Viešnagė pas suitus paliko nenupasakojamą įspūdį

Mes, Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios jaunieji choristai, dalyvavome Alsungos miestelio (Latvija) šventėje „Suitu lebediks“. Ne tik gerų emocijų patyrėme, bet ir sugrįžę nusprendėme labiau pasidomėti išskirtiniu kraštu.

Važiuodami ten galvojome tiesiog sudalyvauti nedidelio miestelio šventėje, padainuoti keletą lietuvių liaudies dainų ir parodyti savo tautinius kostiumus. Nelabai gilinomės ir į šventės pavadinimą, svarbiau buvo pati programa, renginiai, vyksiantys Livonijos laikus menančios pilies kieme. Tiesa, žinojome, kad tas kraštas 2009 m. buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą, bet per daug nesiaiškinom kodėl.

Pabuvę ten nusprendėme labiau pasidomėti tuo išskirtiniu kraštu. Pasirodo, kad ši mažytė teritorija, įsikūrusi vakarinėje Kuržemėje ir apimanti Alsungos, Gudeniekų ir Jūrkalnės parapijas, yra vienas savotiškiausių kraštų ne tik Latvijoje, bet ir visame pasaulyje.

Suitų kraštas yra unikalus Latvijos kultūros fenomenas, kuris jau keturis amžius tarsi katalikybės sala laikosi tarp aplink esančių liuteronų žemių. Šioje teritorijoje dėl galingos katalikų bažnyčios įtakos ir sąveikaujant latvių, lybių, lenkų bei vokiečių kultūromis susidarė ir išliko neįprasta kultūros aplinka ir identitetas.

Išgirdus žodį „suitai“ kiekvienas latvis pirmiausia savo vaizduotėje mato puošnius etnografinius kostiumus dėvinčias dainininkes „Suitu sievas“ („Suitų moterys“), kurios savo aštriu liežuviu ir savotišku senoviniu burdono daugiabalsiu dainavimu sugebėtų šmaikščiai apdainuoti bet ką. Šia dainavimo maniera „Suitu sievas“ jau išgarsėjo visame pasaulyje. Nuo 2004 m. Alsungoje įvyko jau trys tarptautiniai burdono festivaliai, į kuriuos susirenka šiuo įprastu muzikinės notacijos raštu sunkiai užrašomu senoviniu stiliumi muzikuojantys atlikėjai iš Prancūzijos, Gruzijos, Vengrijos ir Estijos.

Tačiau šis kraštas reiškia ne tik suitų moterų daugiabalsį dainavimą ir puošnius tautinius kostiumus ar tradicijas, savotišką mentalitetą, suitišką tarmę, turtingą dainų kraitį bei valgius, bet ir gebėjimą garbingai skleisti Latvijos vardą tarptautiniu mastu. Suitų kraštas yra tarsi keliautojus pritraukiantis magnetas. Neįmanoma nesižavėti stataus Jūrkalnės kranto šlaitais su į jūra virstančiomis pušimis, nesibaigiančiais smėlėtais paplūdimiais, ramiais ežerais, uogų bei grybų turtingais miškais, vingiuotais žvyro keliais, laukų bei miškų vaizdais, senomis bažnyčiomis, pilimis bei dvarais, Jūrkalnės ir Alsungos užeigomis, „Suitu sievu“ dainavimu, margais tautiniais kostiumais, keistomis tradicijomis ir savotiška suitų tarme.

Pasirodo, kad gegužės mėnesį tris kartus per savaitę susirinkę žmonės kalba Rožinį, gieda  Švč. Mergelei Marijai skirtas giesmes bei litaniją. O vadina visa tai Kryžiaus maldomis todėl, kad renkasi prie kryžiaus. Į vidury laukų esančią sodybą susirenka apie 50 žmonių. Dalis jų dėvi savo suitiškus tautinius kostiumus. Maloniai nustebino tai, kad visas savo maldas užbaigė Latvijos himnu.

Po maldų niekas neskuba skirstytis: bendrauja, dainuoja, vaišinasi.

Kitos dienos renginiai prasidėjo jau minėtoje pilyje. Aplankėme pily esančią ekspoziciją, per mikroskopus tyrinėjome šalia esančio ežero vandenį, pilies požemiuose ieškojome vaiduoklių. Kieme vyko įvairi veikla: žuvies rūkymas ir ragavimas, žuvienės skanavimas, žuvies iš karoliukų vėrimas, medinių žuvelių – lentelių gamyba. Prie upės galėjai susipažinti su profesionaliais žvejybos įrankiais, pasimokyti taisyklingai paruošti meškerę žvejybai. Vaikai galėjo aplankyti vandens atrakcionus. Veikė Alsungos meistrų darbų paroda. Pilies kieme galėjome stebėti Kuldigos jaunimo teatro spektaklį.

Besistengdami visur sudalyvauti, nepajutome, kaip sulaukėme vakare vykusio Alsungos Didžiojo koncerto. Sunku išsakyti, ką jautėme, žvelgdami į tuos švytinčius, besidžiaugiančius tuo, ką daro, žmones. Atrodė, kad visas miestelis susirinko į vasaros estradą. Šiame koncerte pasirodė visi Alsungoje susibūrę kolektyvai, nepriklausomai nuo jų meninio lygio. Vieninteliai mes buvome ne iš šio miestelio. Į sceną lipo įvairaus amžiaus alsungiškiai: nuo mažiausių darželinukų iki garbingo amžiaus sinjoritų. Vienu metu scenoje buvo apie 100 šokėjų. Miestelyje, kuriame apie 1600 gyventojų! Ir viskas taip šilta, taip nuoširdu, taip sava. Ir labai svetinga – po mūsų dainų, kurių žodžių tikrai niekas nesuprato, aplodismentai ilgai netilo. Atrodė, kad ir mes tapome to miestelio dalimi.

Po koncerto laižydami ledus, svarstėme – ar kuriame nors tokio dydžio Lietuvos miestelyje būtų įmanomas toks koncertas. Nepavyko nieko panašaus prisiminti. Belieka iš suitų tik pasimokyti būti tokiems aktyviems, mylintiems savo kraštą, skleidžiantiems savo kultūrą ir suprantantiems, kad tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip gyvensime ir ką turėsime.

Vakarą leidome svetingoje Alsungos klebono pastogėje, gėrėme mėtų arbatą, skanavome naminę duoną su medumi, ragavome suitų nacionalinį patiekalą, kurio pavadinimo, deja, nepamenam, ir lietuviškai bendravome. Šių trijų suitiškų parapijų klebonas kun. Andris Vasilevskis turi lietuviškų šaknų ir puikiai kalba lietuviškai.