Viekšnių pamokos pašalinio stebėtojo akimis(4)

Viekšniai. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Jei Viekšnius pavadinsi miesteliu, senbuvis pataisys: miestas.
Senųjų viekšniškių savimonės nepakeitė nei šalia išaugę Mažeikiai, nei administracinė reforma, kuri miestą su sena istorija ir kultūrinėmis tradicijomis priskyrė valdyti gerokai jaunesniam, bet staiga ūgtelėjusiam kaimynui.
Viekšniai visada buvo patys sau – miesto teises gavę daugiau nei prieš du šimtus metų, o atgavę 1995-aisiais. Koks gyvybingas ir svarbus kažkada buvo valsčiaus centras, liudija pirmojo Viekšnių fotografo profesionalo Jono Kinčino fotografijų paroda: tarpukariu rengtos valstybinės šventės ir turgūs sutraukdavo tiek žmonių, kiek dabar nepamatysi nė rajono centre.
Dabar tai jau praeitis, kuria viekšniškiai didžiuojasi ir vilioja turistus. Dalis vietos gyventojų, kaip gali, stengiasi įamžinti garsių kraštiečių atminimą, burtis bendrai veiklai, naujakuriai renkasi gražią, ramią vietą netoli nuo Mažeikių ir tiesiog gyvena…
Tiesa, labai ramia vieta Viekšnių nepavadinsi. Ir dėl čia įsikūrusių įstaigų gausos, ir dėl plika akimi nematomų povandeninių srovių, kurios vienaip ar kitaip prasiveržia, įnešdamos sumaišties į  viekšniškių gyvenimą.

„Viekšniuose – lyg ir daug vietos, bet savotiškai ankšta“, – paaiškino vienas sutiktų  miesto žmonių.
„Viekšniškiai senbuviai kreivai žiūri į atvykėlius“, – konstatavo bendruomenės tarybos narė Asta Merkušova, kuri įsitikinusi, kad čia žmonės labai daug laiko praleidžia aiškindamiesi santykius, o ne dirbdami bendram labui. Miesto gerovės ir šviesios perspektyvos ji nematanti, nes viską užgožia „prarastoji karta“ – žmonės, kuriems dabar 30–50 metų, kurie gyvena iš pašalpų, o pašalpas išleidžia, kad užsimirštų… O tie, kurie galėtų daug nuveikti, neperžengia savo ambicijų.
Seniūnas Kornėlijus Kryžius, paprašytas savųjų valdų socialinės charakteristikos, paaiškina: iš 5200 seniūnijos gyventojų – 1200 vienaip ar kitaip valstybės socialiai remiami. To rėmimo mastus geriausiai liudija kitas skaičius:  tik  praėjusiais metais seniūnijos gyventojams išdalyta 11 tonų paramos – maisto produktų.
Pasak viekšniškės Astos Merkušovos, kuri taip pat priskiriama prie „atvykėlių“ ir jau ruošiasi keltis į Mažeikius, miesto gyventojų socialinis portretas būtų nekoks. Vagystės, girtuoklystės jau tapo kasdieniu reiškiniu, žmonės net policijos nebekviečia: arba aiškinasi patys, arba tiesiog nutyli.
Už teisėtvarką bendruomenės taryboje atsakinga moteris įsitikinusi, kad bendromis jėgomis pirmiausia reikėtų spręsti socialines miesto problemas. Tačiau rimtam darbui trūksta ir iniciatyvos, ir sutarimo. Tad ir lieka visiems „suprantamas“ dalykas – pramogos.

