Šeima tvirtina, kad per gyvenimą ypatingų turtų nesukaupė, o tai, jog iš kukliu pragyvenimo šaltiniu pasitenkinančių namų į studijas keliauja net trys studentai, byloja jos narių sutelktumą. Septintus studijų metus Telšių kunigų seminarijoje baigia vyriausiasis Viktoras, antri metai tuo pačiu keliu eina ir trečiasis pagal gimimą Vidmantas. Už pastarąjį trejais vyresnis Saulius irgi studijavo Telšių kunigų seminarijoje, bet po pirmo kurso, įvertinęs neužtikrintą gyvenimo kelio pasirinkimą, nusprendė tapti fiziku ir studijas tęsia Šiaulių universitete. Jauniausioji šios šeimos atžala dukra Brigita - Šačių pagrindinės mokyklos dešimtokė.
Kaip sako Paulius Daugėla, kilęs iš Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos, po baigto Klaipėdos žemės ūkio technikumo 1981-aisiais norėjęs būtinai į Skuodo rajoną, nes čia buvo girdėjęs esant stiprius kolūkius. Atvykęs su paskyrimu kaip jaunas zootechnikos specialistas ir darbinę karjerą tuometiniame Šačių kolūkyje pradėjęs kaip fermos vedėjas, netrukus patekęs į kiek nevyriškos profesijos gretas tarp karvių melžėjų. Bet ten sutikęs Lukošaičių kaimo merginą Janiną, o kitų metų spalio mėnesį jiedu jau ir vestuves atšokę. Dar kitąmet atsikėlę gyventi į baltamūrį namuką ramioje Liepų gatvelėje, kuria šatiškiai savo artimuosius palydi paskutinėn kelionėn, nes visai šalia senosios miestelio kapinės. Toje gatvelėje, nuo kurios keli žingsniai iki kapinių ir tiek pat iki bažnyčios, iki pat dabar, atrodė, ir sukosi visas Daugėlų šeimos gyvenimas. Po iširusių kolūkių vertėsi ūkiškai, mokyklon leido vaikus. Dabar namai gerokai aptuštėję ir tokių akimirkų, kuri užfiksuota nuotraukoje, per metus bebūna vos porąsyk - per didžiąsias šventes.
Janina Daugėlienė tvirtino, jog vaikus nuolat mokė padėti senoms močiutėms, sunkiai nešančioms į kapines kibirus vandens. Vaikai namuose visada žinojo ir matė, jog egzistuoja ne tik žmogaus jaunystė, bet ir sunki jo senatvė - mama iki gyvenimo saulėlydžio palydėjo savo tėvus, tris tetas. Nekeista, jog neatskiriama tų namų gyvenimo dalimi buvo ir tebėra Šačių bažnyčioje vykstančios pamaldos. Kaip mena J. Daugėlienė, Vidmantas, vos dvejų metų būdamas, jau pareiškė norą tapti kunigu. Ir tolydžio tas noras tik didėjo, nes vaikas sakė savęs kitur neatrandantis. Net virpėdavo klaupkose, norėdamas patarnauti Mišioms ir laukė nesulaukė, kada pagaliau paaugs tiek, jog bus tam tinkamas. Keistas šeimos artimiesiems, draugams atrodęs ir berniuko nepaprastas noras pabučiuoti kiekvieną kryžių. Ar dar visai mažutėliui veržtis atsiklaupti bažnyčios take, kad galėtų stebėti priimančius šventą Komuniją. Iki graudulio Daugėlų Vidmantukas jaudindavęs tikinčiuosius Žemaičių Kalvarijoje, kai melsdavosi iškeltomis rankutėmis. Todėl labai natūralu, kai bažnyčion einama melstis visa šeima - visi sūnūs čia praėję jaunųjų patarnautojų kelią.
Kartą Daugėlienei, nė pačiai to nežinant, kaip jai pastebėjusios kaimynės, bažnyčioje žegnojosi ir mažoji Brigita. Tik pačiu gestu, be žodžių. Jau vėliau, prislinkusi prie besimeldžiančios mamos, šios prašiusi tai daryti garsiau, kad girdėtų pačią maldą. Dar vėliau mamos prašiusi maldos žodžių netarti taip greitai. Ir, specialiai nemokinta, katekizmo išmoko pati. Net ir dabar mergina mokykloje stengiasi būti uoli, kad nepadarytų gėdos broliams. Nors brolis Saulius juokauja, kad taip gerai kaip sesuo jie, broliai, nesimokę, mat jų protas tik tokiame amžiuje, kaip dabar sesers, teprasidėjęs. Beje, kaip guviai čia pat paskaičiuoja Vidmantas, visi keturi Daugėlų vaikai Šačių mokykoje kartu buvę tik vienintelius 2001-2002 mokslo metus, kai Brigita lankė nulinę, Vidmantas penktą, Saulius aštuntą, o Viktoras dešimtą klases.
Mamos Janinos pastebėjimus apie vaikus nuolat sakiniu kitu papildė taiklus tėvas Paulius, o jaukią pokalbio atmosferą nuolat skaidrino sutartinis visų džiugesys. Iš tik jiems gerai žinomų mažmožių. Apie savo pasirinkimą papasakojęs, žodį tarė Viktoras. Dabar visos jo mintys - kaip parašyti net 70-ies puslapių apimties magistrantūros darbą, po kurio ateis ir pati tarnystė. Tiesa, apie tolimą ateitį dar stengiasi negalvoti. Apie ją dar nemąsto ir gausios šeimos mama. Jai šiandien svarbu, kad vaikai nenuėjo blogais keliais. Kad dėl jų niekada nebuvo didelių rūpesčių ir išgyvenimo dėl jų netinkamų poelgių. Net maži mokėdavę nesibarti, dalintis tarpusavy. Mamai net ne tiek svarbu, kad vieną ar kitą profesiją renkasi vaikai, o tai - kad jie gyvenime būtų geri žmonės. O kunigais tapusieji ypač.
Pokalbyje prie apvalaus stalo pabandytas suformuluoti ir šios šeimos palinkėjimas sau pačiai. Koks bebūtų - senas, ar jaunas - žmogų reikia suprast, įsiklausyt, - dėstė J. Daugėlienė. Tėvelis įžvelgė, jog prie meilės, stiprybės būtina ir ištvermė. Visus nuo nelengva pasirodžiusios užduoties tarsi išlaisvino Viktoras: Ne tik mūsų, bet ir kitoms šeimoms palinkėkim tikėjimo. Šeimoje prasideda žmogaus augimas, savęs atradimai, todėl stipri šeima ir yra pati geriausia mokykla.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Autorės nuotr.: Janina ir Paulius Daugėlos su vaikais - Vidmantu ir Sauliumi (nuotraukoje iš kairės), Viktoru ir Brigita (nuotraukoje iš dešinės).
