Jurgita Paulauskaitė galvoja, kad viena iš konkurso laureačių ji tapo dėl riešinėse išmegztų Lietuvai svarbių simbolių. Nuotr. iš asmeninio archyvo
Iki vasario 28 dienos Mažeikių muziejuje galima apžiūrėti riešinių parodą. Tai – Lietuvos valstybingumo šimtmečiui surengtam konkursui „Mūsų Lietuva“ pateikti darbai.
Tarp eksponuojamų megztų, nertų, veltų riešinių yra ir židikiškės pedagogės Jurgitos Paulauskaitės riešinės.
Su kraštiete, kuri tapo viena iš konkurso laureačių, „Santarvė“ kalbėjosi ne tik apie jos pomėgį – megzti riešines, bet ir apie tautiškumą.
Naudojo jau prieš šimtmetį
Prieš daugiau nei 100 metų buvusi populiari visoje Lietuvoje tautinio kostiumo dalis – riešinė – šiandien vėl madinga. Iš pradžių riešines nešiojo tik vyrai. Jomis jie suverždavo plačias marškinių rankoves. Riešinės šildydavo riešus žvarbiu oru.
Šiuo metu tokios riešinės yra tapusios puošnia moterų kasdieninės aprangos detale.
Dar 2017 metų pabaigoje, ruošiantis minėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, buvo paskelbtas respublikinis riešinių konkursas.
Viena iš sąlygų konkurso dalyviams buvo tai, kad jų sukurtose ir įvairiomis technikomis pagamintose riešinėse turėjo atsispindėti lietuviška simbolika, lietuvių liaudies motyvai.
Viena kūrėja, vienerios riešinės
Konkurse dalyvavo gausus būrys auksarankių – ir pradedančiųjų mezgėjų bei nėrėjų vąšeliu, ir turinčių nemažai patirties. Dar viena sąlyga dalyviams buvo tokia: jie galėjo atsiųsti tik po vieną porą riešinių.
Konkurse dalyvavo 58 mezgėjos, iš jų 16 tapo laureatėmis. Vertinimo komisija, kurioje buvo istorikai, menininkai, tautodailininkai, nacionalines vertybes puoselėjantys tautiečiai, įvertino konkursui pateiktų darbų originalumą, gaminių kokybę, autorių kūrybiškumą ir išrinko 16 geriausių riešinių autorių. Tarp laureatų – ir židikiškė J. Paulauskaitė.
Susidomėjo prieš dešimt metų
Po konkurso laureatų paskelbimo po Lietuvą ėmė keliauti riešinių paroda. Dabar ji eksponuojama ir Mažeikių muziejuje.
Pradėdama pasakoti apie riešines, apie dalyvavimą konkurse „Mūsų Lietuva“, J. Paulauskaitė sakė, kad jai įsiminė kažkada perskaityti ar išgirsti žodžiai: „Esi laimingas žmogus, jei gali gyventi ten, kur gimei“. Pašnekovė sakė esanti šakninė židikiškė – čia gimusi, užaugusi, čia ir gyvenanti.
Riešinių paroda muziejuje veiks iki vasario pabaigos. Nuotr. iš asmeninio archyvo
„Kai pirmą kartą pamačiau riešines, kažkaip jos man „pakuteno“ akį. Labai jų užsinorėjau. Ėjau į turgų, į parduotuvę, klausiau, ar neturi riešinių. O manęs klausė – kas tai yra“, – prisiminė pašnekovė.
Ilgainiui riešinių vienur kitur ėmė rastis. Pasak J. Paulauskaitės, tuomet, kai ją šie mezginiai sudomino, prieš beveik dešimtmetį, už vieną riešinių porą pirkėjų buvo prašoma 70–80 litų.
Pirmosios pamokos – internete
Apie nematytą, bet ir gana brangų dalyką – riešines, židikiškė papasakojo savo mamai. O ji pasiklausiusi per vakarą ėmė ir vienerias numezgė. Tiesa, be blizgančių karoliukų, tačiau iš skirtingų siūlų išmezgė žvaigždutės raštą.
„Buvo sunku patikėti, kad taip paprasta jas numegzti. Vėliau porą riešinių gavau dovanų. Ir nors nesu labai linkusi į rankdarbius, riešinės man patiko“, – apie tai, kaip ir pati pradėjo megzti, papasakojo J. Paulauskaitė.
Pirmąsias pamokas, nuo ko pradėti, kaip verti karoliukus, pašnekovė gavo internete peržvelgusi video pamokas.
