Žvilgsnis pro tikėjimo namų langus

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Ruošdami publikaciją apie atsisveikinimo su anapilin išėjusiais artimaisiais sąlygas karantino metu, įsitikinome, kad ne visi žmonės susitaiko su tuo, kad apeigos pakitusios. Išgyvenama, kad nėra galimybės įvykdyti anapilin išlydimų artimųjų nurodymų, kaip juos palaidoti, kiek žmonių sukviesti, kokias gedulingas vaišes suruošti ir pan.
Kreipėmės ne į vieną dvasininką, kuris galėtų ne tik informuoti, bet ir patarti, paaiškinti, galiausiai – paguosti, sustiprinti…
Į prašymą atsiliepė Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos kunigas ir Kalnėnų progimnazijos kapelionas Klemensas Jaraminas.
Tikimės, kad jo mintys sustiprins kiekvieną iš mūsų…

Niekas nesitikėjo, kad vieną dieną gali imti ir sustoti nusistovėjęs mūsų gyvenimo ritmas, kad staiga privalėsime pakeisti savo įpročius ir elgsenos schemas, kurios mums atrodė tokios savaime suprantamos kaip ir mūsų kvėpavimas. O būtent į jį ir yra nutaikytas grėsmingasis COVID 19 taikiklis. Daug ką darėm iš inercijos, automatiškai, kol neišgirdom vis stiprėjančio imperatyvo iš valdžios institucijų – Likime namuose! Saugokime save ir kitus!
Šitas paraginimas neišvengiamai pasibeldė ir į tikinčiųjų bendruomenių duris. Kovo 15 d. sekmadienio šv. Mišiose buvo perskaitytas Lietuvos vyskupų priminimas apie iškilusią koronaviruso grėsmę mums visiems ir raginimas likti namuose su savo šeimomis ir tokiu būdu susitelkti maldai.
Taip buvo dar kartą priminta, kad šeima yra namų bažnyčia ir joje šiuo ypatingu metu raginama išgyventi tikėjimo patirtį ir šitoje tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenėje turime vienas kitą stiprinti viltimi (plg. Katalikų bažnyčios katekizmas n. 2204).
Tas sekmadienis buvo kažkuo panašus į daug amžių bažnyčios gyvenime vykstančius popiežiaus rinkimus, kur prieš jiems prasidedant nuskamba žodžiai Extraomnes, kur tik kardinolai tarp keturių Siksto koplyčios sienų lieka maldai ir pareigai išsirinki iš savo tarpo Romos vyskupą ir katalikiškajam pasauliui padovanoti popiežių.

Taip dabar mūsų krašto bažnyčiose kunigai savo malda ir šventųjų Mišių aukoje lieka izoliuoti nuo savo bendruomenių, išsaugodami pareigą malda remti ir stiprinti tikinčiuosius ir tuos, kurie nuoširdžiai ieško Dievo bei mūsų rytdienai yra įpareigoti dovanoti viltį. Žinoma, bažnyčios nurodytu laiku lieka atviros privačiai tikinčiojo maldai, troškimui už save ar savo artimą uždegti žvakutę. Tiesa, lieka galimybė telefonu ar per socialines medijas pabendrauti su savo parapijos kunigu, kuris viduje giliai išgyvena, kad nebegali toliau tikintiesiems patarnauti įprastu būdu bei skatinti ir kurti bendrystės nuotaikos eucharistinio altoriaus artumoje. O juk ji yra krikščioniškojo gyvenimo pamatas ir būtina sąlyga Evangelijai skleisti!
Taigi, izoliuota bendruomenė pasilieka be šv. Mišių, be galimybės iškilmingai švęsti savo vaikų ar anūkų Krikšto dieną, jaunavedžių suplanuotas Santuokos sakramento šventimas nukeliamas vėlesniam laikui, mažos mergaitės svajonė Pirmosios Komunijos dieną apsivilkti sniego baltumo suknelę taip pat tik vėliau galės tapti regima tikrove. Ir jaunuoliai negalės laiku sulaukti savo parapijoje vyskupo apsilankymo ir priimti Sutvirtinimo sakramento. Jie taip pat prašomi luktelėti šios paprastai paauglystėje išgyvenamos tikėjimo šventės.
Tarp mintyse iškylančių tikinčiųjų bendruomenės jaunų, pagyvenusių ir neseniai pasaulį išvydusių žmonių veidų, klausiančių: kada? kaip? kokiu būdu? – pamatai ir tuos, kurie gedulo rūbu apsirengę lėtai skinasi kelią į priekį, lydimi liūdesio, skausmo ir rankoje spaudžia ašaromis spėtą nulaistyti mirties liudijimą.
Ir tada išgirsti ne anksčiau minėtus tikinčiųjų klausimus, prašymus paaiškinti, detalizuoti, bet sūriose ašarose permirkusius žodžius: „Nebeturiu mamos…“, „Šiąnakt po sunkios ligos iškeliavo mūsų tėtis…“, „Noriu palaidoti savo vyrą…“ Kiekvienas ateina su savo skausmu ir savo liūdesiu.
Pasaulyje paskelbtos pandemijos dėl koronaviruso fone kunigo tarnystė paguosti liūdinčius ir atlikti mirusiojo palaidojimo krikščioniškas apeigas, kurios mūsų tikėjime kartu yra gailestingumo darbai kūnui ir sielai, tampa tikru iššūkiu. Juk tokiu atveju esame raginami apie šią liūdną žinią pranešti kunigui telefonu, mirties liudijimo kopiją atsiųsti elektroniniu paštu.
Galiausiai telefono ragelyje išgirstame balsą, paaiškinantį, kad šv. Mišios už mirusį bus aukojamos tik dalyvaujant šeimos nariams, o kunigas atvyks į kapines užtarimo maldai prie kapo duobės.

