PAS MAMĄ
Penkta valanda ryto, kelionę pradedame trise (Gedas, Živilė ir aš) su kavos puodeliu Živilės namuose. 6 valandą jau stovime prie Mažeikių įžymybės Eifelio. Išeinant iš namų termometras rodo apie 8 laipsnius šalčio. Šaltoka
Suvalgome po sumuštinį ir iškeliame plakatą Pas mamą. Toks humoristinis plakatas mums padeda, ilgai nestoviniavę sulaukiame automobilio. Vyras, kuris mus paima pavėžėti iki Šiaulių, dar pajuokauja: Ar pas tėtį nenorite?
Draugiškas vyriškis paleidžia mus Šiauliuose, bet tenka pereiti visą Šiaulių bulvarą ir dar gabalėlį kelio, kad atsidurtume ant plento. Išsitraukiame termosą su karšta arbata. Smagu taip žingsniuoti.
1-as pastebėjimas: Nemažai žmonių vis dar paima tranzuotojus, dalis supratingų vairuotojų kadaise keliaudavo tuo pačiu būdu. Neveltui sakoma, kad suprasti kitą gali tik žmogus, pabuvęs jo kailyje.
KODĖL NE ŽEMAITIŠKAI?
Kol perėjome visą Šiaulių miestą, spėjome sušalti, bet ant plento ilgai laukti neteko: susitranzavome vyriškį. Šis nusistebi, kodėl mes, mažeikiškiai, nekalbame žemaitiškai. Vairuotojas, kuriam parūpo mūsų tarmė, papasakoja, kad jam yra tekę kalbėtis su žemaičiu, bet nelabai pavykę susikalbėti.
Įdomu, kodėl jis nori, kad ir mes šnekėtume jam nesuprantama kalba?
Pasirodo, kad mūsų vairuotojui tai įdomu ir net gražu kai šneka lietuviai, bet nelietuviškai
2-as pastebėjimas: Ar normalu, kad nyksta mūsų tarmė, kuri žavi kitus žmones. O kiek mūsų gėdijasi kalbėti žemaitiškai
KEISTI KELIONĖS TIKSLAI?
Trečiąją pakelėje sustabdytą mašiną vairavo moteris. Įsikalbėjus paaiškėjo: ji šokėja ir važiuoja į Vilnių.
Jai buvo įdomu, kokiu tikslu važiuojame į Vilnių. Paaiškinome, kad norime aplankyti muziejus, galerijas, susitikti su draugais, aplankyti žinomas vietas, užeiti į įdomias kavines. Vairuotoja nusistebėjo: Ar jaunimas dar lankosi muziejuose?
Dar ji domisi, kaip mes nebijome tranzuoti, ar mamos mus išleidžia. Ir pati sau atsako mus suprantanti, nes jaunystėje taip pat tranzuodavo. Susimąsto, kada jos devintokas sūnus pradės keliauti tokiu būdu, ir prasitaria: gal geriau nė nežinoti, tada ir širdies neskauda.
Galų gale bendrakeleivė ima mums patarinėti: reikia žiūrėti, į kokių žmonių mašiną lipi, įvertinti juos. Kita vertus, dabar labiau bijo vairuotojai, negu patys keliautojai
3-ias pastebėjimas: Daugelis sutiktų žmonių netikėjo, kad mums įdomu aplankyti muziejų ar kitą kultūros įstaigą. Matyt, tarp suaugusiųjų vyrauja mąstymo stereotipas: jaunimas šiais laikais nėra kultūringas.
KULTŪROS MIESTAS
Mums pasisekė, labai greitai pasiekėme Vilnių. Padėkojome vairuotojai ir
užėjome į parduotuvę. Reikia nusipirkti maisto, turime nedaug pinigų, tad juos leidžiame ekonomiškai.
Mus pasitinka pusseserė Greta, ji Vilniuje mokosi muzikos konservatorijoje, gyvena barake, mus priims pernakvoti. Gražus kambarys, skamba Yann Tiersen muzika, užkandžiaujame ir ruošiamės į kelionę po Vilniaus miestą. Barake tvyro meniška atmosfera, čia gyvena visi muzikos mylėtojai, tad susipažinome su įdomiais žmonėmis.
Mūsų gidė bus Greta, ji padės surasti vietas, kurias norime aplankyti.
