Tėtis man pasakojo, kad tada, kai senelis Kapų gatvėje statė šiuos namus, o tai buvo dar caro laikais, visur aplinkui buvo miškas, o už jo plyni laukai tęsėsi iki pat Ventos. Miške augo grybai, uogos, o miško mediena buvo puiki statybinė medžiaga. Iš pradžių čia daugiau nebuvo nė vieno namo, prieš daugelį metų savo senelio nupieštą vaizdą perpasakoja Paulius.
Visi trys J. Kateilos sūnūs, kaip ir jis pats, buvo medžio darbų meistrai ir visą gyvenimą Mažeikiuose gamino baldus. Iš pradžių tai buvo P. Matulionio gatvėje buvusios Šoblinsko baldų dirbtuvės, o vėliau Mažeikių baldų fabrikas, įsikūręs Viekšnių gatvėje.
Stanislovas, be Pauliaus, turėjo dar du sūnus. Visi gimė ir augo šiuose namuose. Zigmas, elektrikas, ir dabar tebegyvena Mažeikiuose. Vyriausiasis sūnus Jonas buvo statybininkas ir gyveno Latvijoje. Jo jau nebėra.
Paulius Mažeikiuose baigė vidurinę, vėliau vedė ir išvyko į Kauną. Ten baigė Kauno technologinį technikumą, dirbo dėstytoju, baigė aukštąjį mokslą. Čia prabėgo 36eri jo gyvenimo metai. Išėjęs į pensiją Paulius sugrįžo prie savo giminės ištakų ir Mažeikiuose gyvena iki šiol.
DAUGELIS NAMŲ
STATYTI DAUGIAU
NEI PRIEŠ ŠIMTMETĮ
Anot Pauliaus senelio, Kapų gatvės pradžia ir namai maždaug iki dabartinės Vilties gatvės, paženklinti 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 9, 11 numeriais, buvo pastatyti nuo 1896 iki 1900-ųjų metų. Jie daugiau kaip šimtmetį išliko beveik nepakitę, išskyrus Kapų g. 1 namą, kuris buvo nugriautas ir jo vietoje pastatytas kitas.
Pačioje Kapų gatvės pradžioje, kairėje pusėje, dar caro laikais buvo 3 hektarų sklypas, priklausęs Perminienei. Jos sodybą juosė medinė tvora. Be nemažo gyvenamojo medinio namo, buvo tvartas, kuriame moteris laikė arklį, karvę, kitus gyvulius, stovėjo daržinė, pirtis, buvo tvenkinys ir didelis sodas. Nemažą plotą užėmė miškas, į kurį Paulius ir kiti gatvės vaikai eidavo grybauti.
Ši moteris žemės turėjo ir kitapus gatvės. Ji tęsėsi beveik iki Bažnyčios gatvės. Kiek siekia Pauliaus atmintis, ji gyveno viena, matyt, jau buvo senyvo amžiaus, nes vaikščiojo pasiramsčiuodama lazdele. Per II pasaulinį karą Perminienės sodyba sudegė, o ji pati žuvo.
Perminienės žemė ribojosi su Andruškos (Kapų g. 1) ir Kateilų (Kapų g. 3). S. Kateila, kaip jau minėta, užsiėmė statybomis, bet darbai vykdavo tik vasaromis. Savo namuose vyriškis buvo įsirengęs stalių dirbtuves ir žiemą pagal užsakymus čia gamindavo langus, duris, baldus, statines, vežimus ūkininkams, taip pat karstus. Čia staliaus amato išmoko ir visi trys jo sūnūs.
Kapų gatvės 5-ame name, vėliau priklausiusiame Ramanauskienei, Smetonos laikais iki pat karo pradžios butą nuomojo Zigmas Ambražiūnas. Jo sūnus, taip pat Zigmas, tarpukariu baigė Vilniaus universitetą ir įgijo žurnalisto specialybę. Karui baigiantis ir artėjant sovietams jis pasitraukė į Vakarus, vėliau atsidūrė JAV ir gyveno Čikagoje. Kiek Pauliui teko girdėti, jis ten gerai įsikūrė ir tapo labai turtingas. Jo tėvas liko Mažeikiuose, čia ir mirė.
KUMPIKEVIČIŲ
GIMINĖJE
BUVO GARSIŲ ŽMONIŲ
Kapų gatvės 7-ajame (dabar Sedos g. 27) name gyveno Pranas Kumpikevičius. Jis buvęs labai išsilavinęs žmogus. Smetonos laikais ir dar net po karo savo namų priestate jis turėjo įsirengęs audeklų (milo) apdirbimo cechą. Namuose išaustus audeklus darbščios lietuvės kaimietės atveždavo į šį cechą. Jie čia būdavo suveliami, suspaudžiami ir nudažomi. Pas P. Kumpikevičių apdirbti audiniai mažai kuo skyrėsi nuo pramoniniu būdu pagamintų ir parduotuvėse parduodamų audeklų. Iš P. Kumpikevičiaus produkcijos ūkininkai siūdavo darbužius samdiniams. Jie būdavo skirti ne tik darbui, bet ir išeigai.
