Autoriaus nuotr.
Trečiadienį minėta Tarptautinė žvejų diena. Jos išvakarėse „Santarvė“ svečiavosi pas ukriniškius Ligitą ir Antaną – šią porą žūklės pomėgis vienija jau beveik dešimtmetį.
Tiesa, pomėgį, kuris dabar tapo laisvalaikio malonumu, abu atrado skirtingais būdais.
Ukrinuose gyvenanti apželdinimo specialistė Ligita Urbonienė prisimena, kad žvejybos pradžiamokslis, jai, kaip ir daugeliui, susijęs su vaikyste – ji sekdavo tėvą, kuris eidavo žvejoti į Ančios upę (Ligita tuomet gyveno Tauragės rajone). Kad vaikas neklausinėtų, netrukdytų, į rankas jai būdavo paduodamas bambukinis meškerykotis, parodoma, kaip masalas užmaunamas ant kabliuko, ir štai – žvejok.
„Prieš aštuonerius metus sutikau Antaną, kuris iš naujo išmokė atrasti žvejybos malonumą – išsivežė į Mingės kaimą žvejoti didelių raudų. Gal tai, kad pirmasis laimikis buvo geras, kibo puikiai, ir mane užkabino, nors nelabai kas tikėjo, kad žvejyba taps moters pomėgiu.
Aišku, iš pradžių buvo sunku, ypač kol išmoksti, atrodytų, paprastų žvejų gudrybių – sustatydavau meškeres gana toli vieną nuo kitos, tai tiek nusilakstydavau, kad namuose vos į antrą aukštą užlipdavau. Žvejyba – tas pats, kas ir mašiną vairuoti, – patirtis ir išmintis ateina su laiku“, – pasakojo ukriniškė.
Jos gyvenimo draugas Antanas Repšas neslepia, kad su meškere nesiskiria jau daugiau kaip pusę amžiaus – nori nenori turėjo tapti žveju. Kaip kitaip gali būti, jei augai ant upės kranto? Jau penkerių metų Antanas su jaunesniu broliu sekdavo dėdei, kuris eidavo žvejoti, iš paskos ir taip pradėjo savo žvejo kelią.
Plačiau skaitykite penktadienio laikraštyje.
