tai mane ir apgynė.
Viskas baigėsi tuo, kad galiausiai aš buvau iškviestas ne į valstybės saugumą, o į vidaus reikalų ministeriją.
Buvo pasakyta, kad mane kviečia į JAV universitetą skaityti kurso (tą kvietimą buvo suorganizavęs Česlovas Milošas).
Manęs paklausė: „Kodėl jūs nevažiuojate?“ Atsakiau, kad neturiu užsienio paso, vizos… Tais laikais reikėjo ne tik įvažiavimo vizos į kitą šalį, bet ir išvažiavimo iš SSRS vizos, kurią labai labai sunkiai duodavo. Jie pasakė: „Duosime mes jums ir išvažiavimo vizą, ir pasą, tik važiuokite“. Ir skyrė man dvi savaites visiems reikalams susitvarkyti.
Kreipiausi į motiną, ji pasakė: „Važiuok. Todėl, kad čia atsisėsi į kalėjimą, tad jau geriau Vakaruose“. Tą patį pasakė ir draugai. Ir dar pasakė, kad ten galėsiu atstovauti disidentams.
Taigi, gavau aš vizą, pasą, atsisveikinau su artimaisiais, su motina… Nežinojau, ar kada dar ją pamatysiu. Tuomet galvojau, kad veikiausiai – ne: jei jau išvažiuosiu, tai atgal manęs valdžia niekada neįleis. Laimė, suklydau. Po vienuolikos metų sutikau savo motiną, galėjau jai ir padėti, ir palepinti, ir dažnai bendrauti, ir į kapus palydėti… Bet tuomet buvau tikras, kad mes nesusitiksime niekada.

Vasarą, po viešnagės Mažeikiuose, Tomas Venclova turėjo progą apsilankyti Šiaudinėje – čia tebėra jo prosenelio ir senelio namas. Algirdo VILKO nuotr.

Apie „kosmonautus“ Amerikoje

Išskridau į Vakarus, į Ameriką. Po kažkiek laiko buvau pakviestas į Kongresą, į specialią kongreso komisiją, kur kongresmenai mane kamantinėjo, kas ten, toje Lietuvoje, vyksta. Papasakojau, kad jaučiamas didelis valdžios spaudimas spaudos, kalbos, religijos srityse, kai kurie žmonės net neteisėtai areštuojami. Visiškai atvirai papasakojau apie padėtį Lietuvoje. Kalbėjau apie tai, kas buvo 1977 metais – vienuolika metų iki Sąjūdžio.
Sovietų saugumui Vašingtone aš buvau tarsi nepasiekiamas, bet ką gali žinoti… Manęs net klausė Amerikos lietuviai: „Ar nebijote, kad jus užmuš?“
Atsakydavau: „Karas yra karas, bet kada žmogus gali žūti. Žudo paprastai tuos, kurie žino kažkokias saugumo paslaptis. Aš tokių paslapčių nežinau, todėl manęs žudyti ypatingo reikalo lyg ir nėra. O jeigu nužudys – ką darysi, visi mes mirsime, tad gal geriau taip, nei mirti nuo vėžio ar kepenų cirozės…“ Toks paprastai būdavo mano atsakymas.
Po poros mėnesių sovietų konsulatas atsiuntė raštą, kuriuo pranešė, kad mano pasas anuliuotas, o aš pats netekau SSRS pilietybės – už elgseną, netinkančią sovietų piliečiui.
Tuo metu Amerikoje buvo ir Svetlana Alilujeva, Stalino dukra, kuri pabėgo į Vakarus ir tenai pradėjo pasakoti teisybę apie savo tėvą.
Ji mus, sovietų emigrantus, lygino su kosmonautais. Apie save kalbėjo, kad ji – Laika, šuo, kurį į kosmosą rusai pasiuntė pirmiausia, tik po to skrido Gagarinas. Gagarinas, pagal ją, – Solženycinas… Labai didžiavausi, kad patekau į tą „kosminį“ dešimtuką.
„Kosmonautų“ Vakaruose buvo gal keliasdešimt žmonių, tarp jums žinomų – maestro Rostropovičius. Bet jis buvo gal koks trisdešimtas…
Kai netekau sovietų pilietybės, kreipiausi į JAV valdžią ir paprašiau politinio prieglobsčio. Man buvo suteikta tos šalies pilietybė, ją ir dabar turiu, bet kartu esu ir Lietuvos Respublikos pilietis. Mano dukra ir anūkė taip pat turi ir Amerikos, ir Lietuvos pilietybę, kuo mes labai didžiuojamės.
Man pavyko gauti gerą darbą. Pasisekė, nes tik nedaugelis Lietuvos inteligentų, pasitraukusių į Vakarus, gavo darbą pagal specialybę.
Tuomet aš sakiau sau: turiu vairuotojo teises, tad blogiausiu atveju vairuosiu sunkvežimį po Bronksą… Tokio darbo dirbti neteko.
Pasinaudojęs kai kuriais turimais ryšiais ir rekomendacijomis, gavau darbo universitete. Tiesa, ne iš karto. Teko stoti į aspirantūrą, per porą metų parašyti ir apsiginti daktaro disertaciją. Be aspiranto stipendijos dar užsidirbdavau pradedančiuosius studentus mokydamas rusų kalbos…

Apie eilėraščius

Man bet kokiu laiku svarbiausias dalykas buvo ir yra eilėraštis. Bet jų parašau labai mažai – kelis per metus.
Pastaruoju metu pastebiu, kad žmonės mane labiau žino kaip eseistą, publicistą. Šiais laikais, kad ir kaip būtų gaila, eilėraščių mažai kas skaito. Esė dar skaito, politika visus domina.
Man toks populiarumas didelio džiaugsmo nekelia, aš norėčiau būti žinomesnis kaip poetas.
Bet kaip yra, taip yra.

EILĖRAŠTIS
APIE ATMINTĮ

Tu lauki pasitraukusių? Giliai
Jie pasitraukė. Juos paliko sienos,
Pieštukai, laikrodžiai, paveikslai, sielos,
Lietus ir sniegas, atpildas ir smėlis,
Nemirtingumas ir pušų spygliai.

Nebežinia, kuris iš jų teisus,
Ir kai rašai išsiskyrimų sumą,
Nebetenki betikslio vientisumo
Ir pats skiries į priešingus balsus.

Belieka ratas, brėžiamas peiliu,
Žymė stikle ir dulkės ant lentynų –
Tiek netiesos, tiek laisvės ir eilių
Ir taip nedaugel tikrojo likimo.

Belieka du balsai. Jie palytės
Šio miesto šiltą ir nejaukų tūrį.
Jiems buvo duotas lašas atminties.
Tu ją turi. Ir niekas jos neturi,

O blaškosi, sparnuota ir akla,
Tarsi kregždė, kurios negeidžia lizdas,
Ir ko bevertas tavo klasicizmas,
Linksma ir iškilminga mokykla?

Taip valanda, nuo mūsų atskirta
Ji pasmerkta, nukrinta kaip skara
Ant kambarių, koridorių ir laiptų,
Ir ant spragos, kuri vis tiek yra
Tarp būtojo ir būsimojo laiko.

Iš rinkinio „Visi eilėraščiai“, 2010;
pirmą kartą išspausdintas
knygoje „Kalbos ženklas“, 1972

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto