Židikai – senas, gyventojams patogus miestelis

Marijos Pečkauskaitės gatvėje, esančioje miestelio centre, įsikūrusios svarbiausios Židikų įstaigos. Autoriaus nuotrauka

Židikai – ilgą savo gyvavimo istoriją turintis miestelis, įsikūręs už 21 kilometro į vakarus nuo Mažeikių. Kitais metais Židikai minės 450-ąsias įkūrimo metines. Įdomus sutapimas – šiuo metu čia gyvena apie 450 žmonių.
Dabar Židikai – seniūnijos centras, turintis visus miesteliui reikalingus švietimo, kultūros, sveikatos, socialinius ir kitus objektus, tad židikiškiams čia gyventi gana patogu.

Viskas, ko reikia

Nepaisant to, kad Židikai įsikūrę šiek tiek toliau nuo rajono centro, iš šio miestelio veda keliai į Mažeikius, Skuodą, Pikelius, Sedą, o vienu jų galima patekti ir į Latviją.
Šiandien Židikuose, be seniūnijos, veikia Mažeikių senamiesčio pirminės sveikatos priežiūros centrui priklausanti poliklinika su odontologijos kabinetu, vaistinė, paštas, kultūros centras, biblioteka, Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos filialas, Marijos Pečkauskaitės gimnazija, Šatrijos Raganos memorialinis muziejus, gaisrinė, degalinė, pirtis, trys maisto prekių parduotuvės, yra Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, koplyčia, civilinės ir karių kapinės. Pasigesti galima tik vaikų darželio, bet tokio amžiaus vaikų grupė suformuota prie gimnazijos.
„Turime viską, ko reikia tikram miestui, tad židikiškiai čia gali gyventi niekur nevažiuodami. Tai priklauso nuo asmeninių poreikių. Židikai turi ir senas kultūrines tradicijas, jie unikalūs tuo, kad penkiolika paskutinių savo gyvenimo metų čia praleido švietėja, rašytoja Marija Pečkauskaitė, įnešusi į miestelio gyvenimą naujų vėjų“, – kalbėjo Židikų seniūnė Skirmutė Stasytė.

Židikų Marijos Pečkauskaitės memorialinis muziejus po remonto neseniai lankytojams vėl atvėrė duris. Autoriaus nuotrauka

Rūpinosi miestelio gyventojais

Rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana Židikuose gyveno nuo 1915 iki pat mirties – 1930-ųjų metų vasaros. Rašytoja savo lėšomis miestelyje įsteigė vaistinę, ambulatoriją ir senelių prieglaudą, rūpinosi ligonių gydymu, savo namuose turėjo nemažą knygynėlį, kuriame visi norintieji galėjo gauti knygų, jos pačios atidarytoje lietuviškoje mokyklėlėje mokė vaikus.
Židikuose M. Pečkauskaitė pasižymėjo labdaringa veikla – įkūrė labdarybės draugiją, organizuodavo loterijas, o už gautas lėšas šelpė neturtinguosius – šios rašytojos idėjos miestelyje gyvos iki šiol.
M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana mirė 1930 metų liepos 24 dieną, ji palaidota Židikų kapinėse. 1941 metais rašytojos palaikai buvo perkelti į naujai pastatytos koplyčios rūsį.
Židikiškiai neužmiršo rašytojos – jos vardu pavadinta miestelio gimnazija, čia propaguojamos M. Pečkauskaitės idėjos ir tradicijos, atidengtas skulptoriaus Osvaldo Neniškio sukurtas rašytojos biustas.

Rašytojai atminti – muziejus

Pačiame Židikų miestelio centre stovi baltas dviejų aukštų pastatas, kuriame įsikūręs rašytojos Šatrijos Raganos memorialinis muziejus. Jis buvo atidarytas 1987 metų kovą švenčiant rašytojos 110 gimimo metines.
Daug eksponatų – rašytojos asmeninių daiktų, baldų, dokumentų – buvo išsaugojusi jos sesuo Sofija Pečkauskaitė – jie iš pradžių pateko į Mažeikių kraštotyros muziejų. Vėliau dalis buvo perkelta į pačios rašytojos Židikuose nusipirktą namą – čia atidaryta memorialinė ekspozicija, užėmusi keturis kambarius. 1984 metų pavasarį pastate kilo gaisras, eksponatai vėl atsidūrė Mažeikių muziejuje, o po trejų metų atidarytas dabartinis muziejus.
Šiuo metu čia dirba šeštoji šio muziejaus šeimininkė Erika Skeivienė. Ji pasakojo, kad per metus muziejuje apsilanko apie 400 žmonių – tiek pavienių lankytojų, tiek ekskursijų. Į muziejų atvyksta žmonės iš atokių šalies kampelių, šią vasarą laukiama apsilankant biržiečių.
Kovo pradžioje – prieš rašytojos M. Pečkauskaitės 140-ąsias gimimo metines – muziejus buvo atidarytas po remonto.
Apžiūrėti dviejuose pastato aukštuose įsikūrusią muziejaus ekspoziciją su muziejaus darbuotojos pasakojimu užtrunkama apie valandą.
„Čia kaip kam įdomu: būna, kad žmonės įdėmiai klauso, klausinėja, o kai kas tik apžiūrinėja eksponatus. Pageidaujančiuosius palydžiu į miestelio kapines, įleidžiu į koplyčią“, – pasakojo E. Skeivienė.

Garsių žmonių gimtinė

Židikai įkurti 1568 metais, vykdant valakų reformą. Tuomet Skuodo grafystė kartu su Židikais buvo padovanoti Žemaičių seniūnui Jonui Jeronimui Chodkevičiui.
1595 metais įsteigtas Židikų dvaras ir miestelis. Tada jame gyveno 19 šeimų.
Nuo XIX a. pradžios iki 1950 m. Židikai buvo valsčiaus centras.
Didžiausias gyventojų skaičius (1336) miestelyje buvo užfiksuotas 1902 metais.
Prieš šešerius metus gyventojų Židikuose buvo 440, o dabar – puspenkto šimto. Čia įsikūrusios 144 šeimos.
Iš Židikų kilęs generolas Konstantinas Gaurylius, 1891 metais čia gimė Lietuvos kariuomenės kapitonas, technikas Juozas Ezerskis, nemažai šviesių žmonių Lietuvai padovanojo Marijos Pečkauskaitės vidurinė mokykla: ją baigė Kretingos miesto ligoninės chirurgas Kazimieras Barkauskas, Mažeikių muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas, Šiaulių universiteto docentė Laima Liukinevičienė, politinis bei visuomenės veikėjas Klemas Inta, rašytojas Laimonas Inis,
Telšių Žemaitės dramos teatro režisierė Laimutė Pocevičienė.

Pagerbia senolius

„Gaila, bet dabar negalime pasigirti amatininkais – neturime nei kalvių, nei audėjų, nei medžio drožėjų, bet džiaugiamės savo senoliais, kurių Židikuose ir aplinkiniuose kaimuose ne taip jau ir mažai.
Turime gražią tradiciją – židikiškių bendruomenė aštuoniasdešimt metų sulaukusius senolius kas penkerius metus pagerbia dovanėlėmis“, – kalbėjo S. Stasytė.
Vyriausiems Židikų gyventojams – jau per devyniasdešimt: ką tik 96-ąjį gimtadienį minėjo Konstancija Vitkevičienė, 93-ejų sulaukė Vladislovas Limontas, prieš Kalėdas 92-eji sukako Petrei Žutautienei, per devyniasdešimt jau ir Aurelijai Vėžauskienei bei Stasei Vitkauskienei.

Suteiktas gimnazijos statusas

Vienas ryškiausių Židikų miestelio šviesulių – Marijos Pečkauskaitės gimnazija, savo istoriją skaičiuojanti nuo 1865 metų, kai buvo atidaryta liaudies mokykla.
Beveik 25-erius metus gimnazijai vadovaujanti Rima Širvinskienė tvirtino, jog senuose šaltiniuose buvo aptikta, kad Židikuose dar anksčiau – 1803 metais – pradėjo veikti parapinė mokykla.
1918 metais M. Pečkauskaitės pastangomis miestelyje atidaryta pirmoji legali lietuviška mokykla, o kiek vėliau rašytojos vardas suteiktas Židikų pradinei mokyklai.
1948 metais Židikuose atidaryta progimnazija, vėliau – vidurinė mokykla, o 1989-aisiais jai grąžintas M. Pečkauskaitės vardas. Vienas didžiausių mokyklos pasiekimų – 2015 metų vasarį jai suteiktas gimnazijos statusas.
Šiuo metu gimnazijoje dirba 30 pedagogų, mokosi 220 moksleivių.
„Gimnazijos istorija – išties prasminga. Ir mes prie jos puoselėjimo prisidedame: vedame edukacines pamokas muziejuose, Seime, Latvijoje, Lenkijoje ar keliaudami po Europą. Bene vieninteliai šalyje prie istorinės praeities prisiliečiame, organizuodami mokinių keliones tremties vietomis Sibire“, – kalbėjo R. Širvinskienė.

Židikų šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pastatyta 1821 metais. Autoriaus nuotrauka

Daug renginių ir kolektyvų

Kitas Židikų miestelio šviesulys – kultūros centras. 1956 metais buvusioje Blaivybės draugijos salėje atidaryti kultūros namai, vėliau, septintojo dešimtmečio pabaigoje, jie persikėlė į erdvias patalpas, kuriose yra iki šiol. 2006 metais buvę zoniniai kultūros namai tapo kultūros centru.
Šiuo metu Židikų kultūros centro direktorės pareigas laikinai einanti Vida Abrasonienė „Santarvei“ pasakojo: centrui priklauso Ukrinų ir Pikelių kultūros namai, čia dirba 17 žmonių, devyni iš jų yra kūrybiniai darbuotojai.
Pagrindinis Židikų kultūros centro organizuojamas renginys – Oninės, prieš Kalėdas vyksta adventiniai vakarai, organizuojamos derliaus – padėkos šventės.
Kultūros centre veikia mišrus vokalinis instrumentinis ansamblis „Šatrija“, mažųjų ir didžiųjų mergaičių vokaliniai ansambliai, suaugusiųjų mišrus vokalinis ansamblis „Svajonė“, teatro grupė „Kaimo išmislai“, neseniai židikiškius pakvietusi į spektaklio „Palangos liūtas“ premjerą.
Prireikus kultūros centre susirenka skaitovų būrelis, yra mergaičių šokių kolektyvas, lėlių teatras, moterys lanko rankdarbių būrelį „Auksarankės“.

