Algirdas Uščinas - tremtinių vaikas. Gimė Sibire, Krasnojarsko krašte, kur buvo ištremti jo tėvai. Prieš pirmąją klasę jis grįžo į Lietuvą - į Šilutės kraštą. Tiesa, parvyko vienas, nes tėvams į Lietuvą nebuvo leista.
1982-aisiais Algirdas įsidarbino pas vilnų karšėją Salantuose. Netrukus darbdavys tapo ir uošviu - Algirdas bedirbdamas nusižiūrėjo jo dukterį.
Apsigyvenęs Plungėje, vyras susikonstravo nuosavą vilnų karšyklą. Pagrindiniai vilnų šukavimo įrenginiai, kaip sako pats A. Uščinas, - manufaktūriniai, pagaminti dar 1932 metais. Taigi tikros antikvarinės vertybės. Na, o verpykla - paties sukonstruota, daug kartų perkonstruota, vis tobulinama ir tobulinama. Čia jau ne gamykliniai, o mano paties sumanyti - samadielkiniai - aparatai. Tačiau veikia puikiai", - linksmai pasakojo vilnų karšėjas.
Algirdas Uščinas mielai sutinka pavedžioti po savo cechą, aprodyti turimą įrangą, papasakoti, ką daro kiekviena mašina. Pavyzdžiui, vilku vadinamas aparatas vilną supešioja į gabaliukus, kuodeliu įvardijama mašina ją iškaršia, trečiasis įrenginys antrąkart iššukuoja ir padaro knatus. Pastarieji jau keliauja į verpyklą, kur verpiami ir į gijas vyniojami vilnoniai siūlai. Va, ir pamatėte, kaip nuo avies nukirpta vilna virsta į siūlų gijas", - kalbėjo Algirdas.
Išties vilnos virtimo siūlais procesas labai įdomus, dvelkiantis senove. Na, o karšykla - ta vieta, į kurią net mokinių ekskursijas būtų įdomu atvesti. Juolab, kad daugelis iš mūsų, avėdami vilnones kojines ar vilkėdami megztuką, nė neįsivaizduojame, iš ko ir kaip tas šiltas siūlas gimsta". Juk nei parduotuvėse, nei turguje siūlų gijos nei iš šio, nei iš to neatsiranda.
Pasak A. Uščino, ūkininkai avis paprastai kerpa dukart per metus: pavasarį kerpama žieminė vilna, rudenį - vasarinė. Na, o į karšyklą daugiausiai visi važiuoja, kai atšąla ir prireikia šiltų vilnonių drabužių - atėjus žiemai. Taigi šiuo metu Algirdui - pats darbymetis.
Vilną man veža ne tik plungiškiai, bet ir ūkininkai iš visos Žemaitijos. Ir ne tik ūkininkai. Štai kad ir vienas iš dabartinių ministrų man atveža šuns vilną iškaršti. Taigi turiu klientų net iš sostinės", - pasakojo vyras.
A. Uščinas sakė priimąs tik švarią vilną. Jei neplauta, grąžina žmogui. Anot karšėjo, yra bandančiųjų apsukti: ant viršaus sudeda švarią, o maišo apačioje - net baisu. Tačiau Algirdas tokioms apgaulėms nepasiduoda - kam mašinas gadinti. Juk išplauti vilną - ne taip ir sudėtinga. Ypač, jei žinai mažą paslaptį - vilną geriausia skalbti Fairy" indų plovikliu", - nežinantiesiems išdavė plungiškis.
Į A. Uščino karšyklą atkeliauja ne tik avių vilna. Būta ir gerokai egzotiškesnės - kupranugarių, lamos, gana dažnai tenka apdoroti nuo gauruotų šunų nukirptą ar nušukuotą vilną, kuri esanti itin šilta ir sveika dėvėti.
Pasak Algirdo, karšykla, kurioje jis darbuojasi kartu su žmona, be darbo nestovi. Kas tik kelis kilogramus vilnos atveža, o auginantieji bandą avių - ir 20-30 kilogramų. Vieni nori išsivežti siūlų gijas, kitiems reikia jau iššukuoto pluošto ar net knatų" dabar taip madingam veltiniui gaminti.
Jau minėjome, jog ne vieną vilnų karšyklos įrenginį A. Uščinas yra pats sukonstravęs, automatizavęs ir modernizavęs. Tačiau šie įrenginiai nėra vieninteliai jo išradimai. Prieš penkerius metus jis sukūrė aparatą, kuriuo galima perdirbti plastikinius butelius, o iš perdirbtos medžiagos galima krepšius, vainikų ar krepšelių stovus gaminti. Tik niekaip nerandu laiko paleisti tą įrenginį, bet kada nors jis man tikrai pravers", - sako plungiškis. Beje, didžiausia Algirdo svajonė - sukonstruoti didžiulį džipą. Mat mažą, besipuikuojantį prie autoserviso, vyras jau yra sukonstravęs.
Lina LIŪNIENĖ
Sauliaus Narkaus nuotr.: Algirdas Uščinas vilną karšia nuo 1982-ųjų.
Karšėjo sukonstruotas įrenginys vienu sykiu susuka 20 tokių gijų.