***

Atrodytų – ko čia nesutarti? Kiekviena įstaiga dirba savo darbą, vadovaudamasi savais įstatymais, pavaldi saviems viršininkams, ir jų keliai ar interesai retai kada susikryžiuoja.
Pasirodo, galima ir susipykti. Pasirodo, net ir siekiant kilnių tikslų, gali įsiplieksti nesantaikos kibirkštis.
Istorija, kuria kaip vietinės reikšmės serialu su peripetijomis porą vasaros mėnesių maitinosi viekšniškiai, prasidėjo dar kovą. Viekšnių bendruomenės aktyvas gimnazijoje organizavo Kaziuko mugę. Kultūros centro vadovė Birutė Švažienė įsitikinusi, kad bendruomenės vadovų nepasitenkinimą ji sukėlė vietoj vieno kolektyvo tai šventei pasiūlydama kitą – tą, kuris labiau tinko pagal renginio tematiką ir „koloritą“.
Šiek tiek vėliau bendruomenės vadovas Leonidas Maneikis ir seniūnaitė Vilma Beržinienė kreipėsi į rajono politikus, prašydami būti arbitrais ginče: viekšniškių ir kitų seniūnijos bendruomenės vadovų nuomone, kultūros centras ne viską padaro, ką turėtų, tenkindamas seniūnijos gyventojų kultūrinius poreikius.
Lokalus konfliktas pavirto beveik globaliu, kai juo susidomėjo žiniasklaida. Viekšniškiai tarsi pasidalijo į dvi stovyklas: vieni gynė „kultūrininkus“, kiti – bendruomenės aktyvistus. Pasidalijimas vyko pagal tradicinį principą: „Kas ne su mumis, tas prieš mus“, užvirė diskusija – ir ta, kuri sąžiningesnė, kai nuomonė patvirtinama parašu, ir nelabai „švari“ – kai drąsiausiai veikia anonimai. Viekšniai ūžė, priešininkai prisiminė senas skriaudas ir ieškojo naujų argumentų savai pozicijai pateisinti…
Viekšnių seniūnas paskui pasakys: „Ne idėjų, o charakterių konfliktas.“ Tarsi pjesę apibūdins.
Kai didžiosios aistros nurimo, o nesutarimų galiojimo laikas lyg ir turėjo baigtis, man teko neįprasta užduotis – pavaikštinėti po Viekšnius ir pasikalbėti su svarbiausiais veikėjais bei stebėtojais. Pasidomėti senomis istorijomis ir tuo, kokias pamokas išmoko viekšniškiai…

***

Viekšnių seniūnaitė Vilma Beržinienė įsitikinusi:  seniūnijos bendruomenės ir ji pati nieko blogo padaryti nenorėjusios. Ir pacituoja Savivaldybės pateikiamą aprašą, ką turi veikti kultūros centrai: „Kultūros centrai skirti tirti ir tenkinti seniūnijų gyventojų kultūrinius poreikius, puoselėti krašto tradicijas, organizuoti mėgėjiško ir profesionaliojo meno renginius, rūpintis seniūnijos gyventojų laisvalaikio įprasminimu, teikti kultūros paslaugas, savo veikla puoselėti etninę kultūrą, mėgėjų meną, kurti menines programas, plėtoti edukacinę, pramoginę veiklą, kad visi seniūnijos gyventojai galėtų dalyvauti kultūros centre veikiančiuose mėgėjų meno kolektyvuose pagal savo pomėgius ir gebėjimus.“
Tokį veiklos aprašą rajono Savivaldybė pateikusi, skelbdama konkursą dviejų rajono kultūros centrų vadovų pareigoms užimti. Tad lyg ir kalbama apie tą patį, ko iš „kultūrininkų“ norėjo viekšniškių bendruomenė…
Pasak seniūnaitės ir bendruomenės pirmininko, norėta kultūros centrui pateikti visų seniūnijos bendruomenių pageidavimus. „Visi išdėstė, ko nori, raštą derinome, visi pasirašė“, – paaiškino antrai kadencijai seniūnaite išrinkta gimnazijos raštinės vedėja.
Bendruomenės pirmininkas nesutiko su viekšniškių kalbomis, kad jų bendruomenė – tartum klubas, vienijantis „išrinktuosius“, norinti valdyti ar skaldyti, ir prasitarė, kad šios visuomeninės pareigos jam neatrodo panašios į didelį laimėjimą: „Labai gailiuosi, kad sutikau būti renkamas.“
Ir vis dėlto Leonidas Maneikis įsitikinęs: konfliktas baigtas, dabar svarbu „perleisti per rankas taikos pypkę“. Tuo labiau kad pirmieji bendros veiklos bandymai jau yra – kultūros centras per Žolinę rengia Molio šventę, o bendruomenė ir seniūnaitė prisideda, savo iniciatyva sveikindami šešias viekšniškių poras, švenčiančias auksinį bendro gyvenimo jubiliejų, ir apdovanodama gražiausių sodybų savininkus.
„Tik nepilkite alyvos į ugnį“, – atsisveikindamas paprašė bendruomenės vadovas.

