Žemalėje – literatų susibūrimas Stanislovui Eglinskui atminti

Nuotraukoje (iš kairės): stovi J. Gargasienė, sėdi V. Daukantas, A. Peleckis, J. Butnorienė. Nuotraukos autorius Aurelijus Butnorius

Pirmąją pavasario dieną Mažeikių krašto literatai vyko į Žemalės biblioteką. Joje vyko amžinatilsį žemalėniškio poeto Stanislovo Eglinsko kūrybos atminimo popietė.
Praėjo lygiai metai, kai mus paliko šis kaimo šviesuolis, Mažeikių krašto literatų bendražygis. Į renginį atvyko tokia literatų sambūrio delegacija: J. Butnorienė, A. Butnorius, V. Daukantas, A. Pileckis, J. Gargasienė, o vietoje juos pasitiko Žemalėje gyvenanti ir ryšį su literatais atnaujinusi A. Šližienė. Renginiui impulsą davė išlikęs J. Gargasienės filmuotas vaizdo įrašas iš 2005 m. vykusio a. a. Stanislovo knygos „Ruduo laiškanešys“ pristatymo Žemalės kultūros namuose. Jį pamačiusi šio kaimo bibliotekininkė Rita panoro surengti šio įrašo pristatymą vietos bendruomenei, kartu prisimenant visą išlikusį a. a. poeto literatūrinį paveldą.
Žemalėniškė A. Šližienė jau beveik trisdešimt metų gyvena šiame kaime, atvykusi čia iš Aukštaitijos ežerų krašto, tačiau su Stanislovu susipažino tik pradėjusi lankytis literatų susitikimuose. Moteris priminė susirinkusiems S. Eglinsko gyvenimo kelio pradžią: „Žemalėje jis gimė, augo, subrendo kaip žmogus. Vaikystėje girdėjo tėvo griežiamo smuiko verkšlenimą, motinos pasakas. Gal taip ir susiformavo jo jautrumas džiaugsmui, skausmui, grožiui…“
Sambūrio pirmininkė J. Butnorienė pristatė svečiams audio įrašuose įamžintą Stanislovo balsą. Jos iniciatyva prieš aštuonerius metus literatai skaitė vieni kitų kūrybą profesionalioje studijoje, įrašė dainas. Be to, Janina su Stanislovu išleido atskirą plokštelę – senelio ir senelės pasakas. Visi šie reliktai neišnyksta ir suartina mus su jau išėjusiais brangiais draugais ir kolegomis.
J. Butnorienė ir buvo pagrindinė prieš trylika metų išleistos S. Eglinsko knygelės „Ruduo laiškanešys“ iniciatorė ir rėmėja. Moteris prisiminė, kaip kadaise rado Stanislovo stalčiuose didelį pluoštą eilėraščių, tarp kurių išsaugotos laikraščių iškarpos iš praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio rajoninės spaudos, kurioje greta jo eilių puikavosi ir pačios pirmosios Janinos eilės.  Literatų gerbėjams labiausiai pažįstamas S. Eglinsko eilėraštis-daina „Ruduo laiškanešys“. Muziką poeto žodžiams sukūrė ir studijoje įrašė Janina, o susibūrime šią dainą ji atliko kartu su sūnumi Aurelijumi, gyvai pritariančiu gitara.
Kalbėdamas apie Stanislovą, Aurelijus pabrėžė, kad tai buvo romantiška, donkichotiška ir amžiui nepavaldi asmenybė: „Meilė jam – tai jausmas, vertas eilių, posmų ir dainų. Jis idealizuoja praeitį, jaunystę ir nevengia kritikuoti dabarties. Iki paskutinio posmo jo kūryboje dominavo širdy nesenstantis žmogus.“ Aurelijus taip pat pagarsino kolegės literatės R. Niunevienės, negalėjusios atvykti į renginį, žodžius apie išėjusį poetą: „Šis žmogus nugyveno ne trumpą amžių, tačiau niekada nepaliovė džiaugtis mažais stebuklais. Stanislovas išėjo Anapilin būdamas jaunatviškos sielos. Jis visa savo esybe mylėjo gyvenimą.“ A. Peleckis, garsiai perskaitęs porą S. Eglinsko eilėraščių, kuriuos skyrė pusė amžiaus, pastebėjo, kad jiems būdingas bendras leitmotyvas – grįžimas į namus, todėl amžinatilsį poetui skyrė šiuos žodžius: „Pro langą šypsosi saulutė, dalija spindulius dykai, / Iškyla atminty Stasiukas, sugrįžo jis namo seniai“.
V. Daukantas prisiminė, kad jam su Stanislovu teko trisdešimt metų dirbti vienoje gamykloje, skirtinguose gamybos baruose. „Jis buvo savo brigados siela ir įkvėpėjas. – tvirtino Vladas. – Jo šviesi kūrybinė nuotaika persiduodavo visam kolektyvui. Baigę darbus vyrai padainuodavo, paklausydavo Stanislovo deklamuojamų
eilėraščių.“ J. Gargasienė džiaugėsi, kad jos prieš 15–10 metų turėtas pomėgis filmuoti renginius pagaliau rado atgarsį žmonių kasdienybėje. „Tada buvo ir prieštaraujančių tokiam mano užsiėmimui, ir palaikančių. Janina stebuklingai išlaikė šį įrašą savo žinioje, kai mano vaikų kompiuteriuose daugelis informacijos dingo sugedus ar perrašinėjant kompiuterius.“
Janina perdavė bibliotekos vedėjai keletą S. Eglinsko knygos „Ruduo laiškanešys“ egzempliorių, taip pat bendrų literatų leidinių. Autorines knygas išleidę A. Peleckis ir V. Daukantas taip pat praturtino bibliotekos lentynas savo knygomis.
Mažeikių krašto literatų ir menų mėgėjų sambūrio informacija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto