Šį pavasarį kažkodėl prisiminė Donelaitis. Gal iš tiesų tik patirtis ir paties žmogaus pagaliau įgytas suvokimas atveria duris, parodo tuos stebuklus, kurie tiek ligai gulėjo čia pat, panosėje, nors skaityti ir analizuoti, išmokti atmintinai, bet nesuprasti.
Kad ir kaip bandytum surėdyti savąjį gyvenimą, vis tiek jis suksis gamtos padiktuotu ratu: pavasari-svasara-ruduo-žiema ir vėl pavasaris. Ilgais žiemos vakarais ar tamsų šeštadienio rytą galvoje subumba Slunkius: Ak, kieksyk aš rūpesčių visų neminėdams ištisas ir užklots krankiau pas kakalį šiltą... Dabar jau Slunkiui teks patylėti nes tik kurčias negirdi tos budinančios, kažką žadančios, keistai jaudinančios pavasarinės dainos. Ir kvapo kai susimaišo tirpstančio sniego, atšylančios žemės ir įšilusio oro dvelksmas. Tokie keisti ir nepakartojami pavasariniai kvepalai nėra viršutinės, vidurinės, apatinės natos yra tik pavasaris!
O medžiai ir krūmai jie dar prieš kelias savaites jautė tą prabudimą, kėlėsi ir rąžėsi, vis artėjantis pavasario balsas pavertė svaigiu vandeniu per žiemą sutirštėjusius syvus, jie teka, jie švyti, jie tarsi vos matoma pastele nuliejo kiekvieną kamieną, kiekvieną menkiausią šakelę, kiekvieną įlinkį ir žievės atplaišėlę.
Ar matėte, kaip miškai žvilga prieš saulę ar įsauliui? Kaip mainosi, susilieja ir atsiskiria tie spalvoti debesėliai gyvybės pranašai, kiekvieno augalo vis kitoks, prislopintas ar ryškesnis, bet nepakartojamas pustonis... Nuo gelsvos, žalsvos, rusvos ir rudos iki melsvos ar net violetinės. Joks teptukas neatkartotų šito švytėjimo, joks aparatas nepagautų gyvybės neuždarysi jokiame daikte, net pačiame tobuliausiame žmogaus sugalvotame aparate. Jei būtų galima nebeliktų šito mus jaudinančio, budinančio, net kažkaip gąsdinančio rato: pavasaris-vasara-ruduo-žiema. Ir vėl pavasaris.
Lyg patvirtindami, kad teisingai rašau pavasaris, už lango ką tik pasigirdo balsai. Ne mašinų gausmas, ne žmonių kalba, o ta giesmė iš padebesių, ilgesinga ir pergalinga lyg daugiabalsis choras giedotų unisonu: sveiki, namai. Nežinau, kas parskrido kokie paukščiai gal žąsys ar gervės, gaila, kad mano zoologijos žinios tokios menkos... Et, šią akimirką vis tiek nesvarbu, ką aš žinau ir ko nežinau, svarbiausia ką jaučiu.
Džiaugiuosi, kad vis dar jaučiu, kad matau, kad šypsausi akinamai saulei, nors po ilgos ir ūkanotos žiemos ji labiau verčia susiraukti.
Tuoj po savaitės, kitos prasidės pavasarinis sąmyšis. Ant palangių rikiuosis (jei dar neišsirikiavo) vazonėliai su sėklomis, kambarinės gėlės lengviau atsidus naujuose apartamentuose, sveikuoliai pravers ir nublizgins visus langus...
Atrodo, kad ir mūsų gyvybės dalis tuos kelis mėnesius snaudė, merdėjo, vertė liūdėti.
Bet viskas baigta viskas atgis, pasikeis! Kaip kitaip gali būti jei atėjo pavasaris.
... Atidarau duris, išeinu į kiemą. Ledas, sustingęs gurvuoliais ir apibertas sniegu. Piktas rytys kelia vakarykštes snaiges nuo stogo ir žeria žemyn. Kur dingo pavasaris? Jis ką tik buvo, aš dar jaučiu jo prisilietimą... Kaimynas kasa sniegą, pakelia galvą ir paklausia: na, ir kiek gi dar ta žiema tęsis? Nebeilgai, atsakau, nes kitaip nebūna. Jis vis tiek ateis. Ateis po vasario, diena, savaite anksčiau ar vėliau, nes pats jo vardas slepia pažadą PaVasaris.
AUDRONĖ