Kultūra reikalinga

V. Abrasonienė pastebi, kad žmonės labiau nori kažkuo užsiimti žiemą, o kai prasideda pavasario darbai, vasara, laiko nebelieka.
Buvęs M. Pečkauskaitės gimnazijos mokinys, kultūros centro kultūrinės veiklos organizatorius, ansamblio „Šatrija“ vadovas Martynas Klemenis tvirtino: ir atėjus pavasariui, jo ansambliečiai bent po keturias valandas per savaitę vis dėlto atranda.
„O prieš koncertus stengiamės surasti dar daugiau laiko, sezonas tada nebesvarbu“, – kalbėjo Šiaulių universitete muzikos pedagogiką studijuojantis vaikinas.
V. Abrasonienė įsitikinusi, kad kultūros centras, kultūros namai miesteliuose ir kaimuose tikrai reikalingi. „Jau ir taip kaimai pradeda merdėti: uždaromos mokyklos, bibliotekos. O kiek mes organizuojame renginių – svarbiausia, kad žmonės jų nori, ateina. Į vienus mažiau, kitus – daugiau, būna, kad ir sunkiai sutelpa“, – tikino V. Abrasonienė.

Ateina ne tik knygų

Tame pačiame pastate yra įsikūręs ir Mažeikių viešajai bibliotekai priklausantis Židikų filialas. Čia dirba Benita Vaizgėlienė, prieš metus į užtarnautą poilsį išleidusi buvusią ilgametę bibliotekininkę Reginą Valantytę.
Bibliotekoje yra prisiregistravę beveik 160 skaitytojų, o iki metų pabaigos jų prisirenka vos ne du šimtai.
„Biblioteka yra ir gimnazijoje, bet nemažai vaikų skaito ir pas mus. Gal ten daugiau programinės knygos, o čia yra visokių. Dėl naujų knygų tikrai negaliu skųstis – jų pakanka. Žmonės randa tai, ko jiems reikia: vieniems patinka neįpareigojanti literatūra, kitiems prireikia sudėtingesnių knygų, vaikai varto enciklopedijas, žodynus… Židikiškiai ieško ir periodinių leidinių, nes ne viską gali užsiprenumeruoti – brangu“, – pasakojo bibliotekininkė.
B. Vaizgėlienės nuomone, kaimuose bibliotekos reikalingos ir dėl to, kad žmonės turėtų kur susirinkti, užeiti. Biblioteka – tai ne tik knygos, laikraščiai ir žurnalai, čia yra kompiuteriai, įrengtos interneto prieigos, be to, organizuojama nemažai renginių.

Seniūnė įvardijo problemas

Židikų seniūnė S. Stasytė samprotavo, jog, kaip ir visur, taip ir Židikuose, yra įvairių žmonių, bet gerų, kultūringų tikrai daugiau – gal tai lemia senosios tradicijos, išlikę mokslo ir kultūros židiniai.
Suprantama, yra ir problemų. Kaip vieną jų seniūnė įvardijo tuščius namus, kurie tampa panašūs į vaiduoklius – namų savininkai lyg ir yra, bet su savo turtu jie nesusitvarko, juo nesirūpina.
„Tie vaiduokliai turi savininkus, kai kurie – net po du, todėl nieko negalime padaryti. Jei jie būtų bešeimininkiai, seniai būtume su tais vaiduokliais susitvarkę“, – kalbėjo seniūnė.
S. Stasytė apgailestavo, kad miestelyje mažai verslininkų, tad prireikus pagalbos nelabai yra kur kreiptis – nors ir padeda, bet vis tų pačių prašyti darosi nepatogu.
Turi seniūnė minčių ir apie kitais metais būsiantį miestelio jubiliejų, bet kol kas nenori jų atskleisti – pirmiausia tam reikia rasti rėmėjų.
Kitos problemos: dėl lėšų stokos seniūnija visiškai negali apšviesti miestelio gatvių, trūksta pinigų ir keliams remontuoti.
Jaučiama didelė gyventojų emigracija. „Viena moteris atėjo atsisakyti savo senelių kapų – esą išvykstanti ir jų nebegalėsianti prižiūrėti. Dar kiti dėl tos pačios priežasties kapus uždengia plokšte. Yra ir įdomių dalykų: jei Dariaus ir Girėno gatvė pagal gyventojų amžių kažkada buvo seniausia, dabar tapo jauniausia, o pagrindinė miestelio – M. Pečkauskaitės gatvė dabar „sensta“, nors anksčiau čia gyveno jauni žmonės“, – pastebi S. Stasytė.