Pirmoji Viekšnių vaistinė įsikūrusi pačiame miestelio centre. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Viekšnių miestelis išsiskiria savo turtinga praeitimi, istoriniais pastatais ir paminklais, kraštovaizdžiu ir, žinoma, įžymiais žmonėmis, kurių atminimas, vienaip ar kitaip, tebesaugomas iki šiol.
Su jais susiję ir miestelyje esantys muziejai: čia veikia aviacijos Lietuvoje pradininko Aleksandro Griškevičiaus muziejus, Biržiškų name atidaryta ekspozicija, skirta profesoriams Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms, taip pat galima aplankyti ir pirmąją Viekšnių vaistinę, kuri yra viena seniausių Lietuvoje. Ši vaistinė dabar taip pat yra virtusi muziejumi.
Lankytojai – iš visos Lietuvos
Viekšnių vaistinės muziejaus vadovė Danutė Končienė teigė, kad šis muziejus, ypač šiltuoju metų laiku, gausiai lankomas turistų, keliautojų iš visos Lietuvos.
„Kažkada bandėme sudaryti mūsų lankytojų miestų sąrašą, tad sunku pasakyti, iš kur jų čia dar nėra buvę. Muziejuje yra apsilankę žmonės iš atokiausių Lietuvos kampelių, važiuoja ekskursijos, šeimos, paskutiniuoju metu labai populiarios tapo nedidelės grupelės: kelios ar pavienės šeimos, bendraminčių kompanijos. Jei užsuka pas mus, tai apsilanko ir aviacijos pradininko Griškevičiaus muziejuje, apžiūri ir Biržiškoms skirtą ekspoziciją“, – pastebi muziejininkė.
D. Končienė pasakojo, kad vaistinę Viekšniuose įsteigė provizorius Fiodoras Geldneris – tai buvo 1860 metų liepą. Jis iš žydo Joffe miestelyje nusipirko šeimyninę sodybą prie turgavietės su istoriniu, seniausiu Viekšniuose namu. Jame ir buvo įsteigta vaistinė. Vėliau namą valdė jo sūnus Šepsel, paskui anūkas Josel.
Naujas vaistinės šeimininkas
F. Geldneriui mirus, vaistinę paveldėjo jo žmona Gertrūda ir duktė Liudvika. Joms valdant vaistinę, buvo samdomi farmacininkai. Kai vaistinė atiteko nuomininkui provizoriui Zeidleriui, jos reikalai pablogėjo, nes naujasis provizorius buvo lengvabūdis ir nerūpestingas. 1883 metais pašlijus vaistinės savininkų materialinei būklei, ji už skolas buvo išstatyta varžytuvėms.
„Nuo čia prasideda kitas Viekšnių vaistinės etapas, nes ji atiteko kitam savininkui – provizoriaus diplomą Maskvos universitete gavusiam Vincentui Aleksandravičiui. Nuo tada prasidėjusi vaistinės istorija tebesitęsia iki šiol, nes mes puikiai bendradarbiaujame su viena iš Aleksandravičių giminės palikuone Zofija Aleksandravičiūte-Navickiene“, – kalbėjo D. Končienė.
Vaistinę V. Aleksandravičiui nupirko jį užauginęs ir globojęs dėdė – Žagarės klebonas Kazimieras Aleksandravičius: jis tuo metu sirgo, tad nenorėjo ilgam išsiskirti su Vincentu. Už 5 tūkstančius rublių sidabru nupirktą vaistinę brolėnui jis atidavė su sąlyga, kad šis 6 proc. nuo pirkimo sumos, t. y. 300 rublių, kasmet aukos vienam iš neturtingų giminaičių auklėti. Be to, įpareigojo šitos vaistinės neparduoti, bet tokiomis pat sąlygomis perduoti savo įpėdiniui – farmacininkui.
Miestelis degė, vaistinė – ne
Per keturiasdešimt dvejus metus V. Aleksandravičiaus valdoma buvusi apleista Viekšnių vaistinė tapo pavyzdinga įstaiga, kurioje daugelis farmacininkų atliko praktikos darbus.
„Tęsdamas dėdės klebono Kazimiero tradicijas, Vincentas visą laiką padėdavo savo neturtingiems giminaičiams. Jis ir tuo metu Viekšniuose gyvenęs gydytojas Antanas Biržiška buvo žinomi visoje plačioje apylinkėje ir buvo žmonių labai gerbiami“, – teigė D. Končienė.
