Dalia GECIENĖ:
Prieš 20 metų euforija ir visos svajonės, viltys tikrai buvo didesnės. Šis jubiliejus, aišku, svarbus, tačiau mažumėlę esu nusivylusi. Galbūt per 20 metų tapome vyresni, mažiau liko optimizmo, ir pagaliau po šitiek metų į viską žiūrime jau šiek tiek kitaip.
Kai dabar šalį užklupo toks sunkmetis, kai atsirado visokių bėdų, to optimizmo liko dar mažiau. Nedarbas, nuolat didėjančios kainos baigia išsekinti žmonių kantrybę. Tikėkime, kad tai tik laikinas reiškinys ir viskas kažkada susitvarkys. Iš prigimties esu optimistė, tad tikiu, kad viskas bus gerai.
Mano indėlis į nepriklausomybę minimalus. Prieš du dešimtmečius baigiau savo mokslus, taigi pakankamai turėjau savų rūpesčių.
Svajūnas MAKSIMAVIČIUS:
Kovo 11-oji vis dėlto šventė. Ir ne bet kokia, bet jubiliejinė. Dejuoti neturėtume, juk patys rinkome valdžią. Yra toks posakis, kad kokie esame patys, tokios valdžios ir esame verti.
Buvo iliuzijų, kad visi gyvensime kaip ponai. Tačiau tikrovė niekada nėra tokia graži kaip svajonė. Prieš 20 metų buvau dar vaikas, tad kaip nors prisidėti prie įvykių negalėjau.
Dabar mano užimamos pareigos neleidžia nieko pakeisti, o vien gerų norų nepakanka.
Ernestas DAUKŠAS:
Man tai svarbi data. Jau vien todėl, kad esame laisvi. Juk 50 metų buvome okupuoti. Atsimenu, sovietų laikais, kai dar ėjau į mokyklą, niekur negalėjome išvažiuoti, negalėjome švęsti Vasario 16-osios. Dabar visa tai turime, ir tai yra gerai.
Tačiau yra ir labai blogų dalykų, kurių tikrai nesitikėjome sulaukti. Ir sapne nesapnavome, kad klestės tokia korupcija, kad sėdintys valdžioje šitaip vogs ir užsimerkę brausis prie valdžios lovio.
Manau, kad anais laikais žmonės buvo sąžiningesni, nors laisvės ir neturėjo.
Aš asmeniškai, kai matau blogį, nežiūriu į jį abejingai, visada stengiuosi padėti kiekvienam žmogui, vargstančiam ar įklimpusiam į bėdą.
Vanda GAUBIENĖ:
Lietuva turėjo būti ne tokia. Ko norėjome, tikėjomės, to negavome. Norėjome laisvės, ją, žinoma, gavome. Tačiau tik tiek. Tiesa, dar ir išvažiuoti kitur galime, bet užtai korupcija klesti, o eilinis žmogus praktiškai negavo nieko.
Tais laikais, prieš 20 metų, buvome svetimos valstybės okupuoti, neturėjome daugelio teisių. Nebuvo net žodžio laisvės. Dabar galime kalbėti ką norime, tačiau daugybė žmonių neturi darbo, kainos kyla ne dienom, o valandom, verslas sužlugdytas, žemės ūkis taip pat. Reikia galvoti, kaip atgaivinti verslą, tačiau Seimui tai nerūpi.
Mūsų išrinktieji paskendę intrigose. Ne apie save jiems reikia galvoti, o apie jaunas šeimas, vaikus, pensininkus ir apie tai, kaip šiems žmonėms reikia išgyventi. Mokslas tapo labai brangus, eiliniam nebeįkandamas.
Specialistų nebeturim, nes jie čia nevertinami ir išsilakstė po užsienius. Dabar jau pensinį amžių ilgina... Ką čia ir bekalbėti.
Regina VASILIAUSKIENĖ:
Tai tiktai šventė, kurią reikia paminėti. Tačiau ar tokios Lietuvos mes norėjome? Juk visi tikėjome, kad gyvensime geriau, kad mūsų valdžia bus teisinga ir tarnaus žmonėms, kaip dabar sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Iš tiesų dabar taip nėra.
Daug vilčių dedu į šią moterį, šalies vadovę. Ji ryžtinga, tvirta, turi savo nuomonę, ir tikiu, kad ji gali daug ką pakeisti.
Jonas SMILGYS:
Šita šventė, sakyčiau, ne iš linksmųjų. Praėjo jau 20 metų, o rezultatų nėra. Jokio pakilimo, vietoj jo sėdime duobėje, ir nežinia, kada iš jos išsikapstysime.
Ką mes, eiliniai Lietuvos piliečiai, galime padaryti, jeigu yra kas daro už mus. Žinoma, patys esame kalti. Į Seimą išrinkome ne tuos žmones. Jie susibėgo į grupuotes ir daro tai, kas tik jiems patiems naudinga.
Ką dabar padarysi... Nepriklausomybės jubiliejų vis tiek švęsime. Juk laisvė buvo iškovota krauju. To nevalia pamiršti. Pažymėti tokią datą būtina.
Marija STEPONYTĖ
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos
