Fotomenininkas Sigitas Kazlauskas su fotoaparatu nesiskiria beveik visą savo gyvenimą, tačiau save laiko tik fotografijos mėgėju.
„Meninės nuotraukos mano hobis, malonumas, kurį galiu sau leisti. Kaip žvejys eina žvejoti, taip aš fotografuoju. Toks mano laisvalaikis“, – kalbėjo Viekšniuose gyvenantis fotografas.
GERI REZULTATAI PASIEKIAMI PER SUNKŲ DARBĄ
Fotografija viekšniškis domėtis pradėjo dar mokykloje. Baigęs vidurinę įstojo į kino-foto- kolektyvų meno vadovų specialybę Rokiškio kultūros mokykloje. Kodėl pasirinko fotografiją, menininkas negali paaiškinti. Kaip pats sako, anuomet tokia specialybė buvusi labai įdomi. Mokslams impulsą davė mokykloje tvyrojusi savotiška menininkų atmosfera, kuri fotografą ypač traukusi.
Didžiąją S. Kazlausko fotografijų dalį sudaro peizažai. Pasak fotomenininko, fotografuodamas gamtą daug labiau atsipalaiduoja, nejaučia rėmų, kuriuos turi atitikti, fotografui suteikiama daugiau laisvės, erdvės. Fotografuojant žmones tokios laisvės nėra, prieš žmogų jauti įsipareigojimus, atsakomybę.
Pirmąją savo darbų parodą 1986 metais menininkas surengė tuometiniuose Mažeikių naftininkų rūmuose. Parodos didžiąją dalį sudarė peizažai, gamtos detalės. Šiandien fotografas savo pirmuosius darbus vertina kaip silpnokus.
„Norint kažką pasiekti, užfiksuoti gerą kadrą, reikia daug dirbti. Turiu draugą, kuris fotografuoja nuo ryto iki vakaro. Jei iš dešimties juostelių padaro du tris gerus kadrus, tai jam didžiulis pasiekimas. Jei aš taip dirbčiau, gal ir pasiekčiau geresnių rezultatų“, – aiškino viekšniškis.
GERIAU FOTOGRAFUOTI, NEI GIRTAUTI
Fotografas prisipažino, kad toks jo pomėgis brangus, tačiau išleistų pinigų jam negaila: „Juk tikras žvejys geroms meškerėms taip pat išleidžia daug pinigų. Niekada nebus pinigų tiek, kiek jų reikia. Svarbiausia, kad žmogui jo pomėgis teiktų malonumą, o fotografuoti man patinka“.
Į tokią aistrą fotografijai labai geranoriškai žiūri menininko šeima.
„Kiekvienas žmogus turi savų pomėgių. Geriau jau tegu vyras fotografuoja, nei kad kilnotų degtinės stikliuką“, – kalbėjo Loreta Kazlauskienė.
Vaikai taip pat turi gyslelę fotografijai, tačiau nė vienas iš dviejų sūnų savo ateities neketina susieti su ja.
Menininko nuomone, jiems tai jau per daug įprasta ir nebeįdomu, kad ir patys norėtų dirbti tokį darbą.
ATEITIES PLANAI
S. Kazlauskas yra surengęs daugiau nei dvidešimt savo darbų parodų ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse, tačiau savęs nelaiko aktyviu. Pasak jo, norint sulaukti gero įvertinimo, reikia nuolat dalyvauti įvairiose parodose, konkursuose.
„Iš meninės fotografijos neišgyvensi. Tokios nuotraukos gana brangios, todėl nedaug kas gali sau leisti jas įsigyti. Turiu savo verslą, įkūriau fotopaslaugų ir prekių parduotuvę. Tai ir atima daug mano laiko“, – kalbėjo fotografas.
Šiuo metu apie naują parodą fotografas dar negalvoja, tačiau užsiminė, jog turi naujų minčių.
Pasak S. Kazlausko, jo fotografijoms labai svarbu yra tinkamos oro sąlygos. Jis pasidžiaugė, kad artėja gražiausias metų laikas, gamtoje atsiras įvairių spalvų, rūkų, tad galės truputį padirbėti.
Ateityje viekšniškis ruošiasi surengti parodą, kurioje senovė bus persipynusi su dabarties elementais.
ŠALĮ PAŽINSI TIK KELIAUDAMAS PO KAIMĄ
Pastaruoju metu fotografas daug savo darbų paskyrė įamžinti Lietuvos kaimą, domina senovinės, etnografinės sodybos. Didelį įspūdį paliko kelionė po Rokiškio rajono kaimus.
„Su draugu važinėjome po senus, apleistus kaimus, fotografavome žmones, sodybas. Tokių etnografinių vietų jau nebedaug likę. Žemaitijos nacionaliniame parke tokių autentiškų sodybų nebėra. Visos jos restauruotos, sukultūrintos. Ten net žmonės kitokie. Gyvena visai kaip senovėje: be elektros, patogumų, net sviestą jie muša patys. Po 10–20 metų viso to jau nebeliks, ateis nauja karta, kuri viską restauruos, pritaikys savo poreikiams. Norėjosi visa tai užfiksuoti, nors fotografijose išsaugoti dar nepaliestą kraštą“, – įspūdžiais dalijosi fotomenininkas.
Nuostabą fotografui kėlė kaimo žmonių nuoširdumas. Kadangi keliavo po apleistus kaimus, vienkiemius, viekšniškis manė, kad daugelis bijos į namus įsileisti nepažįstamus žmones, tačiau kaimiečių reakcija buvo visiškai kitokia.
„Mus visi žmonės mielai priėmė. Buvo matyti, kad žmonės yra išsiilgę bendravimo, žmonių. Kiekvienas norėjo bendrauti, papasakoti savo bėdas“, – kelionės prisiminimais dalijosi vyras.
Prieš trejus metus menininkas kartu su draugais keliavo po Europą. Labiausiai sužavėjo Vengrija. Anot jo, tai labai egzotiška šalis. Lietuviai buvo apsistoję mažame kaimelyje, kur pernakvoti pasiprašė pas vyndarį. Čia atvykėlius labai šiltai priėmė, šeimininkas aprodė vyno rūsius, davė paragauti vyno.
„Džiaugiuosi, kad keliavome savo automobiliais, tada gali sustoti kur nori. To keliaudamas su ekskursantų grupe nepamatysi“, – kalbėjo S. Kazlauskas.
KOLEKCIONUOJA SENOVINIUS AUTOMOBILIUS
Be fotografijos, kita viekšniškio aistra – senoviniai automobiliai. Fotografas, radęs gana seną automobilį, jį nuperka ir restauruoja. Viekšniškis labai džiaugiasi beveik 40 metų senumo 22 laidos „Volga“, kurių Lietuvoje yra tik keturios, o važiuojančios – dvi.
„Su ja vykome į keletą vestuvių. Manau, tai labai originalu. Šiandien visi nori kažko naujo, neįprasto, todėl vis dažniau iškilmingom progom renkasi senovinius automobilius“, – aiškino viekšniškis.
Fotografo kolekcijoje dar puikuojasi ir pirmasis „moskvičius“, žmona važinėjasi su vienu iš pirmųjų „vabalų“.
Sigito KAZLAUSKO nuotraukos
