Etnologas Petras Kalnius į žemaičius pažvelgė ir iš istorinės perspektyvos, ir visame pasaulyje vykstančių procesų kontekste. Romo Jurgaičio nuotrauka („Lietuvos žinios“)
„Minties“ leidykla neseniai išleido etnologo, humanitarinių mokslų daktaro Petro Kalniaus knygą „Žemaičiai. XX a. – XXI a. pradžia“.
Knygoje nagrinėjama, kas yra žemaičiai (lietuviai ar atskira tauta), kaip keitėsi žemaičių bendruomenė amžių tėkmėje, kaip žemaičiai vertina patys save ir kitus lietuvius, kaip dzūkai ir suvalkiečiai vertina žemaičius, kokias savybes vieni kitiems priskiria, kuo savita žemaičių tradicinė kultūra, kokia yra žemaičių kalbinė elgsena.
Etnologas taip pat bando nustatyti, koks gali būti apytikris žemaičių pagal savimonę skaičius Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Atskirame skyriuje autorius neigia kuriamą mitą, kad tarp dabartinės Lietuvos valstybės ir žemaičių bendruomenės egzistuoja konfliktas.
Čia autorius pateikia vieno knygos skyriaus, kuriame nagrinėjami vadinamieji žemaičių stereotipai, santrauką.
Vertinti imta anksčiau nei užrašyti
Mokslinėje literatūroje stereotipais vadinami supaprastinti, emociškai nuspalvinti vaizdiniai, kuriais žmonės bando pavaizduoti vieni kitus. Mokslininkai ilgai ginčijosi dėl to, ar stereotipai atitinka tikrovę. Dabar beveik sutaria, kad, nepaisant to, jog stereotipai yra realybę iškraipantis reiškinys, juose visuomet esama ir „tiesos grūdo“, pirmiausia tais atvejais, kai žmonės vieni kitus apibūdina remdamiesi savo patirtimi.
Kada atsiranda lietuvių, gyvenančių skirtinguose regionuose, tarpusavio vertinimai? Tai nėra gerai žinoma, tačiau aišku yra tai, kad tokie vertinimai atsirado anksčiau negu jie buvo užfiksuoti istoriniuose šaltiniuose. Vėliau jiems rutuliotis reikšmės turėjo Vokiečių ordino ir lenkų kronikininkų platinti lietuvių ir atskirai žemaičių vaizdiniai.
klastingi laukiniai?
Lietuviai, o ypač žemaičiai, jų raštuose buvo vaizduojami ne tik kaip atsilikę, bet ir labai žiaurūs, klastingi. Net praėjus keliems šimtmečiams tokius vaizdinius savo raštuose naudojo ir rašytojai romantikai.
Antai lenkų rašytojas H. Senkevičius romane „Kryžiuočiai“ į Žalgirį traukiančią žemaičių kariuomenę pavaizdavo taip: „Priekyje jojo tankus karių būrys ir jojo iškrikęs, nes girioje tarp krūmų sunku buvo laikytis rikiuotės. Pėstieji susimaišė su raiteliais ir, stengdamiesi neatsilikti nuo jų, laikėsi įsitvėrę į karčius, balnus ir uodegas. Kariai ant pečių buvo užsimetę vilkų, lūšių ir lokių kailius, ant galvų jiems stirksojo šernų iltys, elnių ragai arba plaukuotos ausys, ir jei ne daugybė iečių ir dervuoti kilpiniai ir dėklai su strėlėmis ant nugarų – iš užpakalio, ypač rūke, galėjo pasirodyti, kad čia ištisi būriai laukinių žvėrių išlindo iš miško tankumyno ir traukia kažkur genami kraujo troškulio ar bado. Čia buvo kažkas baisu ir kartu neįprasta, tarsi prieš akis būtų staiga atsivėręs nuostabus vaizdas, kada, kaip tiki prasti žmonės, iš savo vietų pakyla ir eina akiplotu iš miško ne tik žvėrys, bet netgi akmenys ir krūmai“ (cit. iš J. Jurginis. Istorija ir poezija, p. 24).
Bet dabar net ne vienas užsienio istorikas pripažįsta, kad lietuvių, žemaičių ekipuotė ir ginkluotė Žalgiryje nesiskyrė nuo Ordino riterių. Tik keletui metų praėjus po Žalgirio kronikininkai aprašė, kaip minios Konstanco miesto gyventojų ir svečių bėgo pažiūrėti į bažnytinį suvažiavimą atjojančių „baisiųjų žemaičių“, kurie muša karingus kryžeivius ir apie kuriuos tiek daug buvo kalbėta, bet turėjo nusivilti pamatę, kad žemaičiai iš išvaizdos labai patrauklūs, puošniai apsirengę ir neturi jokių laukiniškumo bruožų.
Skirtumai ryškėja…
Ilgainiui Lietuvos regioninių grupių kultūrinės skirtybės tam tikrą laiką turėjo didėti, nes žemaičiai labiau buvo veikiami vakarinių, o aukštaičiai – rytinių kaimynų įtakų. Sulenkėję aukštaičių bajorai svetimšalių kurtus vaizdinius ėmė adresuoti lenkėjimui nepasiduodantiems žemaičiams.
