Aktualijos | 2005-06-16 10:18 | Autorius:
Versija spausdinimui

Trys pakalupiškių istorijos(0)

Nežinodamas Pakalupio kaimą gali supainioti su Viekšniais. Abipus pagrindinio kelio Mažeikiai–Šiauliai išsidėsčiusios sodybos priklauso Pakalupio kaimui, nors riboženkliai liudija ką kita. Vietiniai žino: Viekšnių miestelis prasideda ties tiltu, iki tol – visos sodybos, pasukus miestelio link, priklauso Pakalupiui, besitęsiančiam toli, iki geležinkelio.GARBINGIAUSIU LAIKO PREZIDENTO APDOVANOJIMĄ
Augusto Mylės kieme vyksta statybos darbai. Prieš metus persikėlęs gyventi į kaimą, vietinių jis kartais pavadinamas amerikonu. Žmonės žino, kad senukas didžiąją gyvenimo dalį praleido anapus Atlanto. Pats pašnekovas patikslina: gyveno Kanadoje, Monrealyje. Už keleto dienų bus lygiai dešimt metų, kai jis grįžo gyventi į Lietuvą. „Grįžau pats, kad nereikėtų bonkoje parvežti“, – juokėsi jis.
Grįžo arčiau savų, mat Viekšniuose gyvena du broliai ir sesuo. Pakalupis nėra gimtasis A. Mylės kaimas. Jo tėviškė – Dautaruose, prie Lūšės geležinkelio.
Iš Lietuvos pasitraukė kartu su frontu. Klausinėjant detalių, 84 metų senukas atnešė ir pasiūlė pasiskaityti prieš dešimtmetį paties parašytą knygelę „Užrašai 1940–1946“. A. Mylė juokavo, kad ir pats, jei ką pamiršta, pasiskaito. Knygele įamžintas karo metais rašytas dienoraštis. Sedos kautynių dalyvis ir dabar, gyvendamas Lietuvoje, nepraleidžia nė vieno šioms kovoms atminti skirto renginio.
Prieš metus laikinai Prezidento pareigas ėjęs Artūras Paulauskas A. Mylę, kaip 1941 metų birželio sukilimo dalyvį, Lietuvos vietinės rinktinės ir Tėvynės apsaugos rinktinės karį, apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Iš spintos senukas ištraukė parodyti pagarbiai saugomą Lietuvos šaulio uniformą, kurią užsivelka švenčių progomis. Uniformą puošia ne tik Vyčio kryžius, bet ir daugiau apdovanojimų. Garbingiausiu iš jų A. Mylė laiko iš Prezidento rankų gautą Vyčio Kryžių. Švęsdamas savo 80-metį senukas iš Šaulių sąjungos dovanų gavo vardinį ginklą.

ĮVAIRIUS LAIMĖJIMUS PRIMENA TROFĖJAI
Ant sienos pakabinta Lietuvos karaliaus Mindaugo Šaulių kuopos Monrealyje nuotrauka. Pašnekovas pamini, kad iš daugelio joje įamžintų kuopos narių gyvų likę vos keli. Šalia kabo raštas, išduodantis dar vieną senuko pomėgį. Tai Monrealio žvejybos ir medžioklės draugijos „Nida“ narių dovana išvažiuojant gyventi į Lietuvą, paaiškina šeimininkas.
Pomėgį žūklei primena ir visas trofėjais nukrautas knygų lentynos kampas. Žvejybą Augustas sakė pamėgęs nuo Dautarų laikų, tiksliau, nuo vaikystės.
Apie dėdės pomėgį žvejoti daug gali pasakoti ir kartu su juo gyvenanti Zuchra Bulaukienė, pasišovusi parodyti albumus su dėdės nuotraukose įamžintais laimikiais. Tai, kas ne vienam žvejui čia sukeltų nemenką pavydą, ten, Monrealyje, buvo įprasta – daugelis traukė tokio dydžio žuvis. Abu pašnekovai tikino, kad „ten“ unguriai ar didžiulės vėgėlės paliekamos prašalaičiams, nes vietiniai jų nevertina. Keletą metų pas dėdę praleidusi Zuchra sakė iki šiol kaip didžiausią delikatesą prisimenanti žuvį, kurios pavadinimą išvertus į lietuvių kalbą, reikštų „katės maistas“.
Moteris, anksčiau sulaukdavusi dėdės siųstų nuotraukų su sužvejotais laimikiais, manydavusi, kad tai viso labo butaforija, dirbtinės žuvys. Nuvykusi į Monrealį ne tik įsitikino, jog ten tokio dydžio žuvys įprastos, bet ir pati užsikrėtė žvejybos aistra. Tiesa, grįžusi į Lietuvą meškerę pamiršdavo. Monrealyje žuvys pačios kimba, tad žvejoti – vienas malonumas.
A. Mylė šypsodamasis klausėsi aistringo dukterėčios pasakojimo apie žvejybą. Pats sakė šį pomėgį gal prisimins, kai iškastą tvenkinį šalia namų prileis žuvų.
Zuchra iš dėdės išmoko ir šaudyti. Juokėsi, kad Monrealyje surengtose moterų šaudymo varžybose net sugebėjusi pralenkti vieną lietuvę. Tiesa, apie medžioklę kalbėjome mažiausiai. Liko dar nepaminėti Augusto trofėjai, laimėti šachmatų varžybose. Ant jo stalo ir dabar guli padėta šachmatų lenta. Dukterėčia prasitaria, jog nėra nė vieno vakaro, kad dėdė prie jų neprisėstų. Paklausus, kada susidomėjo šachmatais, pašnekovas pamini tikslią datą – 1938-aisiais. Augustui tuomet buvo septyniolika.

