Laidos „Duokim garo!“ vedėjai Loreta Sungailienė ir Stanislovas Kavaliauskas balėniškius priėmė labai šiltai. Ilonos ALČAUSKIENĖS nuotr.
Prieš savaitę per televiziją stebėję laidą „Duokim garo!“ žiūrovai tikriausiai atkreipė dėmesį į žemaitiškai smagią istoriją porinusį jauną vaikinuką. Tai mūsų kraštietis, Balėnų pagrindinės mokyklos aštuntokas Dainius Sidabras.
Praėjusiais metais pradėjęs pasakotojo karjerą keturiolikmetis Dainius ir toliau ketina ją tęsti – žemaitiškai kalbėti jam yra lengviausia.
Bendrauja trejus metus
Dainių konkursams ruošianti lietuvių kalbos mokytoja Ilona Alčauskienė berniuką moko nuo penktos klasės, o jo artistiniai gebėjimai jau buvo žinomi nuo pradinių klasių: labai šauniai vaidino, sugebėjo atlaikyti visus renginius.
„Tai mes visi žinojome. O paskui bendraujant, besimokant kartu paaiškėjo, kad jis labai gerai kalba žemaitiškai. Taip prasidėjo mūsų intensyvesnis bendradarbiavimas“, – prisiminė pedagogė.
Pasak jos, Sidabrų šeimyna Balėnuose yra ypatinga: šeimoje – keturi vaikai, ir visi kalba žemaitiškai. Du didieji jau yra studentai, bet kalba žemaitiškai, dešimtokė Akvilė dalyvavo Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“.
Meninio skaitymo konkurse praėjusių metų vasarį Dainiui su literatūriniu tekstu nelabai pasisekė, bet vienas komisijos narių pasakė, kad tam vaikui reikia kalbėti žemaitiškai, o mokyklos direktoriaus pavaduotoja pasiūlė imti netoli, Pievėnuose, gyvenančio Povilo Serapino tekstus.
Pasiruošė greitai
Pievėniškio istorijos pasakoja apie paprastų kaimo žmonių gyvenimą, jų patirtas juokingas, neįprastas gyvenimiškas situacijas. Netrukus dienos šviesą išvys P. Serapino žemaitiškų pasakojimų knygelė: joje yra visi Dainiaus pasakojami tekstai.
„Dainius yra labai linksmas, ramaus teksto jis nepasakytų niekaip – jam tai neišeitų. Pati jo pavardė sako – „gyvasis Sidabras“, tad pasakorius niekur nuo savęs nepabėgs. Tekstai judrūs, gyvi, su vaidybos elementais, – tai Dainiui iš karto prilimpa“, – tikino mokytoja I. Alčauskienė.
Po nesėkmės pirmajame konkurse Mažeikiuose Dainius ir jo mokytoja rankų nenuleido: jie labai greitai, per dvi savaites paruošė pasakojimą „Kap aš kalnus gėiduojau“ ir laimėjo rajonines varžytuves Lietuvos vaikų ir moksleivių liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“.
Šio konkurso regioniniame ture Telšiuose Dainiui sekėsi prasčiau, bet, mokytojos teigimu, dalyvauti tokiame konkurse, kur pasirodo 77 atlikėjai iš viso regiono, – tai jau neblogai.
Vilniuje – laurai
Šiemet, Tarmių metais, pirmasis balėniškio D. Sidabro pasirodymas – respublikinio etnokultūrinio projekto „Mano senolių godos“ mokinių, gebančių kalbėti tarmiškai, varžytuvėse „Tarmių lobynai“. Jo regioninis turas vyko gegužės mėnesį Viekšniuose. Ten Dainius pasakojo P. Serapino istoriją „Nutėkėms“ .
„Tada mums labai pasisekė. Komisijos narys buvo Stanislovas Kavaliauskas, laidos „Duokim garo!“ vedėjas. Jis visas simpatijas skyrė Dainiui ir pasakė: tu, vaikeli, niekur nedingsi, gali, moki, esi tam tikęs ir turi varyti toliau“, – įspūdžiais dalijosi I. Alčauskienė.
Viekšniuose balėniškis pelnė kelialapį į baigiamąją šventę – respublikines varžytuves Vilniuje. Dainius čia savo amžiaus grupėje tapo nugalėtoju.