4-as pastebėjimas: Neretai norintiesiems keliauti pagrindine kliūtimi tampa pinigai, tačiau tranzuojant ir ekonomiškai paskirstant lėšas, galima išsiversti su nedidele suma...
TAI, KAS SVAIGINA
Menininkai visą gyvenimą mąsto, kuria, ieško. Jei menininkas nori sukurti turintį vertę darbą, jis turi būti gili asmenybė. Primityvaus žmogaus ir darbas primityvus. Ir antraip. Sigitas Parulskis viename interviu pasakė, jog menas primena žmogui, kad jis yra sudėtinga asmenybė. O mus menininkų darbai nors šiek tiek atitraukia nuo vartotojiško gyvenimo, kalba apie žmogaus sudėtingumą, skatina pažinti save.
Tuo galėjome įsitikinti apsilankę Nacionalinėje dailės galerijoje. Čia galima išvysti 180ies žymiausių Lietuvos dailininkų kūrinių. Neaplankyti tokios vietos būtų nuodėmė, tad išsiskirstę kiekvienas sau apžiūrinėjame dailininkų darbus. Jie nukelia mus į kitus kraštus ar net pasaulius, atskleidžia autoriaus ar jo pavaizduoto herojaus nuotaikas, išgyvenimus. Apima noras daugiau žinoti, pažinti.
5-as pastebėjimas: Ir vis tik menas turi kelti estetinį pasigėrėjimą. Apžiūrėję tiek daug įvairių darbų, iš Galerijos išėjome lengvai apsvaigę.
KITOKS MENAS
Antroji mūsų aplankyta vieta yra priešingybė standartinėms galerijoms. Tai šiuolaikinio meno centras (ŠMC).
Nemėgstantys šiuolaikinio meno pasakys: pasaulis jau seniai kraustosi iš proto. Tuo labiau meno žmonės, nuo įvairiausių naujų meno erdvių, konceptualiojo meno ištobulėję iki performansų, kai žmogus žaloja save, priartėdamas net prie mirties ribos.
Modernusis menas vienų vertinamas skeptiškai, kaip meno stilius, kuriuo galima piktnaudžiauti: sukuri bet kokį darbą ir tai pavadini menu. Kaip reikia atskirti, kur yra menas? Gal pagal tai, kokias emocijas ir mintis darbas kelia.
Šiuolaikinio meno centre ant sienos yra ištapyta Nijolės Oželytės frazė iš videofilmo Išlikimas: Aš moku eiti miestu ir nieko nematyti. Šalia ant stalelio padėti du atvirukai. Vienas visiškai baltas pavadintas 2009-ieji. Vilnius dieną, o antras juodas su užrašu 2009-ieji. Vilnius naktį.Kaip tokius kūrinius vertinti, kiekvienas pats nuspręs. Bet ši vieta taip pat praturtina.
6-as pastebėjimas: Mene nėra jokių ribų, jo tikslas prakalbinti žmogų, o ar žmogus supras, ką menininkas norėjo pasakyti, priklauso nuo išprusimo lygio. Pagaliau yra manančiųjų, kad kūrinys gyvas ir tikras tik pagal jį skaitančių, matančių ar girdinčių žmonių suvokimą ir interpretavimą.
PRANCŪZIŠKA POPIETĖ
Kavinėje Balti drambliai skamba meditacinė muzika, o ant stalo garuoja arbata su pienu ir pipirais
Gedimino pilis ir vaizdas nuo kalno sužadina patriotinius jausmus.
Po pietų mūsų keliai išsiskiria, draugai eina į metalo koncertą, o aš į svečius, pas draugės pažįstamus. Vaikinai juokauja, daug kalba, pasidaro nuobodu. Girdžiu: už kitų durų groja rokenrolas ir kažkas kalbasi prancūziškai. Pasirodo, vaikinai nuomojasi butą kartu su 20-mete prancūzaite.
Praveriu duris: jaukus kambarys, daug didelių nuotraukų, atremtų į sieną.
Paaiškėja, kad šeimininkė fotografė. Jos viešnia taip pat iš Prancūzijos.