Šis verslas vyriškiui leido išmokslinti du savo sūnus ir tris dukras. Vyresnysis sūnus Leopoldas, baigęs Kauno technologijos universitetą, tapo technikos mokslų daktaru, profesoriumi, liko čia dirbti ir buvo Mašinų gamybos fakulteto dekanas. Kitas sūnus Julius buvo civilinės aviacijos pradininkas Lietuvoje. Beje, abu broliai inžinieriai susitrumpino ir sulietuvino savo pavardes ir tapo Kumpikais-Kumpikevičiais.
Dukra Jadvyga ištekėjo už diplomato Antano Trimako. Per karą jiedu pasitraukė į Vakarus, o iš ten į JAV. Jų sūnus Kęstutis, baigęs kunigų seminariją, įgijo teologijos ir psichologijos mokslų daktaro laipsnį. Jis ir dabar tebegyvena Čikagoje, yra parašęs ir išleidęs ne vieną knygą. P. Kateila prisimena, kad Kęstutis dažnai atvažiuodavo į Kauną ir laikydavo mišias Palaimintojo Jurgio Matulaičio bažnyčioje.
Kita P. Kumpikevičiaus dukra Viktorija buvo poetė. Ji ištekėjo už dailininko profesoriaus Rimto Kalpoko. Ji išaugino ir suteikė išsilavinimą abiem savo vaikams. Paulius tapo mašinų gamybos inžinieriumi, o Silva pasirinko menininkės kelią.
Apie trečiąją šios šeimos dukrą Ceciliją P. Kateila nieko negali pasakyti.
BROLIAI SUKONSTRAVO
VĖJO MALŪNĄ
IR SKLANDYTUVĄ
Maždaug 19351936 metais abu Kumpikevičių sūnūs jau buvo tapę inžinieriais ir nusprendė palengvinti tėvui darbą audinių apdirbimo ceche. Jie patobulino įrenginius ir kieme pastatė vėjo malūną. Jis suko visus įrengimus, taip pat gamino elektrą. Tai sumažino gamybos proceso savikainą ir davė didesnį pelną. Galbūt vienintelis malūno trūkumas buvo tas, kad pučiant stipriam vėjui laiptais reikėdavo lipti į viršų ir sparnus pastatyti į tokią padėtį, kad vėjas jų nebesuktų.
Tai buvo 1948-aisiais. Tuo metu aš gyvenau Klaipėdoje. Apie tada įvykusią nelaimę žinau tik iš savo brolio pasakojimo. Kilus smarkiam vėjui malūno savininkas lipo viršun, norėdamas pasukti sparnus, tačiau pasenusios apatinės konstrukcijos neatlaikė ir įvyko tragedija: pagrindinės atramos lūžo ir Pranas Kumpikevičius kartu su jomis nukrito ant žemės ir užsimušė, apie šią šeimą ištikusią netektį pasakoja pašnekovas.
Po to, kai Julius 1934-ųjų pavasarį atliko jį visoje Lietuvoje išgarsinusį skrydį iš Prahos į Kauną, jis su savo broliu Leopoldu patys sukonstravo ir pagamino sklandytuvą. Apie 19361937 metus abu broliai Stanislovo Kateilos stalių dirbtuvėse kartu su jų šeimininku gamino visas medines būsimojo sklandytuvo konstrukcijas. Tai buvo karkasas, rėmas, sparnai. Likusią sklandytuvo mechaninę dalį, valdymo mechanizmą jaunuoliai, turintys inžinerinį išsilavinimą, parengė savo namuose. Kai viskas buvo baigta, vaikinai sklandytuvą nugabeno į Nidą ir kopose jį išbandė.
ŠIOJE GATVĖJE GYVENO
IR BOKSININKAS,
IR TEATRO SOLISTĖ
Kitame name už Kumpikevičių, Kapų g. 9, gyveno Pukeliai. Jie turėjo du sūnus Petrą ir Juozą. Pokariu Petras baigė žurnalistiką, visą gyvenimą labai domėjosi aviacija. Tėvams mirus, sūnūs namą pardavė.
Kapų g. 11 name daug metų gyveno Alfredas Misiulis. Jis buvo žymus sportininkas, puikus boksininkas, mokėsi pas Algirdą Šociką.