Jau gerai žinantis Dainiaus sugebėjimus S. Kavaliauskas pakvietė balėniškį savo pasakojimu pradžiuginti ir laidos „Duokim garo!“ dalyvius bei žiūrovus, kurie išgirdo P. Serapino pasakojimą „Kap aš cvieklus raviejau“.
„Su Dainiumi labai gera ir įdomu dirbti, jis man nė trupučio neleidžia tinginiauti, nes visą laiką nori naujo teksto. Kai kur nors nuvažiuojame, po to jis sako, kad to teksto jau nebenori – reikia kito“, – juokėsi lituanistė.
Kontaktas su žiūrovais
Vieni žemaitiški tekstai ilgi, kiti – trumpesni, bet Dainius sako, kad juos išmokti nesunku, kadangi jie žemaitiški: tam reikia poros dienų.
Vaikinukas prisimena, kad per pirmąjį konkursą jis labai jaudinosi, drebėjo kojos, tad stengėsi tekstą pasakyti kuo greičiau ir nulipti nuo scenos. Tai buvo tas nesėkmingas rajoninis meninio skaitymo konkursas.
„Tramtatulyje“ iš pradžių viskas buvę gerai, bet nuo pusės teksto pradėjo virpėti kojos, ypač viena, ją net teko spausti prie grindų, tad po pasirodymo Dainiui labai skaudėjo kojas. Niekaip pasakotojas nepripranta prie mikrofonų – jie jį verčia jaudintis.
Laidoje „Duokim garo!“ Dainius visiškai nesijaudino, kaip jis sako – užmezgė kontaktą su žiūrovais, ypač žiūrėjo į mokytoją, nes ji labiausiai patinkanti.
„Dainius atėjęs į studiją iš karto ją apibėgo, viską apžiūrėjo ir pareiškė, kad jam čia patinka ir jis čia norėtų dirbti. Visų buvome labai šiltai priimti“, – džiaugėsi I. Alčauskienė.
Pasirodymo laidoje Dainius labai nesureikšmina, tačiau mokytojai ir draugai sveikina, džiaugiasi, savo įžymybę turėdama patenkinta ir šeima.
Svajoja apie kūrybą
Mokykloje per pertraukas Dainius su draugais bendrauja žemaitiškai, o per pamokas to daryti neleidžia mokytojai. Jei pamoka laisvesnė, kartais ir pasikalba žemaitiškai, bet pagrindinėse pamokose reikia kalbėti bendrine kalba.
Dainiaus namuose kitokia kalba nėra prigijusi – tik žemaičių.
„Kartais po ilgesnio laiko grįžęs iš Kauno aukštaičiuoja brolis, bet aš ar mama pasakome, ko laužai gerklę, kalbėk žemaitiškai, ir dingsta visi aukštaitizmai“, – šypsosi pašnekovas.
Dainius neslepia, kad buvo minčių kurti savo žemaitiškus tekstus, kartais norėtųsi ką nors parašyti, bet neparašo. Mąsto ateityje ir toliau dalyvauti konkursuose, pasvajoja baigęs mokslus tapti aktoriumi.
Vyks į Anykščius
Šiandien Skuodo P. Žadeikio gimnazijoje vyksta žemaitiškų skaitymų konkursas, skirtas Simono Daukanto gimimo metinėms paminėti bei Tarmių metams. Dainius ketino skuodiškiams papasakoti tą patį pievėniškio „Nutėkėms“.
Gruodžio mėnesį vaikinas su savo mokytoja yra pakviesti į respublikinį tarmių festivalį Anykščiuose „Kalbom iškalbėsiu, giesmėm išgiedosiu“, kuriame planuoja dalyvauti Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Čia vyksiančioje mokinių – įvairių konkursų, skirtų Tarmių metams, laureatų – pasirodymų popietėje „Kad atgytų kerintis grožis…“ Dainius vėl pasakos istoriją su paveldo tradicija „Kap aš kalnus gėiduojau“, nes kalnai ne visoje Lietuvoje yra giedami, tai balėniškiai nori parodyti, ką mes, žemaičiai, turime.
„Per tą laiką aš gal perkalbėsiu ir įtikinsiu mokytoją, kad reikia kito pasakojimo“, – lyg juokaudamas, lyg rimtai pareiškė Dainius.