Toks elgesys normaliomis sąlygomis atrodytų skandalingas, tačiau visuotinės pandemijos metu tai tampa tikru artimo meilės paliudijimo ženklu ir supratimu, kad šitas mūsų visų suvaržymas reikalingas tam, kad išsaugotume ypač tuos, kuriems per pasaulį keliaujantis virusas gali tapti pražūtingu dalyku, galbūt net priversiančiu dar daugiau mūsų bendruomenės narių iš spintos išsitraukti gedulo rūbą.
Šitoje vietoje aiškėja, kad Bažnyčia nėra vien tik kunigai, vyskupai ir popiežius bei jų tarnystė, tačiau ir kiekvienas žmogus yra kviečiamas ypač sunkių suspaudimų ir išbandymu metu daryti viską, kad ir toliau kurtume bendrumo ir solidarumo jausmą savo aplinkoje, kaip Katalikų bažnyčios katekizmas sako – savo namų bažnyčiose.
Priminimas, jog pasidalytas skausmas dvigubai mažesnis, niekur nedingsta iš mūsų akiračio. Taigi, paguoda ir suraminimu dalytis turėtų ne tik kunigas, bet ir kiekvienas šeimos narys, pro kurio namų langus praslinko mirties šešėlis ir namuose bei širdyje paliko tuštumą.
Kunigas, negalėdamas pakviesti į laidotuvių Mišias visų norinčių jose dalyvauti, nepalieka mirusiojo be Dievo gailestingumo šaukimosi šv. Mišių aukoje, nors ir aukojamoje vien tik šeimos nariams dalyvaujat. Juk šitoje Mišių aukoje atsidūsėjama ne vien tik amžino atilsio malda už mirusį, bet joje dalyvaujat patiems artimiausiems žmonės prisimenami tie, kurie verkia ir liūdi savo mirusiųjų. Ir, žinoma, net ir labai ribotame žmonių susibūrime laidotuvių šv. Mišiose kunigas nesiliauja ir toliau raginęs gaivinti amžinojo gyvenimo ir prisikėlimo viltį.
Net ir nūdienos išbandymų akimirkoje Bažnyčia visus apkabina savo maldos rankomis. Nė vienas nelieka nepastebėtas, neužjaustas, nepaguostas. Ir primena, kad į skausmą ir liūdesį krikščionis žvelgia tikėjimo kupinomis akimis ir mokosi neprarasti vilties.
Juk, jei dabar mano mylimo žmogaus laidotuvėse dalyvaus kuo mažiau žmonių, tai juk pasilieka galimybė mums visiems susitikti pirmųjų mirties metinių proga, kur galėsime vienas kitam šiltai ranką paduoti, kur nebereikės galvoti, ar nepažeidžiu saugaus socialinio atstumo ir ar tikrai nepamiršau namuose, saugodamas save ir kitus, dezinfekuojančiojo skysčio rankoms. O gal tiek ir nereiks ilgai laukti ir platesnį žmonių ratą galėsiu pakvieti į šv. Mišias už neseniai palaidotą mirusį ir vėliau arbatos puodeliui minint 30-tą dieną po mirties. Be to, juk kiekvieną vakarą išlieka galimybė prieš nakties poilsį sukalbėti dar vaikystėje išmoktą iš močiutės lūpų amžino atilsio maldą ir šalia šito širdies gelmėje užgimusio ilgesingo atsidūsėjimo pasiųsti į amžinybę oro bučinį tiems, kurie iš savo gyvųjų šito labai pasiilgo.

Ir taip norėtųsi visiems, į kurių namus pastarosiomis dienomis pasibeldė liūdesys ir skausmas dėl artimo žmogaus netekties, priminti, kad šiuo metu mirusieji mums, gyviesiems, tikrai nepriekaištauja dėl kuklių laidojimo apeigų ar iki minimumo sumažėjusių galimybių išpildyti jų paskutiniąją valią. Tvirtai tikiu, kad šiandien jie labiau rūpinasi, kad mes ir toliau liktume sveiki, kad dėl savo kantrybės stokos ar nenoro suvokti, ką reiškia šiandienos raginimas likti namuose, nepaspartintume ir savo kelionės amžinybės krantų link.
O Bažnyčia per savo kunigus ir vyskupus ir toliau nesiliauja savo malda melsti gailestingumo, stiprybės jų artimiesiems ir labai nori priminti tai, kad kuklesnė pagarbos forma, atsispindinti nūdienos mūsų gyvenime, jokiu būdu neeliminuoja pačios pagarbos egzistavimo įvairiais suvaržymais apipintoje mūsų kasdienybėje. Ir, žinoma, maldos susikaupime prašo kantrybės mums visiems, kad šių išbandymų metu neprarastume žmogiškumo ir perėję tokią išbandymų dykumą vėl visi galėtume džiugiai susirinkti prie mūsų kasdienio gyvenimo, įpročių, tradicijų ir savojo tikėjimo liudijimo versmės šaltinio.

Klemensas JARAMINAS
Mažeikių šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos kunigas
ir Kalnėnų progimnazijos kapelionas

2 Atsakymai į “Žvilgsnis pro tikėjimo namų langus”

  1. Šventasis Tėvelis parašė:

    Neužilgo Mažeikių tvenkinio paviršiumi, pas mus ateis Jėzus. Jis mus išgelbės nuo koronės. Bet prieš tai, vaikai mano, neškit mūms pinigėlius, dar ir berniukų – pupuliukų galėtumėt atvest…..

    1. Anonimas parašė:

      tamstos smegenys pilnos brudo. Eina kalba apie mirtį, bet tamstelė įsitikinęs, kad gyvens amžinai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*