Galbūt vyresniosios kartos mažeikiškiai dar prisimena, kaip praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje Mažeikiuose vyko parodomosios bokso varžybos, kuriose Alfredas ringe kovėsi su olimpiniu čempionu Ričardu Tamuliu. Man teko stebėti šią kovą, kuri baigėsi lygiosiomis, sako Paulius, kuris buvo Alfredo draugas.
Pas A. Misiulį po karo kambarį nuomojo Morta Vaičkienė, vaidintojų būrelio, nuo 1911 metų pasivadinusio Skrajojančiu teatru, režisieriaus Juozo Vaičkaus žmona.
Reikėtų prisiminti, kad 1905 metų birželį Lačo klėtyje J. Vaičkus surengė pirmąjį trupės vakarą, kuriame buvo suvaidinta Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės komedija Velnias spąstuose.
Morta Vaičkienė buvo baigusi Petrapilio (dabar Sankt Peterburgas) konservatoriją. Daug metų ji dirbo Kauno muzikiniame teatre, dainavo su Fiodoru Šaliapinu, Kipru Petrausku. Jaunystėje ji vaidino savo vyro Juozo Vaičkaus trupėje.
Už A. Misiulio sodybos Mažeikių miestas baigėsi. Nuo šios vietos Tirkšlių pusėn tęsėsi Bušmos žemė.
DEŠINĖJE PUSĖJE
NAMŲ BEVEIK NEBUVO
Priešinga Kapų gatvės pusė buvo dar mažiau užstatyta. Einant nuo geležinkelio, dešinėje gatvės pusėje stovintis namas, pažymėtas Kapų g. antru numeriu, Smetonos laikais priklausė Žadvydienei, kuri dar prieš karą jį pardavė Drąsučiui. Šis namas dar ir dabar tebestovi visiškai apleistas, išdaužytais langais, apaugęs didžiuliais medžiais. Prieš jį stovi grūdų paruošimo punkto sandėliai, elevatoriai.
Už sankryžos su J. Vaičkaus gatve yra namas, kuris iki karo buvo pažymėtas Kapų gatvės 4-uoju numeriu. Jame gyveno Vyšniauskai. Per karą namas stipriai nukentėjo, o po jo buvo atstatytas. Šeštą numerį turinčiame name tarpukariu ir po karo gyveno Antanavičiai. Ji dirbo Mažeikių linų fabrike, kuris kažkada stovėjo maždaug ten, kur dabar yra prekybos centras Iki. Po karo, kaip jau minėta anksčiau, pas šiuos žmones kambarį nuomojo tragiškai žuvęs jaunas poetas Kazys Petroška.
Toliau iki pat Ventos tęsėsi laukai. Einant Kapų gatve ir dar nepasiekus Linų fabriko, stovėjo dar viena sodyba, priklausiusi Antanui Smilgiui. Jis turėjo nemažai žemės, miško, rėmė senosios bažnytėlės statybą.
84-us metus einanti mažeikiškė Janina Šimkuvienė taip pat panoro pasidalinti turima informacija apie A. Smilgį. Anot jos, šio vyriškio dviejų galų namas stovėjęs maždaug Vilties ir dabartinės Sedos gatvės kampe. Jis turėjęs dvi dukras, kurių vyresnioji ištekėjusi už Nagio. Pastarasis buvęs J. Šimkuvienės pusbrolis. Kita A. Smilgio dukra išėjusi gyventi į miestą (Mažeikius), o vėliau išvažiavusi kitur. A. Smilgio troboje vėliau apsigyvenusi Nagio šeima, o kai ją nugriovę, šeimai davę valdišką butą. J. Šimkuvienė patvirtino, kad medinės bažnytėlės statybai A. Smilgys dovanojęs že mės.
(Bus daugiau)
Nuotraukos iš asmeninio Pauliaus KATEILOS albumo.: Prie Antanavičių namo. Matyti langas, per kurį buvo nušautas K. Petroška. Kaimynai: (iš kairės) Jonas Kateila, boksininkas Alfredas Misiulis ir Edvardas Danielius. Tolumoje namo šeimininkas Antanavičius.
S. Kateilos stalių dirbtuvėse P. Kumpikevičiaus sūnūs (iš kairės) kartu su dirbtuvių šeimininku (trečias iš kairės) gamino sklandytuvo medines konstrukcijas. Apie 19361937 metus.
Vėjo malūno pasenusios konstrukcijos neatlaikė, nuo smarkaus vėjo atramos lūžo, kartu nusinešdamos ir šeimininko gyvybę. Nelaimės vietoje stovi kaimynų vaikai. 1948 metai.
Vėjo malūnas, veikęs nuo 1936 iki 1948 metų, gamino elektrą ir suko audinių apdirbimo cecho įrenginius.
J. Vaičkaus Skrajojančio teatro trupė. Juozas Vaičkus ir Morta Vaičkienė (sėdi centre). 1908 metai.
