Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Vėlinės – mirusiųjų pagerbimo šventė. Tam šiandieninėje visuomenėje skiriame vieną dieną per metus, kai tuo metu mūsų protėviai mirusiuosius pagerbdavo visą mėnesį ar net ilgesnį laiko tarpą.
Kalendoriaus lapeliuose įrašytos šventės kartais ne vieną priverčia susimąstyti, kas šia data minima. Štai spalio 28-ąją turėtume švęsti Simajudo ir Vėlių paminėklų dieną. Tik štai kur problema: daugeliui ši senovinė šventė net negirdėta.
Apie mirusiųjų pagerbimo reikšmę ir prasmę, senuosius šios šventės papročius ir tradicijas „Santarvė“ kalbėjosi su Šiaulių kultūros centro etnologe, direktoriaus pavaduotoja Diana Martinaitiene.
Rengdavo turgų
D. Martinaitienė paaiškino, kad Simajudo ir Vėlių paminėklų dieną lietuviai nuo seno rengdavo didžiulius amatų jomarkus – Simajudo turgus. Tokia tradicija atsirado įsigalėjus krikščionybei, o tai dažniausiai buvo daroma prie bažnyčių.
Pasimelsti už mirusiuosius atkeliavę žmonės dalyvaudavo atlaiduose, turguje, ir taip pagerbdavo artimųjų vėles. O Simajudu ši diena pavadinta šventųjų, Jėzaus apaštalų: šv. Simono bei šv. Judo, tą pačią dieną mininčių vardadienius, garbei.
Vėlių paminėklais, pasak etnologės, lapkričio 28-oji buvo vadinama dar pagoniškoje Lietuvoje, o tam tikrų apeigų metu, taip pat kaip ir įsigalėjus krikščionybei, tą dieną siekta pagerbti mirusiuosius.
Tradicija atgaivinama
Pašnekovė pasakojo, kad iki Simajudo, Vėlių paminėklų dienos labai svarbu būdavo nuimti derlių ir atlikti pagrindinius rudens darbus. Tikėta, kad po šios datos, kai naktys akivaizdžiai ilgėja, mirusiųjų vėlės suaktyvėja ir prasideda jų metas.
D. Martinaitienė sakė, kad Simajudo turgus kai kuriuose regionuose dar atkuriamas ir šiomis dienomis.
„Kiek pastebėjau, labiau ši tradicija yra atgaivinta pietų Lietuvoje, Marijampolėje, Dainavos krašte. Žinoma, tokia tradicija neturi tąsos. Nuo pat XIX a. ir iki šių dienų toks turgus nėra išlikęs autentiškas. Tačiau galima sakyti, kad tam tikru būdu tai atgaivinama“, – tikino etnologė.
Minėdavo ilgą laikotarpį
Šiais laikais mirusiuosius esame pratę pagerbti tam tikromis nustatytomis dienomis, o pasak etnologės, seniau tai buvo daroma ilgą laiko tarpą, kuris buvo vadinamas Ilgėmis.
Nors Ilgės paprastai būdavo minimos spalio pabaigoje, lapkričio mėnesį, pašnekovė tikino, jog tikslios datos protėviai neturėję.
„Nors tam tikros datos ir primindavo, kad iki kažkurio laiko reikia atlikti vienus ar kitus darbus, tačiau kartais tam sutrukdydavo blogas oras ir kiti stichiniai dalykai, todėl ta Ilgių data svyruodavo ir kartais nusikeldavo į vėlesnį laikotarpį“, – sakė etnologė. Ji pridūrė, kad linarūtė būdavo paskutinis darbas, o kai jį užbaigdavo, tada jau galėdavo švęsti ir dėkoti derlių užauginti padėjusiems mirusiesiems.
Mat mūsų protėviai tikėjo, jog mirę artimieji, pažįstami, bendruomenės nariai padeda arba trukdo užauginti derlių, priklausomai nuo to, kaip jiems dėkojama už suteiktą malonę.
Norėdami sulaukti gero derliaus kitais metais, dėkodami už jau užderėjusį protėviai melsdavosi, taip pat surengdavo mirusiesiems vaišes.
Reguliuoja darbo kalendorius
Paklausta, kodėl šiandieninėje visuomenėje mirusiųjų pagerbimui skiriama tik viena diena, lapkričio pirmoji, kada iš tikrųjų turėtume minėti Visų Šventųjų dieną, etnologė atsakė, kad tokios tradicijos susiformavo dėl to, kad esame pririšti prie darbo kalendoriaus.