***

Viekšnių kultūros centro direktorė Birutė Švažienė, tuoj po konflikto pasiryžusi atsisakyti šių pareigų, prisipažino buvusi perkalbėta. „Ir atostogos padarė savo. Nusiraminau“, – paaiškino.
Trijų dešimtmečių stažą skaičiuojanti kultūros darbuotoja pusiau juokais, pusiau rimtai prakalbo apie… karmą. Pirmąją darbovietę rinkosi baigdama kultūros mokyklą mamos prašymu, arčiau namų. Arčiausiai buvo Papilė. Ten kultūros namų tuomet nebuvę, juos pastatė po daugelio metų. Vėliau atvyko į Viekšnius – ir čia tas pats, senieji kultūros namai sudegė septintajame dešimtmetyje… Vėliau ėmė dirbti Svirkančiuose, kolūkis tuomet pasistatė naujus kultūros namus, tačiau po ketverių viekšniškės darbo metų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, juos privatizavo. Tada – vėl Viekšniai ir vėl be kultūros namų…
Tiesa, Viekšniuose kultūros namai buvo pastatyti, tačiau nebaigti įrengti. Bet jau ir sukama scena buvo sumontuota. Ten pat turėjo įsikurti ir biblioteka, ir parodų salė, o koncertų salė buvo apskaičiuota keturiems šimtams žiūrovų. Statybų užbaigti nepavyko. Kai Mažeikių valdžia perėmė nebaigtą pastatą, akmeniškiai negalėjo pateikti jokių jo dokumentų. Tad kultūros namai lyg ir neegzistavo. Mažiau nei prieš dešimtmetį juos sumanyta nugriauti.
Tais laikais valdžia neturėjo lėšų statybai užkonservuoti, niekas nė nepagalvojo apie būsimą galimybę namus įrengti pasinaudojant Europos Sąjungos parama.
„Už litą plytas pardavė, ir tiek“, – prisiminė direktorė ir aprodė dabartinius „apartamentus“ – darbuotojai glaudžiasi pirties pastate, čia repetuoja kolektyvai, nedideli renginiai vyksta. Jei susiėjimas didesnis, viskas vyksta lauke arba politechnikos mokyklos salėje.
Kultūros centro darbuotojos netikino dirbančios „idealiai“, tačiau mano, kad daugelio kultūrinio darbo niuansų bendruomenės aktyvas paprasčiausiai nesuvokia.
„Dabar pabandėme parodyti, kaip rengiamos šventės, kokie paruošiamieji darbai, sąmatos, scenarijai“, – sakė renginių koordinatorė Salomėja Krupovisovienė.

