- Lygiai prieš du dešimtmečius buvote prie Lietuvos valstybingumo pamatų...
- Norėčiau pasakyt, kad pamatų neklojome. Tauta norėjo atkurti tą Nepriklausomą Respubliką, kuri 1940 metais buvo okupuota ir įjungta į TSRS. Teisiniu požiūriu tai nebuvo naujos valstybės sukūrimas. Tai buvo tęstinumo įtvirtinimas. Mūsų kelias ėjo per 1918-1940 metais gyvavusios, bet paskui okupuotos, aneksuotos ir su visomis Stalino machinacijomis įtrauktos į sąjungos sudėtį, Respublikos atkūrimą. Tam reikėjo slaptųjų Molotovo- Rybentropo paktų pripažinimo negaliojančiais nuo jų paskelbimo momento, nes tokiu būdu buvo pažeistos visos tarptautinės teisės normos. Jų restitucija turėjo būti atstatyta į ankstesnę padėtį. Dėl to ir teko pakovoti 1989 metais Maskvoje. Į TSRS liaudies deputatų tautybių tarybą toje pačioje apygardoje dar buvo išrinkti V. Čepas, B. Genzelis, S. Kudarauskas. Tada tai buvo Sąjūdžio stambioji artilerija. Tada, 1989 metais, TSRS I liaudies deputatų suvažiavime Lietuvos delegacija kartu su Latvijos liaudies frontu ir Estijos atstovais pasiekėme, kad būtų sukurta komisija TSRS ir Vokietijos 1939 metų rugpjūčio 23 d. nepuolimo sutarčiai įvertinti. O prie tos sutarties buvo ir slaptieji protokolai, kuriais slapčia buvo pasidalinta Europa. Toje komisijoje dirbome V. Lansbergis, K. Motieka, J. Marcinkevičius ir aš. Būta įvairių peripetijų, nes slaptųjų susitarimo protokolų būta kur kas daugiau negu įvardintieji ir, pripažinus negaliojančiais tik 1939 metų rugpjūčio 23 d., dar nebuvo galima pasiekti visko, kas reikalinga. Man asmeniškai tai buvo labai aršūs metai, nes į Maskvą skridau devyniolika kartų.
- Darbas toje komisijoje tikriausiai pareikalavo ypatingų pastangų?
- Pagrindinę naštą toje komisijoje nešė estų akademikas Endelis Lippma, kuris, būdamas neaukšto ūgio, nešiojosi tris dešimtis kilogramų sveriantį lagaminą su dokumentais ir juos mintinai galėjo cituoti vokiečių, anglų, prancūzų, rusų ir estų kalbomis. Dokumentus jis buvo parsivežęs iš JAV ir ketvertą mėnesių iš jų intensyviai mokėsi. Toje komisijoje mus rėmė rusų istorikas Jurijus Afanasjevas, komisijos pirmininkas - Gorbačiovo perestroikos architektas Aleksandras Jakovlevas. Antrasis liaudies deputatų suvažiavimas gruodžio 24 d. už tos komisijos parengtą nutarimą neišbalsavo - trūko 400 balsų. Tačiau pernakt įvyko netikėta: CK pavyko perauklėti tarp saviškių kitaip manančius ir jau kitą dieną TSRS parlamentas priėmė nutarimą, kad Molotovo-Rybentropo paktas ir visi slaptieji susitarimai, pridėti prie šios sutarties, negalioja nuo jų paskelbimo momento. Tai reiškė, jog pasaulio akyse padėjome pagrindą atkurti Lietuvoje Nepriklausomybę.
- O kaip vis dėlto yra, kad, būdama visai šalia, netapote Nepriklausomybės akto signatare?