1915 metais, priartėjus I pasaulinio karo frontui, V. Aleksandravičius išsiuntė savo šeimą į Rusijos gilumą, o pats liko Viekšniuose manydamas, kad galės būti naudingu žmonėms. Sprogusios granatos buvo sunkiai sužeistas. Miestelis net du kartus buvo karo zonoje: sudegė bažnyčia, sinagoga ir didesnė pusė gyvenamųjų namų, o pasiekęs vaistinę, gaisras sustojo.
„Vietiniai gyventojai tai vadino stebuklu, o iš tremties grįžę žydai teigė, kad tai jų šventasis rabinas apsaugojo savo buvusį namą – žydas Joffe buvo rabinas. Kiti galvojo, kad vaistinė nesudegė todėl, kad čia buvo padedama žmonėms“, – apie tų laikų įvykius pasakojo D. Končienė.
Pasuko tėvo pėdomis
Savo tėvo Vincento pėdomis pasekęs trečiasis pagal amžių sūnus Juozas Aleksandravičius, baigęs mokslus, 1925 metais gavo chemiko-vaistininko diplomą. Po metų, mirus tėvui, vedė mirusio gydytojo Edvardo Kontrimo našlę muzikę Zofiją Ujejskaitę.
J. Aleksandravičius pradėjo tvarkyti vaistinę pagal tėvo paliktus nurodymus, šelpdamas vargdienius, leisdamas į mokslus neturtingus giminaičius.
Vaistininkas nuolat sekė tarptautinę padėtį, tad, nujausdamas II pasaulinio karo galimybę ir norėdamas išvengti per I pasaulinį karą buvusio vaistų trūkumo, nuo 1940 metų pradžios kaupė dideles vaistų atsargas. Netrukus nacionalizavus vaistinę, joje buvo rasta prekių už 50 tūkstančių litų. Beje, bene vienintelis iš buvusių vaistinių savininkų, J. Aleksandravičius liko jos valdytoju.
1944 metais frontui sustojus Viekšniuose ir iš miestelio pasitraukus visam medicinos personalui, pagalbą ligoniams teko teikti vaistininkui.
„Juozas su šeima, priglaudęs daugelį kaimynų, gyveno sodelio rūsyje. Vaistinės patalpos buvo suvarpytos sprogusių sviedinių skeveldromis, vienas namo kampas nuverstas, stoge granata išvertė didžiulę skylę, tačiau vaistinė išliko. Keista, bet gaisras šio istorinio pastato vėl nepalietė“, – stebėjosi D. Končienė.
Siekė perduoti valstybei
Pasitraukus vokiečiams, Viekšnių vaistinė vėl pradėjo dirbti 1944 metų gruodį. Ją, nuniokotą karo, vedėjui J. Aleksandravičiui padėjo sutvarkyti asistentė Emilija Virkutytė ir sanitarė Stanislava Žukauskaitė.
Provizorius J. Aleksandravičius Viekšnių vaistinėje dirbo iki 1971 metų pabaigos, o po šešerių metų – 1977 metų balandį – išėjo Anapilin.
Pagrindinis vaistinės – „Oficinos“ kambarys dabar pasitinka tik muziejaus lankytojus. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Po jo mirties dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė ir kiti vaistinės svarbą suprantantys asmenys, siekdami, jog vaistinė taptų muziejumi, ėmė rūpintis, kad visi vaistinei priklausantys pastatai bei tai, kas juose buvo, pereitų į valstybės globą.
„Lankytojus domina, ar vėliau, grąžinant nacionalizuotą turtą teisėtiems savininkams, vaistinės palikuoniams nekilo noras atsiimti, kas prarasta. Paprastai atsakome, kad nežinome, be to, sąlygos būtų buvusios ne pačios palankiausios“, – įsitikinusi muziejaus vadovė.
Perėmė Kultūros ministerija
D. Končienė apie tada susidariusią situaciją pasakojo, jog įstatymai, po vaistininko mirties steigiant muziejų, dar neleido atsiimti kažkada buvusios privačios nuosavybės, t. y. pačios vaistinės ir jos pagalbinių patalpų – maždaug pusės namo: tai tuo metu priklausė Vyriausios farmacinės valdybos Šiaulių skyriui. Ta dalis taip ir liko valstybės žinioje, o J. Aleksandravičiui priklausantis turtas – kita gyvenamojo namo pusė ir dalis ūkinių pastatų su viskuo, kas buvo juose, paveldėjimo teise atiteko jo anūkui Romualdui Navickui. Ši dalis buvo parduota valstybei – tokiu būdu viskas perėjo į Kultūros ministerijos žinią.