STEBINA VAIRUOTOJAI IR TVARKOS STOKA
Pusę amžiaus praleidus svečiose šalyse (A. Mylė gyveno ne tik Kanadoje, bet ir Anglijoje, kitose Europos šalyse), ar nebuvo sunku prisitaikyti prie kitokio gyvenimo Lietuvoje? Pašnekovas tikina, kad ne. Apie situaciją gimtojoje šalyje žinojo, nuolat, slapčia ar ne, laiškais palaikė ryšį su saviškiais. Gyventi į Lietuvą gal būtų grįžęs ir anksčiau, jei ne okupacija.
Įsikalbėjus paaiškėja, kad ne viskas taip paprasta. Yra dalykų, prie kurių A. Mylė sunkiai pripranta ir po beveik dešimties metų. „Lietuvoje daugeliu atvejų nėra tvarkos“, – mano senukas.
Jį stebina tai, kad nesilaikoma duoto pažado arba dėl smulkmenos turi varstyti įvairių kabinetų duris. Gal todėl, paklausus, ko labiausiai pasigenda gyvendamas Lietuvoje, pamini tai, kad už Atlanto daugelį reikalų galėjai sutvarkyti vien pakėlęs telefono ragelį. Tam reikėję tik turėti pinigų.
Vairuotojų drausmės stoka – tai dar viena „smulkmena“, prie kurios A. Mylei teko pratintis. Anot pašnekovo, visąlaik jis laukdavo praleisdamas kitus vairuotojus, dabar ir pats mašina kitam neria prieš nosį. „Dabar jau išmokau važinėtis lietuviškai“, – juokėsi jis.
Turėdama omeny garbų senuko amžių, pasiteirauju, ar seniai jis nebevažinėja. Čia, atrodo, sutrinka mano pašnekovas ir paaiškina, kad ir dabar ką tik grįžo iš turgaus Mažeikiuose.

DIRBO KARTU SU H. NAGIU
Abu pašnekovai gyrė Pakalupio kaimą. Augustas juokavo, kad priešingu atveju vėl bus išsiųstas į Vievį, kur gyveno devynerius metus. Zuchrai į akis krito tai, kad kaimyninis Viekšnių miestelis kur kas švaresnis ir tvarkingesnis nei Vievis. Gal dėl to, kad pastarajame daugiau rusų bei lenkų gyvena, svarstome garsiai. „Keikiasi visi vienodai“, – lietuvius ir rusus turėdamas omeny tarstelėjo senukas.
A. Mylė juokavo, kad gailisi persikėlęs iš Vievio: nebeturi pas ką į svečius važiuoti, nors arčiau saviškių, į Pakalupį, persikraustė būtent genamas ilgesio. „Pakalupyje leidžiu senatvės dienas. Kai netingiu, padedu tvarkytis prie sodybos“, – sakė senukas.
Pašnekovas kartą per porą metų skrenda aplankyti už Atlanto likusių draugų. Ten palaidota ir jo žmona. Anksčiau Kanadoje lankydavosi kas metai. „Išmirė draugai“, – suretėjusių kelionių priežastį paaiškina A. Mylė.
Gyvendamas Monrealyje Augustas dirbo atominėje elektrinėje. Laisvu laiku jis ėjo lietuvių išeivijos laikraščio „Nepriklausoma Lietuva“ administratoriaus pareigas. A. Mylei grįžus gyventi į Lietuvą, laikraštis po kurio laiko užsidarė. Vyresnioji karta išmirė, jaunesniųjų spauda nedomino.
Senukui teko dirbti kartu su tuomet redaktoriavusiu poetu Henriku Nagiu. Šiam pasiligojus jo pareigas perėmė žmona Birutė.
Zuchrai H. Nagys palikęs nekokį įspūdį. Anot moters, kai jis apsilankydavo redakcijoje, žmonai tekdavo apie jį šokinėti. „Taip ir matau jį: kai pažiūrės pro megztą kepurę… Praeidavo pro šalį, nesisveikindavo“, – prisiminė Z. Bulaukienė. A. Mylė ir dabar negali be išeivijos spaudos. Skaito ne tik Lietuvos dienraštį ar rajono spaudą, bet ir parsisiųsdina Toronto lietuvių laikraštį.