Kalbamės angliškai, merginos labai domisi teatru, lanko garsiausių Lietuvos režisierių spektaklius. Teatras, muzika, matyti filmai kiek daug panašių, mus vienijančių dalykų. Mergina, pakvietusi mane tapti jos draugu interneto svetainėje, netikėtai pamato Prancūzijoje studijuojančios mano draugės nuotrauką. Naujoji pažįstama sako, kad Lina ir jos gera draugė. Tai bent sutapimas!
7-as pastebėjimas: Kažkaip nejauku pasidaro, kai supranti, kad Vilniuje gyvenanti prancūzė yra didesnė Lietuvos patriotė už mus pačius.
KEISTAS VAKARAS
Vakaras, vaikštinėjame po temstantį Vilnių, atsitiktinai užsukame į menininkų gatvelę. Paskui apžiūrime Šv. Onos bažnyčią, naktį ji atrodo išties didinga. Nužingsniuojame į parką, susirandame žaidimų aikštelę
Kažkas šovė į galvas: mėtomės sniegu, čiuožinėjame nuo čiuožyklos, kankiname sūpynes. Nusimetę visus rūpesčius lyg maži vaikai voliojamės sniege.
8-as pastebėjimas: Su brangiais žmonėmis gali būti koks nori. Taip, kartais mums visiems būna sunku, bet verta iškentėti, išlaukti, kad patirtum tai, ką patyrėme aną žiemos vakarą
KELIONĖS PABAIGA? O NE
Sekmadienis. Tranzuojame į Mažeikius. Kelias namo pasirodė daug ilgesnis. Stoviniuojame autostradoje, lyg tyčia niekas nestoja.
Pagaliau pasiekiame Šiaulius. Jau sutemę, labai šalta. Vėl pakelė. Gaila, pametėme sėkmę nešusį plakatą Pas mamą, turėjome kitą Šalta. Šis kažkodėl vairuotojų širdies nesuminkština. Kurį laiką bandome neprarasti optimizmo, dainuojame liaudies dainas. Deja, prabėga valanda, niekas taip ir nesustoja. Pinigų kišenėse nėra. Ką daryti?
Patraukiame iki stoties, nutariame palaukti autobuso ir paprašyti, kad vairuotojas leistų parvažiuoti iki Mažeikių skolon, o draugai į stotį atneštų pinigų.
Lieka laiko užeiti į Saulės miestą ir apžiūrėti fotografijos parodą. Vienoje nuotraukoje modelis su Živilės kalbintos jaunosios dizaineres Mildos Čergelytės kurta suknele. Dar vienas sutapimas...
Deja, vairuotojas nesutiko mūsų pavėžėti. Palaukėme kito (paskutinio) autobuso, bet ir šį kartą laimė nenusišypsojo. Vairuotojai paaiškino: neretai pasitaiko, kad pasigaili, o keleiviai pabėga, nesumokėję pinigų. Dar paguodė: nereikėję pragerti visų pinigų
9-as pastebėjimas: Praradę viltį, nežinodami, ką daryti, kur miegoti, pradėjome
juoktis. Ir įamžinome tą akimirką.
DAR VIENA PAŽINTIS
Vaikštinėjame, ieškome nakvynės... Beviltiška, nieko nerandame, galbūt teks miegoti gatvėje
Nuotaika vis dar gera. Galiausiai randame nakvynę pas Gedo pažįstamus būsimą dailininką ir būsimą aktorę bei jų 4 mėnesių naujagimį.
Šie du svetingi žmonės mokosi konservatorijoje. Pora susituokusi, bet ne bažnyčioje, o pagal senovės papročius pagoniškai. Abu propaguoja senovės lietuvių kultūrą.
Pirmadienis. Atsikėlę tęsiame savo kelionę. Taip, tą dieną turėjome būti mokykloje, bet gal nieko baisaus, kad teko ja susimokėti už įspūdingą kelionę?
Išsiskirstome kiekvienas savo namų link. Keista, bet gera grįžti namo į mūsų žiemiškai niūrų ir tokį artimą miestą.
10-as pastebėjimas (arba patarimas): Čiupkite kuprines ir į kelionę... Kelias ne visada būna rožėmis klotas, bet patirtis įsimintina!
Marius SAMAVIČIUS
Nuotrauka iš asmeninio albumo.: Plakatas Pas mamą buvo sėkminga mintis. Gaila, jo nebeturėjome grįždami...
Šiaulių autobusų stotis. Vairuotojai nenori vežti skolon. Ieškosime nakvynės.