***

Dr. Biržiškos sveikatos namų vyriausioji gydytoja Aušrelė Jadvyga Gurauskaitė neslepia: jokių teigiamų pokyčių Viekšniuose ji nesitikinti.
„Žmonės nepasikeis, taigi ir niekas nepasikeis“, – apibendrino viekšniškė, prieš tai patikinusi, kad iš „tos veiklos“ ji jau seniai pasitraukė.
„Čia galima daug dirbti ir daug nuveikti, tik kai viską padarai, svarbu pasitraukti į šalį“, – mįslingai šypteli pašnekovė. Dabar jos visuomeninė veikla – siekis išleisti knygą apie Viekšnius, rasti rėmėjų. Knyga beveik parengta, turėtų pasirodyti dar šiemet.
Ir dėl kultūros renginių, ir dėl minėto konflikto ji turinti savo nuomonę, tačiau į jį nesikiša. „Dirbu, o laisvalaikį leidžiu, kaip man pačiai patinka“, –  deklaravo sveikatos įstaigos vadovė, dar visai neseniai – aktyvi visuomenininkė.

***

Rajono Tarybos narys viekšniškis Paulius Auryla nebuvo linkęs „dalyti vaidmenų“ – suskirstyti konflikto veikėjus į blogus ir gerus, teisuolius ir akluosius. Kalbėjomės labiau apie bendruomenės kultūrą. Ir net ne konkrečios bendruomenės.
„Kada mes apsirengiam tautinius rūbus? Kovo 11-ąją ir Vasario 16-ąją. Užlipame ant scenos… Kaip aš sakau: suvaidiname lietuvius. Kultūra, kaip ir patriotizmas, – ne renginys, ne suvaidinamas ar suorganizuojamas dalykas. Tai santykiai tarp žmonių, bendravimas, tolerancija, padorumas. Visiems turėtų užtekti ir darbo, ir vietos, ir pripažinimo“, – apibendrino mokytojas.
Jo nuomone, jei kažkas kitas bandys atmegzti šį nuo senų laikų susivijusį mazgą, atomazga bus dirbtinė. Visiems reikia keistis. Žmonės nori permainų, nori būti ne žiūrovai, bet dalyviai – ir tai yra gerai. Juk geriausias rezultatas, didžiausias pasitenkinimas pasiekiamas ne stebint, o dalyvaujant, kuriant. Tokiame procese, kai tampi ir pats šiek tiek atsakingas – už rezultatą, už kitą žmogų.
„Kultūra visoje Lietuvoje yra gydymo stadijoje, ji turi būti atvira, ji turi vienyti kuo daugiau žmonių. Juk tai taip garsiai deklaruojama, dėl to ir užsidirbama rengiant bendruomeninius projektus. Viekšnių problema, kaip ir daugelio nedidelių miestų, miestelių problema, ta, kad čia lyg ir nėra komandos žmonių. Negirdime žodžių: „Mes darome“, dažniausiai egzistuoja: „Aš darau.“ Taip, daro – bet dažniausiai sau daro ir dėl savęs. O žmonės nemėgsta tarnauti kažkam, kažkieno tikslui, jie to negali pajusti, nes tada ir kyla tylus nepasitenkinimas arba protestas. Tai neseniai ir matėme.
Kita vertus, jei dabar į kultūrą žiūrima kaip į verslą, reikėtų ir vadovautis tais pačiais principais. Jei darai renginį, į kurį ateina mažai žmonių, ir kitą darai panašų ar panašiai – jau klysti. Jei, tarkime, parduotuvėje nėra prekių paklausos, nėra pirkėjų, verslininkas susimąstys: kas ne taip –  ir persiorganizuos. Tas principas tinka ir kultūros darbuotojams, ir bendruomenei“, – svarstė viekšniškis.
Pauliaus Aurylos nuomone, nedideliuose miesteliuose žmonių santykiai yra labai svarbūs, todėl visų kultūrinių veiklų tikslas turėtų būti toks: suvienyti, suburti žmones. „Bet tai nelengva užduotis, komandinis darbas išvis sunkus, jei vyrauja autokratiška nuostata: gerai dirbu tik aš pats ir mano padėjėjai…“ Kol kažkas aiškinasi nuopelnus, santykius ir skriaudas, pats tikslas tolsta…