Pašnekovė prisimena, kad pirmosios jos numegztos riešinės buvo paprastos, o kuo toliau, tuo jos darėsi įvairesnės ir įdomesnės.
Patiko konkurso idėja
Ir pokalbiui į redakciją pašnekovė atvažiavo mūvėdama riešines.
„Tai ir gražus, ir reikalingas aksesuaras. Numegztos iš natūralių vilnonių siūlų jos saugo riešus nuo šalčio“, – praktinę šių mezginių naudą akcentavo J. Paulauskaitė.
Kiek per dešimtmetį riešinių yra numezgusi, pašnekovė nežino. Daugiausia mezginius ji dovanoja.
Kai sužinojo apie paskelbtą riešinių konkursą, ilgai nedvejodama nusprendė pabandyti dalyvauti.
Ir vis tik iš pradžių glumino mintis, kad riešinėse turi būti Lietuvos trispalvė. Glumino dėl to, kad gal nepridera vėliavą naudoti kaip aksesuarą, gal tai nepagarbu.
„Man patiko, kad tas konkursas buvo dedikuotas Lietuvos šimtmečiui. Tada šimtmetis tik artėjo ir buvo nemažai kalbų apie tai, kaip jį paminėsime, ką ta proga darysime. Žodžiu, tų kalbų darėsi per daug ir man pasirodė paprasta, artima šio konkurso idėja. Patiko, kad jis susijęs su kultūros paveldu“, – prisiminė pašnekovė.
Išmezgė svarbiausius ženklus
Užtruko nemažai laiko, kol židikiškė sugalvojo, kokius raštus reikėtų išmegzti riešinėse.
Ir vis tik sugalvojo – išmezgė Gediminaičių stulpus, Jogailaičių kryžius ir rūtas. Jos nuomone, tai yra tie simboliai, kuriuose užkoduota, kas yra Lietuva ir lietuviai.
„Kai pradėjau galvoti apie ženklus, kuriuos norėjau įmegzti į riešines, ta vėliava kažkaip priartėjo. Pradėjo atrodyti, kad nieko keisto ar blogo ją nešioti arčiau kūno. Nesu nei tautodailininkė, nei menininkė. Pati sau galvoju, kad konkurso vertinimo komisijos dėmesį tikriausiai patraukė tie ženklai mano megztose riešinėse“, – šyptelėjo J. Paulauskaitė.
Žvelgia į esmę bei prasmę
Kurdama konkursui riešines, ji sako supratusi: kopijuoti mokame visi. Juolab kad internetas pilnas įvairių raštų. Tačiau kai reikia į užduotį pasižiūrėti kūrybiškai, sugalvoti kažką savito, originalaus, tai nėra taip paprasta.
Pedagogė džiaugiasi, kad riešinių paroda yra keliaujanti – ją pamato žmonės, tad tikėtina, kad tarp tų pamatančiųjų atsiranda ir tokių, kurie ir patys sumano pabandyti jas nusimegzti.
„Kažkada man siūlė primegzti riešinių su kaukolėmis – jaunimas kaip mat išpirks. Kilo toks vidinis maištas – kokių dar kaukolių. Aišku, jeigu nori „biznį daryti“, pataikauk šiuolaikinei kultūrai ir tavo darbai bus graibstomi. Bet tai – ne man“, – patikino moteris.
J. Paulauskaitė pridūrė, kad gilintis į esmę bei prasmę, mokyti tai daryti vaikus jai svarbu kaip mokytojai. Juk jaunam žmogui gali sakyti, ką nori, bet pirmasis ir svarbiausias dalykas yra tai, ką darai ir koks esi, o ne ką kalbi.
Didžiuojasi savo ateitininkais
J. Paulauskaitė nuo 1990 metų yra ateitininkė. Anksčiau, kol nebuvo uždaryta Ukrinų pagrindinė mokykla, ji buvo Ukrinų ateitininkų kuopos vadovė.
„Ateitininkams tautiškumas – vienas iš principų, kuriais jie vadovaujasi gyvenime. Tautiškumas labai daug reiškia ir man pačiai. Gal ir šiuo atveju – mezgant riešines, jis man ir padiktavo idėją“, – samprotavo pašnekovė.
Stebėdama savo buvusio būrio narių tolimesnį kelią židikiškė sako, kad jai džiugu: ateitininkai užaugo gerais, padoriais, savo įsitikinimais besivadovaujančiais žmonėmis.
