Židikai dvi dienas gyveno Oninių nuotaikomis

Autoriaus nuotr.

[nggallery id=874 template=caption]Dvi dienas Židikų miestelyje vyravo šventinės nuotaikos – praėjęs savaitgalis buvo skirtas Onoms: šeštadienį židikiškiams surengta kultūrinė, sportinė programa, labdaringa loterija, o sekmadienį vyko tradiciniai Šv. Onos atlaidai. Miestelio kapinėse, prie Šv. Onos koplyčios, kurioje palaidota rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, buvo laikomos pagrindinės šv. Mišios. Čia, kaip ir kiekvienais metais, vėl susitiko giminės, draugai ir seni pažįstami.

Iš pradžių – tradicinis turnyras

Židikų kultūros centro direktorė Vida Abrasonienė „Santarvei“ pasakojo, kad Oninės židikiškiams yra ir sporto, kultūros, ir sakralinė šventė.
Pirmąją jos dieną buvo surengtos tradicinės krepšinio varžybos Seniūno taurei laimėti.
„Anksčiau dalyvauti šiose varžybose užsiregistruodavo labai daug krepšinio komandų, tad varžybos nusitęsdavo iki vakaro. Šiemet apsiribojome tik penkiomis Židikų seniūnijos bendruomenių komandomis“, – teigė V. Abrasonienė.
Varžybose dalyvavo Židikų, Račalių, Ukrinų, Lūšės ir Pikelių komandos – stipriausi antrus metus iš eilės buvo Račalių bendruomenės krepšininkai.

Padaryti gera kitiems

Šv. Onos atlaidai Židikuose susiję su dar viena svarbia data – 1930 metų liepos 24-ąją Anapilin išėjo rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Penkiolika paskutinių gyvenimo metų ji praleido Židikuose, tas laikotarpis vietos bendruomenei, miestelio gyvenimui turėjo didelės švietėjiškos reikšmės.
Rašytoja su pagalbininkais prieš Šv. Onos atlaidus organizuodavo labdaringas loterijas, iš surinktų daiktų ir už gautas lėšas šelpė neturtinguosius, įkūrė senelių prieglaudą ir ją išlaikė.
„Įstabi ir labai savita yra Marijos nusiteikimo linija: gyventi taip, kad būtų kažkas gero kitiems padaryta ir padaryta keliais lygmenimis: mokant, auklėjant, teikiant labdarą, globojant, šelpiant ir daugiausia viską darant savo rankomis. Gyventi taip, kad būtų įvykdytas tas didysis uždavinys – savęs paskyrimas kitiems. Ir kartu gyventi taip, kad gyvenimas būtų dar ir sukuriamas, kad neužtektų to gyvenimo, kuris yra mums duotas, bet kad tas gyvenimas būtų tarsi padaugintas, padidintas kūryba ir vėl žmonėms padalintas“, – rašė profesorė Viktorija Daujotytė.

Gyvos labdaros tradicijos

Labdaros, dalijimosi su likimo nuskriaustais žmonėmis tradicijos, pasak V. Abrasonienės, Židikuose gyvos iki šiol: miestelyje labdara renkama ir prieš šv. Kalėdas, ir per Onines.
Šiemet taip pat buvo surengta labdaringa loterija.
„Paprastai už labdaros metu surinktas lėšas pasirūpiname senoliais, likimo nuskriaustais žmonėmis: nuperkame kuro ar dar ko nors jiems reikalingo. Oninių loterijos laimėjimų vertė buvo nuo dviejų iki šešių eurų, bilietas kainavo du eurus.
Surinktas lėšas šį kartą skyrėme renginiui – trūkstamai sumai susimokėti visus linksminusiems muzikantams“, – pasakojo V. Abrasonienė.
Vakarop židikiškiai rinkosi į koncertą, kuriame pasirodė Šerkšnėnų kultūros centro moterų ansamblis, Židikų kultūros centro vokaliniai ansambliai „Šatrija“ ir „Bernai“ bei svečias iš Kuršėnų – solistas Albertas Baliutavičius.
Pirmosios šventinės dienos programa baigėsi gegužine, kurioje koncertavo grupė „Tandemas“.
„Labai smagu, kad šventę lydėjo palankūs orai, tad viskas vyko lauke, po atviru dangumi, žmonėms nereikėjo stumdytis salėje. Linksminomės vos ne iki paryčių“, – kalbėjo kultūros centro direktorė.

Šv. Mišios – prie rašytojos kapo

Antrąją šventės dieną, Šv. Onos atlaidų metu, židikiškiai ir kraštiečiai rinkosi į šv. Mišias miestelio bažnyčioje, o pagrindinis atlaidų akcentas – Židikų kapinėse, prie Šv. Onos koplyčios, kur ir palaidota rašytoja M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, laikomos pagrindinės šv. Mišios. Jas šiemet aukojo Ylakių klebonas, garbės kanauninkas Vytautas Petrauskas.
Židikuose gimęs ir augęs, vis savo gimtojo miestelio nepamirštantis buvęs šalies Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas Tadas Varapnickas supažindino atlaidų dalyvius su šv. Ona ir jos gyvenimu.
„Atlaidų metu Židikų kapinės lyg atgyja: kasmet į Šv. Onos atlaidus susirinkę židikiškiai, svečiai iš kitų miestų lanko artimųjų kapus, susitinka su giminėmis, draugais, bendraklasiais, tad tai būna tikrai šilta, nuoširdi ir jaudinanti šventė“, – kalbėjo V. Abrasonienė.