***

Kunigas Kęstutis Zybartas sakė viekšniškiams linkintis vienybės – jos žmonėms išties reikia. „Turime per daug puikybės, jei jos būtų mažiau, geriau būtų ir pačiam žmogui, ir visai aplinkai. Vienas mano profesorius sakydavo, kad Dievas už visas nuodėmes su mumis atsiskaito po mirties, o už puikybę žemėje baudžia“, – visiems keistis patarė antrus metus Viekšniuose tarnaujantis kunigas.
Jo nuomone, Viekšniai turėjo ir tebeturi savos arogancijos. Tai ir istoriškai susiklostę, ir laikmetis padiktavęs: Akmenės rajone, kur daugelis didesnių miestų išaugo pokario metais, senas tradicijas turėjo, puoselėjo Viekšniai ir Papilė. „Tad jie visada buvo giriami ir aukštinami, buvo dėmesio centre.
Prijungus Viekšnius prie Mažeikių rajono, paaiškėjo, kad ne tokie jie svarbūs ir ne taip dažnai giriami… Nors, negaliu sakyti, kad tik ambicijos čia visus valdo. Matau ir gražių momentų. Tikiuosi, Dievas duos, apsijungs žmonės“, – linkėjo kunigas.
Viekšniškių „arogancija“ pasireiškia ir nenoru pripažinti, priimti į savo būrį „svetimų“. Paulius Auryla prisiminė atvejį, kai jau senokai Viekšniuose gyvenantį ir kuriantį menininką kažkas viešai pristatęs: „Nors ir ne viekšniškis, bet geras žmogus…“ Tik paskui kalbėtojas susigriebė, kad gal ir negerai pasakė…

***

Kai su seniūnu leidomės į nedidelę ekskursiją po miestą, apžiūrinėdami rengiamą paplūdimį, tvarkomas Ventos pakrantes, parodų salėje lygindami senuosius Viekšnius su naujaisiais, kalbėjomės apie tai, ką realiai galima padaryti. Įrengti, nupjauti, sutvarkyti – šiais laikais seniūnijai nėra paprasta, bet ir ne taip sudėtinga, kaip „sureguliuoti“ žmonių santykius.
„Visi esame žmonės. Nemėgstame būti kritikuojami, norėtume, kad mūsų gerus darbus kiti prisimintų šimtą metų, o blogus – šiandien pat pamirštų… Jei kiekvienas šiek tiek kritiškiau pažvelgs pats į save, jau bus pažanga“, – apibendrino Kornėlijus Kryžius.
Ties šia mintimi ir norėtųsi sustoti. Tikėkimės, kad viskas, kas įvyko, buvo pamoka, patirtis, išbandymas, kuris lems naują kokybę. Nors ir yra Viekšniuose „užkietėjusių“ skeptikų, tikėtis gerų permainų reikia. Nes kitaip – užsitęsusiame seriale – tiesiog nebeįdomu gyventi.

Griežtai draudžiama santarvė.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Paskutiniai komentaraivisi komentarai

Tavo komentaras

*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

Informuojame, kad parašius komentarą būtina įvesti saugos kodą, kuris pateikiamas ryškesnėmis raidėmis. santarvė.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Naujienos iš interneto

Populiariausios paieškos frazės: avarija, Buy, Cheap, futbolas, gaisras, konkursas, krepšinis, nuomonė, nuomonės, Online, orai, Order, paroda, Pills, policija, Purchase, savaitės tema, Seda, Seimas, skaitytojo naujiena, smurtas, sveikata, vagystė, Viekšniai, šisbeitauskas. reklama, Mažeikiai, Mažeikių rajonas, mazeikiuose, santarve, mokinių registras, tatuiruotes, medaus kaina, mazeikiu darbo birza, auksinis usas, mažeikiuose, kalediniai papuosimai, mano sparnai, parkinsono liga, tattoo ant rankos, amandas paulauskas, vytautas lalasstorosios zarnos vezys, danieliaiskydliaukes vezys, filomena taunytė, logopedai, pieno tyrimai zemaitijos pienas, biodujos.