Ilgą laiką vienų ir kitų kultūrinei kaitai įtaką darė ir politinės aplinkybės: Žemaitija LDK struktūroje turėjo plačią autonomiją. Prijungus Lietuvą prie Rusijos, tiek rytiniai, tiek pietiniai aukštaičiai atsidūrė gubernijose, kuriose demografinę persvarą turėjo slavai, o žemaičiai liko gana lietuviškoje Kauno gubernijoje ir netgi su žemaičių gyventojų persvara.
Tiesa, XIX a. pirmos pusės žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikėjai gana savikritiškai priėmė kai kuriuos kitų sukurtus ir išplatintus žemaičių mentaliteto bruožus. Antai Liudvikas Adomas Jucevičius pripažino kitataučių sukurtą gudraus, nepasitikinčio, klastingo ir užsispyrusio žemaičio stereotipą. Tačiau būdamas aistringas ne tik Žemaitijos, bet ir žemaičių bendruomenės patriotas, jis, išeidamas iš savo pozicijų, šias savybes savotiškai švelnino ir ieškojo jų pateisinimo.
Žemaičiai tokiais, anot jo, tapo dėl ilgametės skaudžios istorinės patirties. Ši patirtis, rašo L. A. Jucevičius, vertė žemaičius „… tapti lapėmis, kad, reikiamai valandai atėjus, geriau liūtais pasirodytų“ . Jo manymu, „… tas charakteris ir geresnei daliai atėjus išsilaikė ir įgavo savo neišdylančias savybes“. Todėl, L. A. Jucevičiaus manymu, ir dabar dar lietuviai prikaišioja žemaičiams jų gudrumą; jie ir iš tikro esantys gudrūs ir nepasitikintys; jie nesiduoda suviliojami pažadais, įtikinėjimais nei gražiais žodeliais, niekam neatskleidžia savo sielos paslapties, su niekuo neina į draugystę kitaip, kaip nebent gerai jį pažinę ir daug sykių išmėginę. Bet įgijęs žemaičio pasitikėjimą, Jucevičiaus manymu, gali būti tikras jų prisirišimu iki gyvos galvos ir geidauti iš jų visko, nors tai reikalautų didžiausio pasiaukojimo“.
Ko siekia žemaitiškas sąjūdis?
Prasidėjus knygnešių gadynei, vėliau – XIX a. lietuvių tautiniam atgimimui bei 1919–1920 m. nepriklausomybės kovoms, žemaičiai ir kiti lietuviai vieni kitus vertino vis palankiau. Bet atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, ypač XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, pradėta grįžti prie „regioninio prigimtiškumo“ dalykų. Tuo itin pasižymėjo žemaičiai.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą prasidėjęs žemaičių rašytojų kultūrinis sąjūdis bandė sulaužyti nacijos vienybės ideologų palaikomą galvoseną apie regioninių kultūrų muziejiškumą, nepraktiškumą ir tarmių literatūrinį užribiškumą – esą neįmanoma ir beprasmiška literatūrą kurti gimtosiomis tarmėmis.
Žemaičiai jau prieš Antrąjį pasaulinį karą paneigė šį stereotipą, sukurdami ne vieną tikrą literatūros kūrinį gimtąja tarme. Žemaičių sambrūzdį lydėjo stereotipų gaivinimas. Norint parodyti savosios bendruomenės savitumą, išskirtinumą, labiausiai buvo akcentuojamos prigimtinės charakterio, gyvenimo būdo ypatybės, neretai kartojant XIX a. žemaičių kultūrinio sąjūdžio laikotarpio teigiamus bruožus. Tuo vėlgi ypač pasižymėjo iš Žemaitijos regiono kilę rašytojai bei žemaitiškoji spauda („Žemaičių prietelius“ ir kiti).
Literatūros tyrinėtoja D. Striogaitė yra išsiaiškinusi, kad tuo metu žemaičiams pradėjus tirštinti savo teigiamybių spalvas, kaip antai, poetui S. Anglickiui pasisakant, jog žemaičiai iš visų „atkakliausiai kirtosi su priešais“ arba kad jie yra „sveikiausi iš visų aisčių giminių“, tai sukėlė kitų lietuvių reakciją.
Bet ir tarp pačių žemaičių ėmė rastis mąstytojų su gilesnėmis įžvalgomis. Jau nacistinės okupacijos metais bene intelektualiausias žemaičių elito atstovas Vytautas Mačernis spaudoje pašiepė ir kritikavo savo gentainių bandymus iš XIX a. ateinančiais vaizdiniais suvokti žemaitiškumą ir ragino atsidėti žemaitiškosios pasaulėjautos bei charakterio įžvalgoms žemaičių kūryboje.
Ne tarmė, kuria bus parašytas literatūros kūrinys, jo manymu, atspindi žemaitiškumą ar aukštaitiškumą, o kur kas subtilesni pasaulėjautos dalykai, kuriuos galima apčiuopti literatūros ar meno kūrinyje.
Deja, šią iš esmės pozityvią žemaičių veiklą nutraukė penkiasdešimt metų trukusi sovietinė okupacija. Kadangi nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio „žemaitologijos“ studijose nueita netoli, kaip teigia Viktorija Daujotytė, ir dabar esama pomėgių „vaidinti žemaitį pagal žinomus štampus“.
(Bus daugiau)