ŠEIMININKUI SVARBIAUSIA NE BULVĖS
Akį traukia graži Grietniekų sodyba. Namuose radome vieną šeimininką. Kol žmona dirba Mažeikiuose, vyras ūkininkauja namuose. Derlius labiau dėl savęs nei parduoti, taip aiškino šeimininkas.
Keturiasdešimtmetis Osvaldas, jaunėlis sūnus, liko gyventi tėvų sodyboje. Tiesa, savotiškai ją rekonstravo, o tiksliau, sulaukęs pilnametystės, pats ėmėsi statytis namą šalia tėvų trobos.
Dabar ją mena klėtis. Rodydamas į ją vyras aiškina, kad viename gale patys gyveno, kitame – laikė gyvulius. „Nežinau, kodėl taip. Gal tėvukas taupė: žemę ar pinigus“, – svarstė Osvaldas.
Nusistebėjus dėl vyro pavardės, šis paaiškino, kad ji – latviška. Tėvukas, nors ir buvęs latvis, gyveno Lietuvoje.
Jau Anapilin iškeliavusį tėvą primena prie baseino įkurdinta valtis, ant kurios šono išraižyta: 1929-ieji metai. Osvaldas sakė nežinąs, iš kur tėvukas ją gavęs. Kai valtis buvo padaryta, tėvukui pačiam dar tebuvę vos penkiolika.
Nuo gimimo čia gyvenančiam Osvaldui niekur iš gimtinės keltis nesinori. Kaip pats sakė, matyt, gyvenime savo jau prisivažinėjęs. Pradėjus statyti savo namą, turėjęs savą versliuką, tad Rusiją skersai išilgai išvažinėjęs. „Pasenom, niekur nebesinori keltis“, – sėslumo priežastį aiškino keturiasdešimtmetis. Nepaisant to, kad daugelis jaunesnių kaimo gyventojų seniai išvažinėjo, o vyresnieji baigia išmirti ar išsikrausto gyventi arčiau vaikų.
Rodydamas nušienautą pievą, Osvaldas aiškino norįs čia iškasti tvenkinį. Nejau bulves sodinsi, aiškino jis. Paklaustas apie gražiai tvarkomą sodybą, vis kuklinosi, kad nieko čia ypatinga. Lipdo, kapstosi abu su žmona, ir tiek. „Darbų nesirenkame. Einame virsdami“, – sakė mažakalbis šeimininkas.
Jei norime pamatyti gražių sodybų, geriau važiuotume pas milijonierius, siūlė pašnekovas. Jis užsiminė, kad kai kuriuos planus pakoreguoja pinigų stygius.

BROLIAI, BET SKIRTINGOMIS PAVARDĖMIS
Mažakalbė pasirodė besanti ir kita mūsų pašnekovė. Regina Gadunienė atsisakė fotografuotis, o ir į kalbas neiškart leidosi, teisindamasi, kad nemoka su „laikraštininkais“ šnekėti.
Pasirodo, abu broliai, gyvenantys vos ne skirtinguose kaimo galuose, žemės ūkio technika, sustatyta vyresnėlio kieme, dalijasi. Abu ūkininkauja. „Tik jie žemę dirba, o mes ją turime“, – suprask, kad gudrus, moteris juokauja ar rimtai kalba. Beje, abiejų brolių pavardės skirtingos. Vienas rašomas Gadonas, kitas – Gadunas. Pašnekovė paaiškino, kad tai savotiškas brolių tėvų iš tremties likęs „prisiminimas“. Kaip dažnai tokiais atvejais būna, raštininkų klaida išlieka visam gyvenimui.
Regina paaiškino, kad jų kieme stovinti technika ir jų gyvenamasis namas – vyro močiutės palikimas. Vyras valdo 50 hektarų.
Sutuoktinių pora užaugino keturis vaikus. Vyriausioji duktė prieš metus sukūrė savo šeimą ir apsigyveno Viekšniuose. Vienas sūnus studijuoja Kauno technologijos universitete, kiti du sūnūs, 14 ir 17 metų, gyvena kartu su tėvais.
Anot R. Gadunienės, kaime daugiau bendrauja su artimiausiais kaimynais, su kitais persimeta vienu kitu žodžiu susitikę ant kelio, o šiaip įprasta – kiekvienas žiūri savo darbų. Panašiai kalbėjo ne tik Regina.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.

  • Dalintis
  • Facebook
  • Twitter
Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Nėra komentarų. Būk pirmas parašęs!

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

traffix.lt
Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.