1987 metais Kultūros ministerija nusprendė vaistinės pastatų kompleksą restauruoti ir sutvarkyti aplinką. Buvo parengtas darbų projektas, po to vyko parengiamieji darbai. Kažkur valstybinėse institucijoje užstrigo piniginės lėšos, tad darbai prasidėjo tik 1991 metų rugsėjį. Visas remontas buvo baigtas tik po trejų metų – 1994-ųjų pabaigoje.
Kūrėsi sunkiai
Kol vyko vaistinės remontas, ji buvo išsikėlusi į kitas patalpas nacionalizuotame name. Senoji Viekšnių vaistinė savo duris klientams vėl atvėrė 1995 metų sausį.
„Į ankstesnes patalpas sugrįžusi vaistinė čia buvo jau ne šeimininkė, o tik patalpų nuomininkė naujai steigiamame vaistinės muziejuje“, – pažymėjo D. Končienė.
Įsteigti čia muziejų nebuvę lengva. Tam buvo paskirtas vaistinės muziejaus prižiūrėtojas, kurti muziejų buvo priimta ir Kauno Stepo Žuko dailės technikumą baigusi D. Končienė.
„Buvau priimta kaip turinti meninį išsilavinimą. Nesakysiu, kad buvo lengva. Prieš kapitalinį remontą viskas buvo išvežta, inventoriaus, daiktų kaip ir nebuvo. Jie buvo išvežti į daugelį atskirų vietų, prastai prižiūrimi, kai kurie per tą sandėliavimo laiką nukentėjo, kai kas buvo aplieta vandeniu, apdergta balandžių, tad viską reikėjo nuvalyti, sutvarkyti, atnaujinti“, – prisiminė moteris.
Atkuriant patalpų autentiškumą, savo prisiminimais labai padėjo provizoriaus J. Aleksandravičiaus dukra Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė, vaistinėje asistente dirbusi, dabar jau Anapilin išėjusi, vaistinės šeimininko globotinė Emilija Tamkevičienė ir kita globotinė – šiemet mirusi Donata Gulbinaitė.
„Padedant šioms moterims, pagal jų pasakojimus, patarimus kiek įmanoma autentiškiau atstatėme muziejų. Tai yra pagrindiniai šaltiniai, kuriais mes vadovavomės“, – teigė D. Končienė.
Vaistinėje – tik muziejus
1996 metais Z. Aleksandravičiūtė-Navickienė Akmenės rajono savivaldybei (tuo metu Viekšniai priklausė šiam rajonui – V. M.) parašė simbolinį testamentą, išreiškiantį jos valią visos vaistinės atžvilgiu. Jame teigiama, kad „savo noru ir šeimos bei giminės pritarimu palieku: vaistinės pastatus, įrangą, baldus, paveikslus, laikrodžius, šviestuvus, knygas bei žemę apie muziejų rajono Savivaldybės nuosavybėje…“.
Kurį laiką vaistinės patalpas konkurso būdu laimėjusi išsinuomojo farmakognostė žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Čia pradėta prekiauti vaistinių žolelių mišiniais bei natūraliais produktais, turinčiais gydomųjų savybių, taip pat buvo pardavinėjami ir kai kurie cheminiai preparatai. Čia dirbdama J. Balvočiūtė įkūrė savo individualią įmonę „Jadvygos žolės“. Muziejus ir vaistinė iki 2010 metų gegužės glaudžiai bendradarbiaudami populiarino senąją vaistininkystę.
„Dėl nepalankių nuomos sąlygų vaistinei užsidarius ir Jadvygai Balvočiūtei išsikėlus, jos patalpoje buvo visiškai atkurtas taip vadinamo „Oficinos“ kambario vaizdas. Šiuo metu vaistinės patalpos tarnauja tik muziejinei-pažintinei veiklai, vykdoma edukacija, vyksta įvairūs renginiai. Neseniai atkūrėme inventorių ir pradėjome lankytojus mokyti žaisti kroketą – susidomėjimas juo didelis“, – kalbėjo D. Končienė.