- Būdama TSRS liaudies deputate, aš nebolotiravau į LTSR Aukščiausiąją Tarybą - Lietuvoje situacija buvo neaiški, o aš buvau numačiusi kovas tęsti Maskvoje. Tebesaugau nuotraukas iš Kovo 11-osios posėdžio: sėdžiu diplomatų kėdėse, nes buvau tarp kviestinių svečių. Kovo 12-ąją Maskvoje turėjo prasidėti III-iasis liaudies deputatų suvažiavimas, kuris turėjo priimti TSRS konstituciją. Be paminėtos anos komisijos dar buvau ir konstitucijos, ir piliečių skundų bei viešumo komisijų narė. O ta konstitucija jau krypo link to, jog reikia suteikti galimybę respublikoms iš sąjungos išstoti, nors Lietuvos atveju tai buvo aneksija ir mums to išstojimo nereikėjo. LTSR AT posėdžiuose buvau kovo 9-11 dienomis. Kai V. Lansbergį išrinko pirmininku, buvo paskelbtas ir Valstybės atstatymo aktas. Po Nepriklausomybės paskelbimo AT pirmininkas paprašė TSRS liaudies deputatų į posėdį Maskvoje nebevažiuoti. Taip ten daugiau ir nebepasirodžiau. Tačiau paskambino televiziją akylai stebėję sąjūdiečiai tauragiškiai: ko ta Šličytė, būdama ne deputatė, ten sėdi? Per tris savaites Tauragės rajone įvyko rinkiminė kampanija. Susirungiau V. Einoriumi. Laimėjau 69 proc., nes mane rėmė Sąjūdis. Taigi būčiau už Nepriklausomybės aktą balsavusi ir aš, bet trim savaitėm pavėlavau.
- Vadinasi, esate beveik signatarė - išgyvenote, patyrėte tą patį?
- Mes, Aukščiausioji Taryba, tada dirbome karo sąlygomis: dirbome iki vidurnakčio, o rytą, šeštą atsikėlę, vėl skubėdavom į posėdžius. Per visus Sausio įvykius ten ir nakvodavom. Ne vien aš, bet ir daugelis mūsų tada buvome netekę sveikatos arba gerokai ją suardę.
- Skausmingą slenkstį teko perlipt ne tik pačiai valstybei, bet ir jos kūrėjams?
- Patikėkit, šiemet nuvykusi į Kovo 11-osios šventę, ne su visais signatarais norėsiu pasimatyti. Buvo tokių, kurie ten kėlė baisiausią sumaištį, destrukcijas ir toli gražu dirbo ne Tėvynės labui. 1992 metais AT turėjo baigti darbą, nes Sąjūdžio deputatų, kurie buvo laimėję daugumą, jėgos buvo suskaldytos - to ir buvo siekta. O per penketą metų vardan tos Lietuvos būtų buvę galima nuveikti kur kas daugiau.
- Kokių klaidų, jūsų manymu, per tuos du dešimtmečius neišvengta?
- Didžiausia mūsų nelaimė, jog atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikais neturėjome prokuratūros. Jos kadrai, specifiškai rengti sovietinėje kalvėje, negalėjo persilaužti, pakeisti savo mąstysenos. Po pučo Maskvoje 1992 metais Lietuvoje buvo parengtas, bet taip ir nepriimtas desovietizacijos įstatymas, kurio šalininke buvau, o momentas tam buvo palankus. Asmenų, susijusių su KGB, leidimas likti valstybės tarnyboje, švietimo sistemoje, mano manymu, buvo esminė klaida. Kaip ir tai, jog, nesant pajėgų atlikti inventorizaciją, buvo pradėta privatizacija, liaudyje įgavusi prichvatizacijos vardą.
- Kas vis dėlto akis bado atkurtos Nepriklausomybės dvidešimtojo gimtadienio išvakarėse?
- Tai, kad rinkėjai vis dar nesupranta, jog įstatymų leidimas yra didelis, sunkus ir labai atsakingas darbas. Tam, kad galėčiau dirbti, man, kaip advokatei, liepė sveikatą pasitikrinti, pas psichiatrą apsilankyti, nebekalbant apie kvalifikaciją. O Seimo narius galima išrinkti be jokios kvalifikacijos, net Konstitucijos neskaičiusius. Manau, jog kandidatuojantieji į Seimą turėtų išlaikyti rimtą egzaminą, kurį parengtų kvalifikuoti teisininkai. Kitas dalykas - kaip turi būti atsiskaitoma rinkėjams.
O iškilaus gimtadienio išvakarėse vis dėlto džiugu, kad Lietuva padarė didelį šuolį, pažangą. Tai, kad mus pripažino, kad priėmė į NATO, man buvo viena laimingiausių akimirkų. Kai per TV ekraną pamačiau Zokniuose besileidžiančius lėktuvus, apėmė jausmas, kad Nepriklausomybės nebeprarasim.
Laima SENDRAUSKIENĖ
Nuotrauka autorės.: Aukščiausios Tarybos atkuriamojo Seimo narė Zita Šličytė.