„Mes turime laisvą dieną aplankyti mirusiuosius tada, kada ji yra paskirta. Tačiau galiu pasakyti, kad daug kas rūpinasi kapais, prižiūri juos anksčiau, todėl žmonės nebūtinai tam skiria tą laisvadienį. Galima pastebėti, kad prie konkrečios datos nesame prisirišę ir mes patys ir, matyt, patys genuose turime kažkokį palikimą, kad mirusiesiems pagerbti vis tik skiriame kažkokį laikotarpį, o ne konkrečią datą“,– įsitikinusi etnologė.
Ugnis šildo vėles
Nors D. Martinaitienė ir pastebi, kad tradicija ant kapų dėti žvakutes atsirado ne per seniausiai, ji įsitikinusi, kad tai sumažinta senovėje mirusiesiems degintos ugnies versija.
Protėviai tikėjo, kad ugnis šildo vėles, Ilgių laikotarpiu joms, sugrįžusioms į žemę, rodo kelią į namus, pas artimuosius. Todėl žvakutes, pasak pašnekovės, galima laikyti vėlėms šilumos suteikiančiu simboliu.
Etnologė pasakojo, jog seniau pagerbiant mirusiuosius būdavo deginami laužai iš senų kryžių, kuriuos jau reikia pakeisti ir jų niekas nebeprižiūri.
„Šventų daiktų neišmesdavo už tvoros ar tiesiog į šiukšlyną, nes manyta, kad jie turi būti sunaikinami nepaprastai, todėl dažniausiai tai darydavo degindami“, – sakė ji.
Pašnekovė pridūrė, jog Dzūkijos regione net ir dabar per Vėlines dar uždegami tokie laužai, o tai rodo iš protėvių atėjusią ugnies svarbą mirusiųjų pagerbimo tradicijoje.
Gėlės – naujų laikų mada
Etnologiniais tyrinėjimais įrodyta, kad seniau nei į laidotuves, nei į kapus gėlės nebuvo nešamos, todėl D. Martinaitienė pabrėžė, jog ši tradicija – visiškai naujas dalykas.
Pašnekovė pasakojo neseniai buvusi ekspedicijoje Pakruojo rajone ir ten bendravusi su moteriške, nuo pat vaikystės su savo tėvu vaikščiodavusia į laidotuves giedoti.
Senolė pasakojo, kad seniau gėles į laidotuves žmonės nešdavosi nebent išskirtiniais atvejais, kada vasarą dėl labai karšto oro nuo mirusiųjų sklisdavo negeras kvapas. Atėjusieji sau po nosimis turėdavo gėlių puokštelę, kad apsigintų nuo blogo kvapo. Tačiau, pasak senolės, tų gėlių jokiu būdu nedėdavo prie mirusiojo karsto.
„Pagalvojus apie žiemą, galimybės nešti gėlių tikriausiai protėviai ir nebūtų turėję, todėl per laidotuves įvairiais metų laikais takelis būdavo pabarstomas eglių šakomis, kapuose šiek tiek jomis pakaišydavo duobę, o gėlės – visiškai nauja tradicija“, – tvirtino D. Martinaitienė.
Svarbiausia – paminėti
Nors etnologė ir pastebi, kad šiandieninės Vėlinės ir mirusiųjų pagerbimas gerokai yra pakitę nuo anų laikų tradicijų, tačiau pagrindinis išlikęs dalykas, pasak jos, yra pats minėjimas.
„Esminis dalykas yra tas, kad mirusieji pagerbiami, o kokia forma ir kokiu laiku mes tai darome – jau ne taip svarbu“, – įsitikinusi etnologė.
Ji pabrėžė, kad pagrindinis skirtumas tarp šiandieninio ir mūsų protėvių šventės minėjimo – forma. Seniau kapinėse buvo vaišinamasi, linksminamasi, tikint, kad ir vėlės švenčia kartu, o šiomis dienomis Vėlines esame linkę minėti santūriai.
„Seniau kartu su vėlėmis pasivaišinus ir dalį vaišių palikus po kiek laiko buvo tikrinama, ar jų nebeliko. Jei nebelikdavo – tikėdavo, kad vėlės jas priėmė. Mūsų protėvių nė kiek netrikdė ir tai, kad paliktą maistą greičiausiai sulesdavo paukščiai ar suėsdavo kiti gyvūnai: tikėta, kad būtent į paukščius ir kitus gyvūnus tos vėlės ir yra įsikūnijusios“, – paaiškino D. Martinaitienė.
Etnologė pabrėžė, kad krikščioniškojoje pasaulėžiūroje taip jau nemąstoma, todėl galima teigti, kad mirusiųjų pagerbimo tradicijų skirtumai atsirado įsigalėjus krikštui.