Pasijunti lyg didmiestyje

T. Varapnickas pažymėjo, kad Šv. Onos atlaidai Židikuose yra svarbiausias metų renginys. Likus savaitei ar net ir daugiau laiko iki atlaidų, jau galima pastebėti visuotinį sujudimą ir šurmulį – Židikai ruošiasi Šv. Onai.
„Ir išties, kiekvienais metais į atlaidus atvažiuoja gausus būrys žmonių. Ir ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš Latvijos. Atlaidai – tai  ir galimybė susitikti su seniai matytais giminaičiais, aplankyti kapinėse palaidotus artimuosius ar tiesiog pabūti vis gražėjančiame gimtajame miestelyje“, – teigė „Santarvės“ pašnekovas.
T. Varapnickas sakė, kad į klausimą, kodėl Šv. Onos atlaidai Židikuose sulaukia tiek daug žmonių, atsakyti nėra paprasta.
„Esminė priežastis, skatinanti atvykti, yra galimybė pasijusti tikru židikiškiu – juk atlaidų dieną visi Židikuose gyvena tik jais: skuba į kapines, laukia svečių, nori pamatyti ir pasiklausyti iš svetur atvykusio kunigo… Per atlaidus Židikuose pasijunti lyg didmiestyje, kur žmonės skuba kiekvieną dieną, tačiau čia tas skubėjimas kitoks – šventinis ir pakilus, su atitinkama nuotaika“, – kalbėjo T. Varapnickas.

Laikas – nuo Onos iki Onos

Puikiai Šv. Onos atlaidus prisimena buvęs židikiškis, vėliau Radviliškio rajono Grinkiškio Jono Poderio gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju dirbęs Klemas Indrėkus. Jo atsiminimai išspausdinti prieš devynerius metus išleistoje knygoje „Židikai“.
„Onos atlaidai Židikų parapijos žmonėms turbūt svarbesni už Naujuosius metus. Laikas čia skaičiuojamas nuo Onos iki Onos.
Kadangi atlaidai vyksta kapinėse, tai šventinė nuotaika jaučiama visą savaitę prieš atlaidus: visais keliais, vedančiais į Židikus, padaugėdavo pėsčių ir važiuotų keleivių su žydinčiais vasaros darželių žolynais. Prieš atlaidus nebelikdavo nesutvarkytų kapelių. Visur žydėdavo ir žaliuodavo, aitriai kvepėdavo apipjaustytos rūtos, siūbuodavo šventei prie lazdelių pririšti žali šparai. Oras būdavo pilnas kamanių dūzgesio…
<…> Visiems labiausiai rūpėdavo, kad atlaidų dieną būtų šilta ir be lietaus. Dažniausiai taip ir būdavo“,  – rašo pedagogas.

Po mišių namo neskubėjo…

Toliau K. Indrėkus prisimena, kad į atlaidus pirmiausiai pasipildavo pėsčiomis keliaujantys žmonės, paskui pasirodydavo vienkinkiai ir poriniai vežimai, galiausiai – važiuojantys dviračiais. Mašinas buvo galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.
„Ir kokie gražūs tada būdavo žmonės: moterys, pasipuošusios dar prieškario šilko suknelėmis, pasiūtomis kaimo siuvėjos; vyrai irgi blizgėdavo dar likusiais prieškario šilkiniais marškiniais, kai kurie net su kaklaraiščiais.
Kokie šviesūs tada buvo sunkiausio gyvenimo nuvargintų žmonių veidai!
Aplink kapines buvo pievomis užleistos dirvos. Likusiuose grioviuose vešliai žėlė karklai ir alksniai. Jų pavėsyje būdavo sustatomi vežimai, arkliai iškinkomi, pririšami prie vežimo, prikrauto atolo. Žmonės būriuodavosi kapinėse, aplinkui jas, būriais traukdavo į miestelį.
<…> Po šventų Mišių, kurios dažniausiai vykdavo lauke prie koplyčios, žmonės skirstydavosi prie savo vežimų. Į vieną būrį susirinkdavo giminaičiai iš tolimiausių kaimų ir čia pat, po krūmu, moterys tiesdavo staltieses, dėdavo atsivežtą maistą, vyrai iš po vežimo sėdynės ištraukdavo butelį, po to antrą ir dar kažkelintą…
Paskutiniai vežimai į paežerius nugirgždėdavo jau saulei nusileidus. Jie būdavo pilni klegesio, kartais dainų ar kitokio atlaidų šurmulio…
Kelias vėl nurimdavo iki kitos Onos. Išvykdavo apsilankę giminaičiai, susitarę vėl susitikti per Roką Ylakiuose…“

Vaidas RUNKAUSKAS
Vidos ABRASONIENĖS ir autoriaus nuotr.