„Pasiėmiau savaitę atostogų“, – paaiškino mano draugė gėlininkė, atsakydama į pastabą, kad jau senokai jos nemačiau įprastoje darbo vietoje. Ir nusijuokė: aš galinti parašyti apie jos atostogas.
Mano draugė, kaip ir daugelis moterų ir vyrų, atsakingų už jų smulkų (o gal vidutinį?) verslą, dirba nuolat. Jos darbas nepanašus į kontorų darbuotojų veiklą – kai uždarai duris ir profesinės problemos, užduotys, iššūkiai lėtai ir garantuotai nusėda kabinete lyg dulkės ant darbastalio. Darbas su ja nuolat – ir dieną, ir naktį. Nors ji ir laisva – dirbti ar nedirbti, suktis lėčiau ar greičiau, tačiau puikiai supranta, kad prarasta valanda yra ne tik prarastas litas, bet ir klientų pasitikėjimo dalelė. Kartą nusivylę jie eis kitur, ieškos kito prekystalio, vietos, kuri pateisintų jų pasitikėjimą, atitiktų poreikius.
Dėl šių ir kitų priežasčių mano draugė sukasi kaip voverė rate. „Kita“ priežastimi aš įvardyčiau jos požiūrį į šią veiklą – jai patinka tai, ką daro. Labai patinka.
Taigi atostogos. Manyčiau, kad jos vertos aprašyti kaip vienas iš galimų atsipalaidavimo variantų, gal kas nors atpažins ar net pritaikys.